Angle down Atgal

Šiaulių aukštajai mokyklai – 70. Pusės amžiaus kelias nuo defektologijos prie specialiosios pedagogikos.

2018 m., kai minima prasminga Šiaulių aukštosios mokyklos 70-mečio sukaktis, Šiaulių universitete dirbantys specialieji pedagogai turi ir daugiau progų švęsti. Šiandien skaičiuojama jau 50 metų, kai Šiaulių pedagoginiame institute buvo įkurta Defektologijos katedra, kurios pirmuoju vadovu buvo šviesios atminties profesorius Vytautas Karvelis, šiandien laikomas šios specialybės įkūrėju ir iniciatoriumi. 1992 m. katedra buvo pervadinta į Specialiosios pedagogikos katedrą. Anot specialistų, pasikeitė ne tik pavadinimas – atsirado ir nemažų metodologinių pokyčių, rodančių tiek ugdymo, tiek požiūrio į specialiųjų poreikių turinčius ugdytinius virsmą.

Vaikams suteikta teisė būti ugdomiems

Šiaulių universiteto docentas, socialinių mokslų daktaras ir buvęs Specialiosios pedagogikos katedros vedėjas Algirdas Ališauskas jau baigdamas mokyklą susidomėjo defektologija. Aukso medaliu baigusiam mokyklą jaunuoliui pranašavo mediko ateitį, tačiau, kaip pats sako, jį traukė ir pedagogikos dalykai, todėl atrado šių mokslų derinį – defektologijos studijas, kuriose buvo nemažai ir medicinos. „Galiu pasakyti, kad iki šios dienos aš nenusivyliau ir, jeigu reikėtų vėl rinktis, vargu, ar mano pasirinkimas būtų kitoks“, – tikina specialistas.

O dabartinė Specialiosios pedagogikos katedros vedėja socialinių mokslų daktarė docentė Lina Miltenienė, pabaigusi mokyklą nebuvo tvirtai apsisprendusi dėl savo pasirinkimo. Paskatinta logopede dirbančios tetos, įstojo į Specialiosios pedagogikos ir logopedijos studijų programą. Jau studijų metu, atlikusi pedagoginę praktiką, specialistė suprato, kad jai labiau prie širdies ne logopedės, o pedagoginis darbas.

„Tik mane labiau domino ne specialioji mokykla. Kaip tik Lietuvoje buvo prasidėję demokratijos procesai, kartu mūsų mokyklose ir visame švietime prasidėjo integracijos procesai, kada vaikams, kurie turėjo specialiųjų ugdymosi poreikių, buvo suteikta teisė ugdytis bet kurioje ugdymo įstaigoje, kuri yra arčiausiai jų namų, nebūtinai specialiojoje mokykloje. Tokie pokyčiai intrigavo ir jau studijų metu man norėjosi pačiai prisidėti kuriant tą sistemą ir dalyvauti tuose procesuose“, – savo mokslinės karjeros pradžią ir pirmuosius pokyčius specialiosios pedagogikos raidoje prisimena L. Miltenienė.

Specialistų teigimu, iki 1992 m. vaikams, kurie turėjo labai didelių sutrikimų ir kompleksinių negalių, ugdymas formaliai nebuvo organizuojamas. Jie būdavo tik prižiūrimi. „Virsmas buvo tas, kad šitie vaikai įgavo teisę būti ugdomi, jiems atsivėrė specialiųjų mokyklų durys. Ne bendrųjų, o specialiųjų, nes iki to laiko vaikai su labai didelėmis negaliomis nebuvo net į specialiąsias mokyklas priimami“, – tvirtina katedros vedėja.

„Iki 1991 m. tokie vaikai buvo traktuojami kaip nemokytini. Po mūsų tarptautinių patirčių, pirmiausiai TEMPUS projekto dėka, įgijimo ir aktyvios tėvų organizacijų pozicijos nemokytinų vaikų Lietuvoje neliko. Kiekvienas vaikas yra ugdomas ir pagal poreikius jam yra teikiama pedagoginė pagalba“, – priduria A. Ališauskas.

Pradėti ruošti platesnių kompetencijų specialistai

Didieji pokyčiai specialiosios pedagogikos srityje prasidėjo atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Pereita nuo defektologijos, specialiosios mokyklos pedagogikos, prie specialiosios pedagogikos ir specialiųjų ugdymosi poreikių tenkinimo pedagogikos.

„Tai tam tikra filosofinė, metodologinė linija, kryptingumas: einama nuo segregacijos, nuo specializuotų ugdymo įstaigų prie platesnio įvairovės pripažinimo ir mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdymo ne tik specializuotose įstaigose, bet ir bendrojo ugdymo įstaigose. Jeigu specialistų rengimas prasidėjo nuo vadinamųjų oligofrenopedagogų ir logopedų rengimo (taip vadinosi pirmieji specialistai, kuriuos rengė Šiaulių pedagoginis institutas: tai buvo specialistai, kurie rengėsi dirbti su mokiniais, turinčiais intelekto sutrikimą, pagalbinėse mokyklose), tai pagrindinis ėjimas buvo prie specialiųjų pedagogų rengimo, kurių pasirengimas yra žymiai platesnis“, – aiškina A. Ališauskas.

Dalyvavimas vienoje pirmųjų tarptautinių programų TEMPUS, specialistams padėjo susipažinti su Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Švedijos gerąja patirtimi, kuri buvo nepaprastai svarbi ir reikšminga ugdymo turinio bei specialistų rengimo metodologiniam bei turinio virsmui. Specialistai atkreipia dėmesį ir į tai, kad būtent po TEMPUS programos į studijų programą buvo įvesta specialiųjų pedagogų praktika bendrojo ugdymo įstaigoje. Iki to laiko praktikos vykdavo tik specialiosiose įstaigose.

„Tai buvo tarsi langas į vakarietišką kultūrą, požiūrį į negalią, specialiuosius ugdymosi poreikius. Nuo tų metų buvo ryškus virsmas ir tai atsispindėjo daug kur. Buvo pereita nuo defekto, sutrikimo, prie asmenybės ir ugdymosi poreikių, individualumo pripažinimo, orientacijos į poreikius, o ne į patį sutrikimą“, – pasakoja L. Miltenienė.

Specialieji pedagogai pradėti rengti darbui ne tik su sutrikusio intelekto vaikais, bet ir su vaikais, turinčiais kitų raidos ypatybių, tokių kaip mokymosi, elgesio, kalbos ir kalbėjimo sutrikimai, judėjimo negalia, bei tenkinti įvairius ugdymosi poreikius. Taip pat pradėti rengti specialistai, galintys dirbti ne tik specializuotose ugdymo įstaigose, bet ir bendrojo ugdymo įstaigose, mat net apie 90 proc. vaikų, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, yra ugdomi bendrojo ugdymo įstaigose.

„Buvo siekiama, kad specialistas būtų pasirengęs ne tik mokyti vaikus, turinčius specialiųjų ugdymosi poreikių, bet įgytų platesnių kompetencijų: ne tik dirbti su vaikais, mokyti specialiųjų poreikių turinčius vaikus, bet ir dirbti komandoje, kas yra nepaprastai svarbu. Dirbti komandoje su mokytojais, tėvais, kitais ugdymo dalyviais“, – pasakoja A. Ališauskas.

Studentų ugdymas ir teorinių žinių taikymas praktikoje

Kalbėdami apie Šiaulių universitete rengiamus specialistus pašnekovai linkę vartoti žodį ugdymas, nes tai, anot jų, nėra paprastas parengimas. Tai – asmenybės auginimas, kuomet dėmesys telkiamas į vertybinį ugdymą. Besimokydami studentai įgyja daugiau tolerancijos, supratimo, empatiškumo. Tai kompetencijos, kurios be galo svarbios kiekvienam mokytojui, o ypač specialiajam pedagogui.

„Studentai per ketverius metus iš esmės pasikeičia kaip asmenybės ir jų vertybinės nuostatos labai sustiprėja. Pasikeičia požiūris apskritai į žmogų, į tam tikrą jo ypatingumą“, – tikina L. Miltenienė.

Jei anksčiau specialistai buvo ruošiami dirbti specialiojoje mokykloje, kaip to reikalavimo tuometinė švietimo sistema, įvykus švietimo transformacijoms, šiandien ugdomi universalūs specialistai. Dabar nebe taip svarbu, kokioje įstaigoje dirbs specialieji pedagogai.

„Tai galbūt bus kažkoks centras, skirtas didelių kompleksinių negalių turinčių vaikų ugdymui, gal jie dirbs bendrojo ugdymo mokykloje. Mūsų tikslas padėti specialiesiems pedagogams ir logopedams tapti tokiais specialistais, kurie gebėtų padėti veiksmingai ugdytis kiekvienam mokiniui, turinčiam specialiųjų ugdymosi poreikių dėl negalių, sutrikimų. Ir nesvarbu, kur tas vaikas, kokioje įstaigoje bebūtų, ar tai būtų bendrojo ugdymo mokykla, ar specialioji klasė, ar specializuotas centras“, – sako katedros vedėja.

Siekiama, kad besimokantieji įgytų reikalingų kompetencijų, kurios padėtų užtikrinti kiekvieno vaiko, nepaisant jo sutrikimo ar negalios, sėkmę. Žinoma, ne mažiau svarbūs gebėjimai dirbti komandoje su mokytojais ir tėvais, juos konsultuoti bei suteikti reikalingą pagalbą, pasidalinti savo žinojimu. Todėl, pradėjus keistis programai, specialistams teko orientuotis į bendrųjų kompetencijų ugdymą: bendradarbiavimo, komandinio darbo, problemų sprendimo.

Specialiosios pedagogikos programos studentų rengime reikšmingas dalykas buvo probleminio mokymosi principų diegimas. Šio mokymo esmė yra ta, kad studentai studijuoja ne taip tradiciškai, kaip buvo įprasta anksčiau, bet susidurdami su realiomis, konkrečiomis edukacinėmis situacijomis, mokosi pažinti problemą ir ją išspręsti.

„Kai mokome tik teoriškai, studentai nueina į mokyklą ir sako, kad nieko nežino, arba žino, bet nežino, kur dėti tas žinias, nes kažkaip viskas lyg kitaip vyksta. Kad nebūtų to atotrūkio, kad žinios būtų integralios, kad teorija su praktika būtų vientisa, mes taikome probleminio mokymosi, tyrinėjimu grįstus metodus. Studentas skatinamas analizuoti, priimti sprendimus čia ir dabar tyrinėjant realias situacijas. Analizuojamos situacijos tikros, atrastos nuėjus į mokyklą. Kartais netgi sprendžia situacijas kartu su ten dirbančiais mokytojais. Tai jiems leidžia įgyti pritaikomų, o ne tik teorinių žinių“, – tikina L. Miltenienė.

Vaiko pažinimas ir įvertinimas tapo žymiai subtilesnis

Mūsų šalyje vaikų, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių dėl įvairių problemų: negalių, sutrikimų, sunkumų, taip pat ir vaikų, turinčių tam tikrų individualių poreikių dėl gabumų, talento, procentas yra gana pastovus. Pastarąjį dešimtmetį pokyčiai neviršija 1 proc. paklaidos. Štai 2017 m. mokinių, kurie turi specialiųjų ugdymosi poreikių, bendrojo ugdymo institucijose buvo apie 11 proc., o pridėjus vaikus, kurie ugdomi specializuotose įstaigose, procentas siekia apie 13 procentų.

„Nėra aiškios tendencijos, kad didėtų tų problemų. Galbūt vaikų, kurie turi elgesio, emocijų ir autizmo spektro sutrikimų šioks toks didėjimas yra. Bet vėlgi, tai labiau susiję su subtilesniu nustatymu ir įvertinimu. Tai yra gerai, nes vaikas ir šeima turi daugiau šansų gauti pagalbą“, – pasakoja A. Ališauskas.

Specialistai pažymi, kad dabar vaiko pažinimas ir įvertinimas yra žymiai subtilesnis. Orientuojamasi ne tik į tipologines vaiko charakteristikas, bet kiekvieno vaiko individualią gebėjimų struktūrą, kiekvieno vaiko galias ir gebėjimus. Ir tai, kad anksčiau atrodė, jog vaikų, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, yra mažiau, tai tik todėl, kad tų laikų specialistai kaip reikiant nepažino ir negebėdavo identifikuoti vaikų specialiųjų ugdymosi poreikių.

„Pavyzdžiui, vaikai, kuriems kyla ugdymosi poreikių dėl mokymosi sutrikimų. Juos reikia mokėti atpažinti, o anksčiau tai traktuodavo, kaip vaiko nenorą, tinginystę, apsileidimą ir panašiai. Iš tikrųjų, tai yra didesni, gilesni dalykai. Dabar plečiasi mūsų žinojimas ir mūsų supratimas, kad dažnam vaikui reikia tam tikros individualios pagalbos. Galime nevadinti jos specialiąja pagalba, netgi nevadinkime specialiaisiais ugdymosi poreikiais, o individualiaisiais ugdymosi poreikiais, bet tokių poreikių turi vaikai, juos tenkinti reikia“, – tvirtina A. Ališauskas.

Pasak specialistų, bendruomenės požiūris į specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius vaikus, pamažu keičiasi. Iš pradžių tik nedidelė dalis pritardavo naujoms idėjoms. Tada buvo laikotarpis, kai teoriškai pritardavo, bet praktiškai to įgyvendinti nepavykdavo. Šiandien visos mokyklos ir jų bendruomenės pripažįsta skleidžiamas vertybes ir linkę pritarti kiekvieno vaiko galimybei ugdytis kartu su savo bendraamžiais, tiesa, vis dar kyla klausimas, kaip tai kokybiškai padaryti.

„Tikrai yra mokytojų, kurie atsakingai į tai žiūri. Ir kai keliamas klausimas, kaip tai padaryti, tada galime kalbėtis. Yra ir tokių, kurie neigiamai žiūri, bet tendencijos yra pozityvios. Ir apskritai atsiranda daugiau visuomenėje kalbėjimo apie žmonių įvairovę, pakantumą bet kokiam žmogaus ypatingumui – kultūriniam ar rasiniam – ir tai gali stipriai prisidėti prie specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų priėmimo. Mokyklos mokosi demokratijos ir, kai tas mokymosi procesas eina pirmyn, ta aplinka tampa vis labiau palankesnė kiekvienam“, – džiaugiasi L. Miltenienė.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite