Angle down Atgal

Šiaudų sodas antikvaru netampa, bet…

Sakinys baigiamas optimistiškai: malonumas kurti atperka trumpoką kūrinio gyvenimą. Papilėniškė – ventiškė (vėliau paaiškinsiu šią geografinę sąvoką) Sigutė BARZDELIENĖ nė kiek nesigaili, kad savaitę dirbdama prie vieno šiaudų sodo neišsaugos jo ilgai. Prigimtinė kūrinio paskirtis susieti žmogų su visata.

Tad sodus protėviai rišo jauniesiems, gimusiesiems, ypač Velykoms. Velykoms išskirtinai trumpai – metams – iki kito prisikėlimo. Senąjį sudegina, naująjį pakabina viršum stalo. Mūsų krašte rišti šiaudų sodus nėra populiaru, ir Sigutė yra vienintelė jų kūrėja, kurios darbai eksponuojami tautodailės kūrinių parodose, o ji pati dalyvauja Vilniuje šiaudinių sodų rišėjų asociacijos veiklose.

Pirmąjį sodą Sigutė surišo prieš dvidešimt metų. Pagrindinė jo dalis vadinama reketuku. Kai susikuri reketuką, toliau galima fantazuoti keliais aukštais, mat sodai kaip namai – viršuje dangus, tai kosmosas, visata, o toliau viskas, kas žmogaus sielai reikalinga. Ką norėtum turėti laimės gaudyklėje – sudėk į sodą. Vienam kelių aukštų sodui surišti Sigutė skiria savaitę ilgų darbo valandų, sunaudoja 2440 šiaudelių. Specialiai suskaičiavo, buvo įdomu. Šiaudelio ilgis 4 – 5 centimetrai. Rišama ant medvilninio siūlo. Senovėje rišo ant lininio, tačiau dabar nebėra tokių tvirtų lino siūlų. Šiaudų sodas gan trumpalaikis kūrinys, jis antikvariatu netampa, suirusio jo nepataisysi. Geriausia tradicija tokį sudeginti. Kai sodas apdulka, Sigutė išneša jį į lauką, kai nėra didelio vėjo, kad dulkes nupūstų.

Daugiau Roma Jonikienė trečiadienio, balandžio 8 d., VIENYBĖJE

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite