Angle down Atgal

Siaubinga Birželio 14-oji

Tai yra Etaplius.lt skaitytojo nuomonė, už kurios turinį redakcija neatsako.

Nors man buvo beveik 4 meteliai, bet aš gerai prisimenu tas baisias dienas. Mat prasidėjo taikių žmonių trėmimai į taip vadinamo tautų tėvo Stalino valdas.

Aš prisimenu, kaip atėjusi kažkokia moteris pasakojo su kokiu žiaurumu ištrėmė jos kaimynus į nežinomybę. Ji pasakojo ir verkė. Taigi prasidėjo graudūs verksmai visoje Lietuvoje. Tada dar mažas buvau ir daug ko nesupratau, bet pokario laikuotarpį gerai prisimenu.

Akyse stovi šiurpūs vaizdai, kai pamačiau Lietuvos partizanus, nužudytus ir suguldytus Bazilionų miestelio aikštėje. Prisimenu kažkoks pusiau girtas stribas paspyrė vieną lavoną ir klausia atsisukęs į mane, ar kartais nepažįstu kurio nors. Mane kažkokia baimė apėmė ir nieko nelaukęs nubėgau.

Labai gerai prisimenu, kaip varėsi stribai gyvulius mūsų kaimynės Joniškevičienės, o jos su vaikais, jau suaugusiais, nepagavo, mat spėjo pabėgti. Namai liko tušti ir jau norėjo nugriauti, bet išgelbėjo Ozolas. Jis dirbo veterinaru, taigi prikalbino jį su visa šeima persikelti į „banditų“ namus. Mat tada visus tremiamus vadindavo banditais.

Dar iki šiol yra išlikę vaizdai, kai pradėjo vežti ištremtų žmonių baldus. Kiek prisimenu, tai vežė su amerikietiškais studabekeriais. Atveždavo ir grubiai versdavo netoli bažnyčios į bendrą krūvą. O baldai buvo geri ir grąžūs, tai net gaila buvo žiūrėti, kaip jie krisdami iš mašinos kūzovo lūždavo.

O baldų ir gražių ūkių šeimininkus vežė į vergiją. Labai puikiai atsimenu, kada vežė į vergiją miestelio gyventojus Dubinus. Dubinas, sėdėdamas kūzove iš nevilties švilpiniavo, o žmona gailiai verkė. Šitie vaizdai man niekada neišdils iš atminties.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite