Angle down Atgal

Šimtametės ilgo amžiaus receptas – meilė darbui ir vidinė ramybė

Vasario 18 d. 100 metų sukaktį pasitiko dar viena Prienų krašto gyventoja – prienietė Antanina Brusokienė (Valentinaitė). Jubiliatę pasveikino Prienų r. savivaldybės meras Alvydas Vaicekauskas ir Prienų seniūnijos seniūnė Janina Armonienė. Valdžios atstovai palinkėjo ilgaamžei sveikatos, tvirtybės, gražių gyvenimo akimirkų, sulaukti dar ne vieno žydinčio pavasario ir auksinio rudenio.

Neeilinio gimtadienio sulaukusi p. Antanina niekuo neprimena šimtamečio žmogaus: besišypsančių akių, lygaus ir mielo veido – spėtum, kad jai daugiausia aštuoniasdešimt. Paklausta, ar tikėjosi sulaukti tokio ilgo amžiaus, p. Antanina papurto galvą. Nors didelių sveikatos bėdų gyvenime neturėjo, bet jau seniai palaidojo vyrą, septynis brolius ir seseris, dar darbingo amžiaus žentą, kurį labai mylėjo. Gyvena jodvi su vienturte dukra Angele pagarboje, meilėje ir sutarime.
Be genų, kurie ilgą amžių lėmė ir p. Antaninos mamai, dviem sesėms, broliui, sulaukusiems 96 ir 90 metų, daug metų nugyventi padėjo draugystė su darbu, judėjimas, ramus būdas ir, be abejo, dukros ilgametis rūpinimasis mama.
Šimtas gyvenimo metų – žmogui, atrodo, ilgas amžius, o prabėgo, pasak Antaninos, kaip dvi savaitės. Senolės giminės šaknys – Utenos rajone, iš kur į Rusiją kaip 1863–1864 metų sukilimo dalyviai buvo ištremti jos seneliai su vaikais. Tremtyje už lietuvio ištekėjo mama, gimė visi aštuoni vaikai, iš jų jauniausia Antanina. Ten liko palaidotas šiltine susirgęs ir miręs tėvelis. Mama ligą įveikė, bet ir vėl teko kraustytis, dabar jau į Lietuvą. Taip Valentinų šeima įleido šaknis Prienų krašte, Sūkuriuose.
Antanina nuo 7 metukų pradėjo tarnauti – ganė žąsis, paskui kiaules, avis. Šeimai persikėlus gyventi į Prienus, ištekėjo. Su vyru Vincu Brusoku susilaukė dukros Angelės, nuo jos nei tada, nei dabar neatsiskyrė. Išskyrus metus, kuriuos dukra studijavo Vilniuje.
Ilgus metus šimtametė dirbo senojoje ligoninėje (F. Martišiaus g.) – iš pradžių virtuvėje, vėliau skyriuje. Į darbą visada eidavo pėsčiomis arba važiuodavo dviračiu, autobusų nepripažindavo. Į užtarnautą poilsį išėjo sulaukusi 75 metų ir tik artimųjų primygtinai prašoma. Nors valdiško darbo atsisakė, bet be darbo nė vienos dienos nesėdėjo: siuvo, nėrė, namams parūpindavo malkų. Kartu su kaimyne iš miško parsiveždavo sausuolių – vasarą su rateliais, žiemą su rogutėmis. Dar prieš ketverius metus pati malkas skaldydavo.
Kasdieninį bėgimą sustabdė trauma: lūžus kojai teko prilėtinti tempą. O dabar juda mažai, į lauką geru oru dukra išveža su neįgaliojo vežimėliu. Dienas senolė leidžia jaukiame butelyje, kur jai nieko netrūksta. Ir svajoja nugyventi dar ne vienus gražius metus.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite