Nutarė groti vos po vieno prisilietimo

Muzikuoti Elena pradėjo dvylikos metų. Tuomet, eidama pro muzikos mokyklą, vis pasimėgaudavo fortepijono garsais. Jį namuose atstodavo stalas, ant kurio mergaitė pirštukais imituodavo grojimą šiuo instrumentu. Kai mama užsiminė apie stojamuosius egzaminus į muzikos mokyklą, Elena buvo pasiryžusi groti akordeonu. Tačiau tuometinio mokyklos direktoriaus Petro Juodelės paraginta, ji prisilietė prie kanklių. „Direktorius parodė į kampe stovintį instrumentą. Aš taip drąsiai priėjau, žiūriu – daug stygų. Pirštais perbraukiau per jas ir sakau – gerai, patinka, stoju“, – šypsosi pašnekovė, prisimindama pirmąją pažintį su kanklėmis.

Pamokos dėl mokytojo užimtumo iš pradžių vykdavo gana retai, o jų mergaitė ypač norėdavo. Būdavo: jei, atėjusi į pamoką, sužino, kad mokytojas išvykęs, vis tiek laukdavo prie kabineto durų – o gal spės grįžti?.. Kiti jau sakydavo: „Tas vaikas duobelę prie durų išstovės.“ Tiesa, po aštuonių klasių teko apsispręsti – stoti į aukštesniąją muzikos mokyklą ar tęsti mokslus toliau. Jauną merginą tuomet domino žurnalistės karjera, vokiečių kalbos studijos. Tačiau nugalėjo muzika ir žadėta 30 rublių stipendija (pusė tuometinės minimalios algos, – aut. past.). Vėliau Elena mokslus tęsė Lietuvos valstybinėje konservatorijoje.

Pašnekovė kuo puikiausiai atsimena studijų laikus ir kaip žirnius vieną po kito beria prisiminimus. Apie pamokas su skirtingais, bet didžiulį įspūdį palikusiais dėstytojais, apie pažintį su savo autoritetais. „Per Rugsėjo 1-ąją aš, mergina iš provincijos, kažkaip atsidūriau tarp profesorių, ėmiau žvalgytis, kur kitur atsisėsti, bet visos vietos buvo užimtos. Prof. J. Švedas ir sako: „Ko čia blaškaisi? Iš kur atvažiavusi esi?“ – „Iš Šiaulių.“ – „Ir ką mokysiesi?“ – „Groti kanklėmis.“ – „Oi, dukrele, ateik čia.“ Capt mane ir pasisodino tarp savęs ir Aleksandros Staškevičiūtės. O Viešpatie – aš net kvėpuoti nedrįsau! Aš taip gerbiau tuos autoritetus“, – pasakoja dabar pati puikiai vertinama Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos mokytoja.

Vietoj mėtomų pomidorų – ašaros, gėlės, plojimai

Elena mena grodavusi labai daug, tyrinėdavusi kūrinius lyg su mikroskopu. Toks darbštumas buvo įvertintas dėstytojų. Dar bestudijuodama, ėmė mokyti groti fortepijonu Naujosios Vilnios pedagoginėje mokykloje, vėliau sulaukė „Lietuvos“ ansamblio kvietimo pagroti TSRS renginiuose Maskvoje Suvažiavimų rūmuose. Buvo sulaukusi užuominų apie galimą darbą ansamblyje, bet gavo paskyrimą atgal į Šiaulius, tačiau tik į Kultūros skyrių. Nieko konkrečiau.

Planus sujaukė telegrama – kvietė atvykti į Vilnių. Skubiai. „Skambinau profesoriui Pranui Stepuliui – gal jis ką nors žinos? O jis ir sako: „Taip, atvažiuok, siūloma kelionė į JAV.“ Aš taip nustebau… Buvo renkama menininkų grupė, kuriama programa, – prisimena pašnekovė. – Kai mamai pasakiau, kad siūloma kelionė į JAV, ji į mane pažiūrėjo kaip į kokią marsietę ir neleido niekam kitam sakyti – kad nepaistyčiau niekų...“

Tačiau koncertinė kelionė į Ameriką artėjo, o pokalbis su kultūros ministru į savo vietas sudėliojo darbo planus. Taip nekonkretų paskyrimą Šiauliuose pakeitė darbas ansamblyje „Lietuva“. Pašnekovė tiki, kad į šią grupę ji buvo nužiūrėta jau anksčiau ir puikiai mena tam tikrus išbandymus prieš išvyką: per egzaminą į ją staiga atsuktus prožektorius ir filmavimo kameras bei keistos išvaizdos vyrą oro uoste, kur, moteris spėja, buvo stebima keliaujančiųjų į gastroles reakcija, kad nuostabos kupinais žvilgsniais JAV „neišduotų savo tėvynės“ (neva TSRS gyventojai nėra matę pasaulio ir kitokių žmonių, – aut. past.).

„Kelionė tikrai buvo įspūdinga. Bet mums buvo pasakyta, kad koncerto metu į mus gali būti paleista pomidorų ar dar ko nors – suformuota tokia priešiška nuomonė apie tą šalį…“ – sako E. Ralienė.

Per šią dviejų savaičių koncertinę kelionę, organizuotą lietuvių bendruomenės, Elena aplankė Vašingtoną, Niujorką, Čikagą, Kanzas Sitį, San Franciską, Los Andželą, koncertavo Lietuvos išeiviams, diplomatams, netgi daugiatautei JAV ir tarptautinės organizacijos „Tautos tautoms“ kongreso publikai.

„Pradėjusi groti pirmus akordus, pajutau, kad nėra jokių mėtomų pomidorų, o pakėlusi akis, pamačiau ašarėles, susigraudinusią publiką. Plojimai, gėlės, kvietimai pabūti su jais kartu“, – pasakoja pašnekovė. Beje, groti Elenai teko netgi lėktuve. Išvydęs kanklių dėklą, havajietis gitaristas užsinorėjo pamatyti, kas gi groja šiuo instrumentu. „Tai aš ėmiau ir surengiau jam mažą koncertėlį skrendančiame lėktuve“, – šypsosi kanklininkė.

Be kelionės į JAV, muzikantei teko groti ir Indijoje, Australijoje, Ukrainoje, Čekijoje.

Stebuklingi koncertai Kryžių kalne

Visgi likimas susiklostė taip, kad moteriai teko grįžti dirbti į Šiaulius. Tapo tuometinės aukštesniosios muzikos mokyklos (dabar Sauliaus Sondeckio menų gimnazija, – aut. past.) dėstytoja. Atsirado tiek darbų, kad beliko visur suspėti. Tiesa, Elena, įgijusi dėstytojo ir koncertinio atlikėjo kvalifikaciją, prisipažįsta, kad trūko solinių pasirodymų. Jų labai norėjosi, todėl, pasitaikius progai, niekada neatsisakydavo.

„Tai geriausia, ką esu girdėjusi, grojant kanklėmis“, – Birutės Zalanskaitės žodžius, užrašytus savo svečių knygelėje, cituoja E. Ralienė. „Rodos, kad kalbi grodama“, „Man vis neužtenka šito grojimo“ – dar keli jos klausytojų atsiliepimai. Skleidžiami kanklių garsai, akivaizdu, klausančiuosius pakerėjo, o štai muzikantė pripažįsta ne iškart suvokusi, kokią galią turi šio instrumento garsai.

„Ačiū, kad girdėjote. Tu gali groti sienai, paukšteliams, žolei – bet kam, bet jei groji žmogui – matai, jis girdi ar tik klauso. Kartais aš nusprendžiu, ką pagroti, pažiūrėjusi į publiką – suprantu, ko jie laukia, – atskleidžia muzikantė. – Įvertina mane tada, kai išgirsta.“

Šalia mokytojos darbo Elenai labai norėdavosi atlikti solinių pasirodymų. „Trūko koncertinio pripažinimo“, – šypteli pašnekovė ir pasakoja apie grojimą kanklėmis Kryžių kalne. Sulaukė neregėto pasisekimo. „Ten juk iš viso pasaulio atvažiuoja žmonių, girdavo, fotografuodavo, įsirašinėdavo, prašydavo net kompaktinių diskų“, – sako ji, šiuos laikus dabar menanti su nostalgija.

Negali kanklininkė pamiršti ir netikėtumų, nutikusių, jai grojant Kryžių kalne: „Groju groju, paukštelis ant kryžiaus tupi ir, atrodo, klausosi. Aš nustoju groti, jis ima čiulbėti per tas pauzes. Tada vėl aš, jis klausosi, tada jis… Tokie stebuklingi dalykai! Kartais atrodydavo, kad paukšteliai mane ir pasitikdavo.“

Trejus metus, pasiėmusi kankles, Elena keliaudavo į Kryžių kalną, grodavo po 3–4 valandas. Būdavo, kad klausydavosi jos grojimo vos viena močiutė: „Jei aš matydavau, kad jai gera, aš ir grodavau. Svarbu, kad klausosi, kad jai reikia to.“ Tiesa, būta atvejo, kai muziką nugalėjo katė… Dvi prancūzės turistės mieliau glostė benamę katę, nei atkreipė dėmesį į grojančią kanklininkę. Beje, ji buvo pakviesta pagroti 2013 m. prancūzų kurtame filme „Kryžių kalnas – žmonių širdis“.

Be šio instrumento pašnekovė turbūt negali praleisti nė dienos. Pasakoja grojusi net ligoninėje, atlikdama reabilitaciją. „Atvežė man kankles, ateidavo dvi mokinės ir nebeišeidavo. Grodavo jos, grodavau aš. Ir taip kone kasdien jos atbėgdavo. Susirinkdavo seselių, praeidavo ligonių. Aš seselėms dar teisindavausi, kad neturiu formos, kad čia ne geriausias mano grojimas, o viena man atsakė: „Profesionalumo nepragersi.“ Kad ir esi negrojęs kurį laiką, vos tik prisilieti ir atrodo, kad kažkas neša...“ – atvirauja muzikantė.

Sąjūdžio kanklininkė

Elena Ralienė yra pristatoma ir kaip Sąjūdžio kanklininkė. Šis etapas tėra nedidelė jos veiklos dalis, tačiau įsimintina. Moteris prisimena, kaip tėtis, buvęs tremtinys, vis keikdavo tuometinę valdžią, o mama ramindavo, kad prie vaikų apie tai nekalbėtų. Vėliau, atėjus Sąjūdžio laikams, pašnekovei pačiai teko prisidėti prie siekio išsivaduoti. Ji grojo kanklėmis ir Sąjūdžio grupėje, ir prieš Sausio 13-ąją
prie parlamento.

„Kaip aš įsitraukiau į tą veiklą? Į 12 vidurinę mokyklą (dabar „Juventos“ progimnazija, – aut. past.) atėjo režisierė ir ieškojo koncertinių numerių. Mes su vaikais pagrojome „Už Raseinių ant Dubysos“, jai taip patiko, tai mes pagrojome pirmajame Sąjūdžio steigiamajame koncerte Šiauliuose. O dar su keliomis kolegėmis taip pat pagrodavau įvairiuose Sąjūdžio renginiuose“, – pasakoja kanklininkė.

Savo kanklių garsais ypatingą atmosferą ji kūrė ir skaudžių Lietuvai įvykių išvakarėse prie parlamento – sausio 12-ąją: „Grojau su kanklėmis, žmonės dainavo… Norėjau dar naktį likti, bet nebuvo kur prisnūsti dieną, mat visi draugai dalyvavo mitinguose.“

Daug teko koncertuoti kaimuose, kitose vietovėse, kur lietuviškos liaudies dainos būdavo sutinkamos su ašaromis akyse: „Grojimas „Lietuvos“ ansamblyje buvo Sąjūdis širdy: kai žmonės, išsiilgę tautinių dalykų, taip priimdavo programas, ypač kaimuose, taip plodavo, prašydavo kartoti, kad supratau, ką reiškia pasakymas „nuo plojimų tinkas byra“!“

Groti Sąjūdžio minėjime Elenai kartu su mažaisiais mokiniais teko ir šiemet, minint 30-metį. „Žmonės išsiilgę šitokio grojimo, šitokio bendravimo“, – tikina kanklininkė.

Mokytoja draugė

Su didžiuliu džiaugsmu Elena kalba apie savo darbą su vaikais. Šiaulių 1-ojoje muzikos mokykloje dirbanti mokytoja ekspertė gali didžiuotis išugdžiusi daugybę šaunių, talentingų muzikantų. Dvi mokinės yra tapusios Lietuvos kultūros fondo Karalienės Mortos premijos diplomantėmis. Kiek dalyvauta konkursų, švenčių – suskaičiuoti turbūt neįmanoma. Kiek jų laimėta ir puikiai pasirodyta – taip pat sunku pasakyti. O Elenos tokie rezultatai nestebina, mat ji su mokiniais bendrauja kaip su draugais. Būna, kad jie ateina nekokios nuotaikos, nusiminę, tačiau mokytoja žino receptą jai pakelti – sėda prie kanklių ir ima groti pati.

„Negaliu pakęsti, kad manęs bijotų kaip mokytojos, – sako Elena. – Jei ateina į pamoką ir sako, kad neišmoko ko nors, aš sakau: „Eikš, vaikeli, aš mokytoja – aš tave mokysiu. Tu manęs nebijok. Jeigu tu būtum pasimokęs, mes būtume ėję į aukštesnį lygį, o dabar grosime paprasčiau.“ Svarbu, kad jis nebijotų.“

E. Ralienė sako, kad ugdyti ir skatinti vaikus reikia nuo mažumės, leisti įgyti sceninės patirties, todėl net ir pačius mažiausius savo mokinukus, jei tik gali, vedasi į koncertus, kad šie taip pat prisidėtų prie programos ir pajustų koncerto atmosferą.