REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Aktualijos2020 m. Balandžio 1 d. 10:33

Senosiose vyskupijos bažnytinėse knygose atrasime praeitį

Vilkaviškis

1879–1905 metų Prienų aplinkrščiuose jau esama daug įrašų gražia lietuvių kalba. Rasos GURČYTĖS nuotr.

Dangyra ApanavičienėŠaltinis: Etaplius.lt


123732

Naujam gyvenimui prikeliamos Vilkaviškio vyskupijos bažnytinės knygos. Kai šių dokumentų turinys taps lengvai pasiekiamas visuomenei, mums atsivers daugiau galimybių pasigilinti į šeimos, giminės, gyvenamosios vietovės ir net lietuvių kalbos istoriją.

Nepražuvusias skaitmenina

Kelių šimtmečių senumo bažnytinės knygos sklaidomos Kauno regioninio valstybės archyvo Marijampolės filiale. Seniausi dokumentai – iš XVII amžiaus. Vilkaviškio vyskupijos bažnytines knygas rūšiuoja, skenuoja ir skaitmenina Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos specialistai.

Ši tarnyba ir Lietuvos vyskupų konferencija yra susitarusios pagal sąrašus, sudarytus vyskupijose surinktos informacijos pagrindu, suskaitmeninti visas senesnes nei 100 metų bažnytines knygas, parapijiečių sąrašus ir užsakų knygas.
Vilkaviškio vyskupijos bažnytines knygas skaitmenintojai varto nuo vasario vidurio. Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila yra įpareigojęs kunigus geranoriškai bendradarbiauti su šiais specialistais. Deja, ne visose parapijų bažnyčiose klebonai rado senųjų dokumentų. Vilkaviškio dekanate senosios Alvito, Lankeliškių, Bartninkų bažnyčios buvo suniokotos per Antrąjį pasaulinį karą.
„Dabartinis Pilviškių parapijos archyvas prasideda nuo 1940 metų Sovietams okupavus Lietuvą, senosios archyvinės knygos buvo paimtos. Dalis jų atsidūrė Valstybės archyve, dalis buvo sunaikinta...“ – sakė Pilviškių parapijos klebonas kunigas Gediminas Bulevičius.

Vilkaviškio vyskupijos kurijoje suskaičiuota, kad skaitmeninti pateiktos 323 knygos iš 13 parapijų. Kancleris kun. Linas Baltrušaitis sakė, kad skaitmeninamos knygos iki 1921 m.

Imkit ir skaitykit

Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos ir Lietuvos vyskupų konferencijos susitarimas suskaitmeninti parapijose esančias metrikų knygas pasirašytas 2016 m. Bažnyčių metrikiniai dokumentai skaitmeninami panaudojant Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšas atitinkamiems projektams įgyvendinti. Turėtų būti sukurtos trys elektroninės paslaugos: „Skaitmeninė skaitykla“, „Genealogija“ ir „Asmenvardžių archyvas“. Jos užtikrintų bendrą prieigą prie valstybės archyvuose sukauptų skaitmeninių išteklių.
Bažnyčių metrikinių dokumentų sutvarkytos skaitmeninės kopijos dar iki projekto pabaigos taps prieinamos Lietuvos valstybės istorijos archyvo Skaitmeninių dokumentų skaitykloje Vilniuje.

Taip pat užbaigus vienos kurios vyskupijos skaitmeninę kolekciją, suskaitmeninti vaizdai viešai prieigai pateikiami regioniniuose valstybės archyvuose bei jų filialuose, t. y. dar devyniuose Lietuvos miestuose.

Tad žmonės, panorėję peržiūrėti Vilkaviškio vyskupijos bažnytinių metrikinių dokumentų kolekciją, kai ji bus baigta rengti, tą padaryti galės Marijampolėje. Jau yra suskaitmeninti Vilniaus arkivyskupijos ir Panevėžio, Kaišiadorių vyskupijų bažnyčių senieji dokumentai.

Projektui baigiantis bus sukurta „Skaitmeninė skaitykla“. Tai turėtų būti padaryta 2021 m. antroje pusėje arba pabaigoje. Tada skaitmeninės kolekcijos internetu taps pasiekiamos visiems ir iš visur.
Numatoma sukurti septynių vyskupijų – Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Kaišiadorių, Vilkaviškio, Telšių ir Šiaulių – bažnytinių knygų kolekcijas, kuriose po atskirą apyrašą bus skirta bažnyčioms, pateikusioms dokumentus skaitmeninti.
2021-aisiais, projekto užbaigimo metais, šimtmečio dar nesulaukę dokumentai nebus viešinami, kad būtų užtikrinta asmens duomenų apsauga. Taigi net ir baigus projektą galės būti skelbiamos iki 1921 m. sudarytų knygų kopijos.

Kelionė į praeitį

Bažnytinėse knygose galima rasti ne tik kaligrafiškų įrašų apie gimimus ir mirtis, santuokas ir krikštus, bet ir apie to laiko, kada jos pildytos, gyvensenos ypatumus. Pasak skaitmenintojų, Vilkaviškio vyskupijos bažnytinės knygos unikalios savo informatyvumu. Be tikslinės informacijos kai kuriais atvejais jose galima paskaityti, pavyzdžiui, koks buvo vaiko krikštatėvis – turtingas, neturtingas, kokio amžiaus, kaip buvo apsirengę jaunavedžiai, mergina tekėjo savo noru ar verčiama, nuo ko mirė parapijietis.

Kelių vyskupijų bažnytines knygas jau suskaitmeninę specialistai versdami lapus yra radę pamirštų laiškų, pinigų lobį, augalų sėklų, dantų, piešinių, musių, vikšrų, plunksną, kuria rašė dvasininkas.

„Jei manote, kad skaitmeninimas – tik mygtuko paspaudimas, tai keiskite nuomonę, – sakė skaitmenintoja Rasa Gurčytė. – Tai yra kelionė į praeitį. Kartu su parapijos žmonėmis išgyvename marą, cholerą, padalijimus, sukilimus, polonizaciją, primestus karus. Skaitmenini knygas ir po truputį iš „anų laikų“ keliauji į „mūsų laikus“: saksai, Šiaurės karas, Didysis maras, 1813 m. epidemija, 1831 m. sukilimas, pirmoji choleros epidemija, Krymo karas, 1863 m. sukilimas, Kražių skerdynės, Rusijos ir Japonijos karas, Didysis karas, Vasario 16-oji...“

Specialistei neretai kyla stiprus noras aplankyti tas vietoves, kurių istoriją skaitė knygose, ir pasižiūrėti, kuo jos gyvena dabar. Tad kai kada sėda ir nuvažiuoja.

„Kone kiekvienas turime labiausiai dominantį istorinį laikotarpį. Ypač laukiu 1905–1910 metų priešsantuokinių apklausų knygų, nes būsimi sutuoktiniai jau pasirašo lietuviškai, su „paukščiukais“, – sakė R. Gurčytė.

Įdomiausiais projekto atradimais skaitmenintojai stengiasi pasidalyti socialiniuose tinkluose. Pavyzdžiui, feisbuke yra paskyra „ Projektas „Elektroninės paslaugos EAIS „Skaitmeninė skaitykla“ sukūrimas“. Kita vertus, specialistai mato, kad „tai tėra vos kelios gardžiausios didžiulio pyrago razinos“. Pažinimo džiaugsmu kur kas labiau pasimėgausime, kai visi dokumentai bus internete.

Reikės pasirengimo

Tiesa, nereikia klaidingai galvoti, kad kai visuomenei taps prieinami šiuo metu skaitmeninami dokumentai, pakaks kompiuterio ar išmaniojo telefono, interneto ryšio ir į langelį įvedus vardą bei pavardę sistema išmes dokumentą apie asmens giminės, šeimos šaknis.

Žmonėms bus įmanoma atsekti savo giminės liniją, jei iš tėvų ir senelių bus gavę pakankamai žinių, nuorodų, kur reikėtų ieškoti informacijos. Reikės žinoti daugiau papildomų faktų, pavyzdžiui, kurioje parapijoje gyveno, buvo krikštyti, tuokėsi ar buvo palaidoti proseneliai. Tada jau bus įmanoma konkrečios parapijos metrikiniuose dokumentuose ieškoti senųjų šaknų, nes, pavyzdžiui, krikštijant kūdikį ar tuokiant žmones būna nurodyti ir tėvų vardai bei pavardės, amžius.


Kad paieškos būtų sėkmingos, reikės mokėti užsienio kalbų. Lotynų kalba būtina norint skaityti įrašus, darytus iki 1827 m., vėlesnių periodų dokumentai surašyti lenkiškai, rusiškai, kai kuriais atvejais – net ir hebrajų kalba.

Asmenims, pasirengusiems skaityti senuosius raštus, atsivers puikios galimybės Lietuvos istorijos studijoms. Įvairių sričių mokslininkai, pavyzdžiui, istorikai, lingvistai, muziejininkai, kraštotyrininkai, gimnazistai, studentai ir žmonės, tiesiog besidomintys savo šeimos šaknimis, turės laisvą priėjimą prie unikalios medžiagos.

Iki 1940 metų jokios valstybinės registracijos nebuvo, bažnytinės metrikų knygos yra vienintelis šaltinis, pagal kurį galima nustatyti gimimo, mirties, santuokos faktus. Taigi šitos knygos yra labai reikšmingos išduodant oficialius dokumentus.

Saugos originalus

Tačiau senųjų bažnytinių knygų lapai trapūs, kiekvienas pajudinimas jiems kenkia. Suskaitmenintus dokumentus patogiau pateikti interesantui, lengviau jų ieškoti. Sukurtos atsarginės dokumentų kopijos garantuoja, kad net pražuvus originalui informacija bus išsaugota. Taip pat rankraščiai saugomi nuo susidėvėjimo, nes jeigu yra skaitmeninis variantas, tai jis ir teikiamas interesantui.

Beje, specialistai mato, kad šiuolaikinis popierius, spausdinimo kokybė, rašalas negali lygintis su, pavyzdžiui, XVII amžiaus medžiagomis. Rankų darbo popierius, pergamentas yra daug patikimesni informacijos saugotojai, nei XX amžiaus dokumentai. Taip pat labai prastos būklės visi pokario dokumentai. Kai prasidėjo pramoninė popieriaus gamyba, labai suprastėjo kokybė, tačiau padidėjo dokumentų skaičius.

Paliksime ir XXI amžiaus bažnytinių knygų

Pasiteiravę, kaip dabar bažnyčiose fiksuojami svarbiausi žmogaus gyvenimo faktai, sužinojome, kad kunigai ir šiandien įrašus daro tradiciškai – popierinėse knygose.

„Visi klebonai įpareigoti parapijų dokumentus ir įvairius įrašus, išrašus kaupti tam tikslui išleistose knygose: laidotuvių, krikštų, santuokų, – sakė Pilviškių parapijos klebonas kun. G. Bulevičius. – Kartais parapijos dokumentai, ataskaitos vyskupijos kurijai pateikiami ir skaitmeninėse laikmenose. Būna, kad patys klebonai, rodydami iniciatyvą, informaciją kaupia ir knygose, ir kitu būdu.“



REDAKCIJA REKOMENDUOJA