Šiau­lių bul­va­ras: ne­ma­to­mi, bet ne­dy­lan­tys pėd­sa­kai

Šiauliai

Ka­zys Tum­ke­vi­čius 1992 m. Ko­vo 11-ąją pie Su­ki­lė­lių kal­ne­lio pa­mink­lo. Ak­to­rių Al­bi­nos Si­mo­kai­ty­tės ir Ka­zio Tum­ke­vi­čiaus ka­pas Šiau­lių Do­ne­lai­čio ka­pi­nė­se. (Ri­man­to Laz­dy­no nuo­tr.)

Monika ŠlekonytėŠaltinis: Etaplius.lt

191699

Šiau­lių bul­va­ras – pir­mo­ji pės­čių­jų gat­vė ša­ly­je – ne tik pa­sta­tai ir trin­ke­lės, praei­viai. Ja­me ryš­kius, nors pli­ka aki­mi ir ne­ma­to­mus, ke­lių de­šimt­me­čių gy­lio pėd­sa­kus yra įspau­dę žy­mūs žmo­nės. Vie­nas to­kių – ak­to­rius, re­ži­sie­rius, skai­to­vas Ka­zys Tum­ke­vi­čius, ku­riam šį spa­lį bū­tų su­ka­kę 106 me­tai. Tuo me­tu Vals­ty­bi­niam Šiau­lių dra­mos teat­rui, ku­riam jis ati­da­vė be­veik pus­šim­tį me­tų, šį ru­de­nį – 90, jo gy­ve­ni­mo pra­smės mies­tu ta­pu­siems Šiau­liams – 785. Ne­ma­to­ma gi­ja ri­ša esan­čiuo­sius ir išė­ju­siuo­sius.

Pėdsakai grindinyje ir atmintyje

„Šiauliai amžinai saugos daugelio lietuvių tautai brangių žmonių atminimą. Senuosius miesto grindinius lietė Žemaitės, P. Višinskio, J. Biliūno, J. Janonio, J. Krikščiūno-Jovaro, K. Jasiukaičio, J. Šliūpo ir daugelio kitų kojos. Todėl maniau, kad, minint tokią Saulės miesto sukaktį, yra prasminga parodyti, kaip literatūros tradicijas tęsia kita miesto literatų karta“, – savo atsiminimų knygoje „Gyvenimo vingiuose“ rašė K. Tumkevičius apie tai, kodėl ėmėsi iniciatyvos surengti teatralizuotą miesto autorių eilėraščių kompoziciją „Saulės miestas“ , skirtą Šiaulių 750-mečiui.

Išties be K. Tumkevičiaus nepraeidavo nė viena Šiaulių meno šventė. Kiek yra organizavęs, režisavęs dainų, pučiamųjų orkestrų švenčių, muzikos ir poezijos festivalių bei juose dalyvavęs, net pats nesuskaičiuodavo. Aktorius mielai dalyvaudavo literatūriniuose vakaruose, skaitydavo Vinco Mykolaičio-Putino, Viljamo Šekspyro, Adomo Mickevičiaus ir kitų poetų kūrinius.

„Neskaičiavau, tik žinau, kad visi šie renginiai – tai mano darbas, kurį miestui dovanojau be savo tiesioginio režisieriaus, aktoriaus triūso“, – apie duoklę miestui rašė K. Tumkevičius.

Jį amžininkai mena dažnai žingsniavusį Šiaulių bulvaru su „papkute po pažastimi“. Joje – vis kita užduotis: tai pjesė, tai straipsnis, tai poezija, tai archyvinė medžiaga.

90907.jpg

Kantrybė ir atsidavimas darbui

Gimęs 1915 m. spalio 6 d. Marijampolės rajone, Trakeliškiuose, netoli Alytaus, grytelninko šeimoje, Kazys pasuko aktorystės keliu. Scenos meno mokėsi Kaune, iš kur po studijų ir atvyko į Šiaulių dramos teatrą. Šiaulių dramos teatre jis debiutavo nežymiu Jakorevio vaidmeniu 1941 m. sausio 1 d. M. Gorkio premjeroje „Paskutinieji“. Kiti vaidmenys buvo sėkmingesni, jis čia tapo ir režisieriaus padėjėju. Tačiau po poros metų darbą Šiauliuose nutraukė karas. Tad jis grįžo į Marijampolę, kur dirbo dramos teatro aktoriumi, režisieriumi ir meno vadovu.

Sugrįžimas po septynerių metų į Šiaulius, kur užsimezgė jo profesinio kelio pradžia, pačiam aktoriui K. Tumkevičiui buvo labai malonus. Juolab kad jis atvyko į Šiaulius kartu su savo gyvenimo moterimi – žmona Albina Simokaityte. Su ja kartu pradėjo dirbti teatre kaip aktoriai.

Kaip liudijo kolegos, tai buvo graži šeima – abu gerbė vienas kitą, gyveno santarvėje. Šeima augino dukterį Danutę ir sūnų Kazį. Ir visą širdį atidavė teatrui.

Kai tuometis režisierius J. Šteinas buvo priverstas palikti Lietuvą ir teatrą, K. Tumkevičiui buvo pasiūlytos šios atsakingos pareigos. Jis tuomet kolegoms dalijosi esą netikėtai, bet iš tiesų jis jau kurį laiką buvo tarsi teatro budintis režisierius, statė spektaklius. Kolegų buvo vertinamas už nuoširdumą, kantrybę ir tėvišką rūpestį.

Teatrui – pusamžis, žmogui – gyvenimas

Jei skaičiuojame, kad Valstybiniam Šiaulių dramos teatrui – 90 metų, tai pusę šio amžiaus scena mena K. Tumkevičių, aktorių ir režisierių, nuo jaunuolio iki brandžių vaidmenų aktoriaus ir sėkmingo tėviško režisieriaus. O jam pačiam ši tąsa ir darbas teatre 1949–1991 m. ir buvo visas gyvenimas.

Šiauliuose K. Tumkevičius pastatė per 30 spektaklių, sukūrė daugiau kaip 100 vaidmenų. Tarp jų ryškiausi: Nilas – Maksimo Gorkio „Miesčionyse“, Helmeris ir Borkmanas – Henriko Ibseno dramose „Nora“ ir „Jonas Gabrielis Borkmanas“, Martynas – Federiko Garsijos Lorkos spektaklyje „Donja Rosita“ ir kt. Jis režisavo P. Vaičiūno, J. Baltušio, A. Ostrovskio, T. Dreizerio, E. M. Remarko ir kitų rašytojų draminę kūrybą.

„Džiaugiuosi, kad Šiaulių dramos teatrui atidaviau ilgiausius ir brandžiausius gyvenimo metus, čia sukaupiau daug patirties. […] Mano laikų artistai gyveno Stanislavskiu: mes žiūrėjome vieni kitiems į akis, jautėme širdies blyksnį, teatre, teatrui gyvenome“, – rašė K. Tumkevičius.

2021803-c150000183061.jpeg

Neaprėpiamas troškimas sukurti, puoselėti ir išsaugoti

K. Tumkevičius turėjo tokį didelį kultūros troškimą, kad jis netilpo teatro scenoje, skaitovų salėse.

1954 m. jis buvo pakviestas suburti ir vadovauti saldainių fabriko „Rūta“ kolektyvo dramos būreliui. Dėl režisieriaus kantrybės ir darbštumo būrelis pelnė liaudies teatro vardą. Jam K. Tumkevičius atidavė daugiau nei 30 metų, per kuriuos liaudies teatras „Rūta“ pastatė nemažai spektaklių, aplankė daug saviveiklos festivalių.

Kažkokiu stebuklingu būdu jis rasdavo laiko ir darbui teatre, ir liaudies teatrui, ir miesto šventėms, ir šeimai. Jo sūnus Kazimieras prisimininė, kad nors tėtis ir nelepindavęs išskirtiniu dėmesiu, jis kažkaip išskirtinai skirdavęs laiko buvimui kartu: radiotechnikai, dailiajam skaitymui, pokalbiams apie teatrą ir literatūrą.

Maža to, K. Tumkevičius nuolat domėjosi ir rinko medžiagą teatro istorijos klausimais, rengė ir publikavo straipsnių tomis temomis. Aktyviai propagavo Šiaulių poetų kūrybą, visą gyvenimą kaupė teatrinę spaudą, formavo archyvą. Asmeninę periodikos, teatro ir kino literatūros biblioteką dovanojo Šiaulių „Aušros“ muziejui.

1975 m. Kaziui Tumkevičiui buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio artisto vardas. 1979-aisiais jis apdovanotas Potencijos Pinkauskaitės premija.

Jau pasitraukęs iš aktyvios veiklos, 1997 m. jis buvo apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino pirmojo laipsnio medaliu – „Už nuopelnus Lietuvos teatro menui“.

O 2000 m. į Šiaulius atkeliavo pirmoji Kristoforo statulėlė – taip maestro buvo įvertintas Kristoforo padėkos premija už įvairiapusę ilgametę teatrinę veiklą.

spaudos-fondas-naujas-61-intern-32.jpg

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt