Angle down Atgal

Šiandien – 29-osios Gintaro Žagunio žūties metinės

Gegužės 19 d. sukanka 29-eri metai nuo Gintaro Žagunio žūties, praneša Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Tai pirmasis po Nepriklausomybės atkūrimo tarnyboje nužudytas pasienietis. Jo aukos paminėjimui siūlome paskaityti jautrų jo mamos Aldonos Žagunienės prisiminimą apie sūnų.

Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

„Lyg šviesos spindulėliai mane lanko prisiminimai apie žuvusį sūnų. Visą šį ilgą laiką nuo žūties 1991 m. nė dienos jis nesitraukė nuo manęs: dienomis – mano mintyse, naktimis persikelia į sapnus. Žinau, kad mylimas vaikas tebėra gyvas manyje.

Kai atsigręžiu atgal, matau mažą šviesiaplaukį berniuką, smuikeliu vinguriuojantį nesudėtingas melodijas iš muzikos mokyklos vadovėlių, girdžiu vaikų pokalbį apie ateitį. Gintaras geidžia būti jūrininku ir plaukioti dideliais karo laivais.

Ši vaikystės svajonė atvedė pradinuką į jachtklubą, padėjo formuotis jo charakteriui. Jis atkakliai lanko treniruotes, dalyvauja varžybose, o 11 klasėje išlaiko vairininko egzaminus. Net liga negalėdavo jo sulaikyti nuo užsiėmimų. Pilni sąsiuviniai būdavo pripiešti burlaivių, albumai priklijuoti iškarpų, skaidrėse – jachtos. Jis renka knygas apie laivus ir jūrą, prenumeruoja žurnalus, maketuoja laivų modelius. Su šiuo pomėgiu reiškiasi jo savarankiškumas, sugebėjimas nugalėti sunkumus, auga pasitikėjimas savo jėgomis, laisvės ir nepriklausomybės pojūtis. Šios vertybės augant ir bręstant tvirtėja.

Gintaras buvo ramaus būdo vaikinas, nesiveldavo į peštynes su kiemo vaikais ar klasės draugais. Mėgdavo žaisti ir bendrauti su ramesniais bendraamžiais. Platesnio rato jam nereikėjo. Gal kiek drovus, nesistengė išsiskirti ir pirmauti didesniame būryje, bet žaidžiant – mažesniame ratelyje iniciatyvos netrūkdavo. Kalboje buvo santūrus. Turėjo savo nuomonę, bet gerbė ir manąją. Svarbiausiais klausimais tardavosi.

Paauglystės metus mėgdavo namuose pabūti vienas. Bet tai ne vienišumo pojūtis. Kai su knyga ar muzika esi, kai vienas groji gitara – su tavimi visas pasaulis. Jis lankė vakarinę dailės mokyklą Vilniuje. Gražiai tapė peizažus, lipdė iš molio įvairius gražius daikčiukus. Atminimui palikom iš molio pagamintą paveikslą „Burės“. tai nedidelis, bet mielas atminimas.

Politinę kryptį jo pažiūros įgavo gana anksti. Įtakos jam turėjo knygos apie tarpukario Lietuvą, lietuvių kovos dėl nepriklausomybės, domėjimasis karo vadais, kelią švietė Romo Kalantos mirtis. Po šio tragiško įvykio buvo praėję pora metų, bet jo atminimas buvo likęs žmonių atmintyje. Sovietų valdžia stengėsi, kad šis įvykis būtų pamirštas. Imta įtariai žiūrėti į ilgaplaukius, nors tie mokinių plaukai nugaroje vos siekė apykaklę. Vis tiek jie kėlė nepasitikėjimą. Po kelių pokalbių su kai kuriais mokytojais keturi mokyklos abiturientai, jų tarpe ir Gintaras, protesto vardan nusikirpo plikai. R. Kalantos mirtis suteikė drąsos priešintis. Šis poelgis man buvo staigmena.

Gintaras visada buvo draugiškas ir vertino draugystę, ypač bendražygių. Kartą grįžęs iš budėjimo, pasakė: „Tokie geri draugai“, - taip išreikšdamas pasitikėjimą jais, nes buvo tarpe tų, kurie žiūrėjo viena kryptimi ir siekė to paties tikslo. Nepriklausomybės atstatymo paskelbimas 1990 m. kovo 11-ąją buvo neeilinės reikšmės dalykas, bet neužtenka laisvę paskelbti, reikia ją saugoti, ugdyti, apginti.

Sąjūdis jam įkvėpė laisvės gynėjo dvasią. Manau, kad tą lemtingąją 1991 m. gegužės 19-osios naktį savo apsisprendimu likti poste, jis atliko savo pareigą iki galo, nepaisydamas mirtino pavojaus. Jis pasielgė kaip žmogus ir kaip pareigūnas, kuriam svarbiausia buvo ne asmeninis likimas, o Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos laisvė.“

Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.
comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite