Sen­jo­rės gy­ve­ni­mas – am­ži­nas pa­va­sa­ris

Šiauliai
(Erikos Šivickaitės nuotr.)
Monika Šlekonytė Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.lt

76-erių jo­niš­kie­tės Re­gi­nos Ber­na­ta­vi­čie­nės gy­ve­ni­mas – am­ži­nas pa­va­sa­ris. Be­si­mo­ky­da­ma mo­kyk­lo­je, ji su­si­ža­vė­jo šo­kiais, vė­liau dai­no­mis ir ga­lų ga­le – gi­ta­ros pa­mo­ko­mis. Ak­ty­vi sen­jo­rė de­šimt­me­tį lan­kė šo­kių re­pe­ti­ci­jas, kur ne šiaip sau su­kio­jo­si, o lie­jo pra­kai­tą, ruoš­da­ma­si li­ni­ji­nių šo­kių var­žy­boms. Mo­te­ris šo­ko tol, kol Lie­tu­vo­je ne­be­li­ko su kuo var­žy­tis – jos am­žiaus gru­pės šo­kė­jų mū­sų ša­ly­je ne­bė­ra.
 

Šokiais susižavėjo mokykloje

„Šokti pradėjau dar besimokydama mokykloje, tačiau tikrąją meilę jiems pajutau tik išėjusi į pensiją. Žinoma, pirmiausia mano gyvenime atsirado liaudiški šokiai, vėliau jau ir pramoginiai“, – pokalbį pradeda joniškietė. Nors šokis moterį lydėjo nuo pat jaunystės, tačiau ji pasuko visai kitu keliu – beveik trisdešimt metų dirbo viešosios įstaigos Joniškio pirminės sveikatos priežiūros centre medicinos statiste.

Reginai nesvetimos ir dainos – dainavo mišriame medikų chore, su kuriuo vykdavo į tuometes dainų šventes ar kitus respublikinius renginius. Dabar jau penketą metų ji aktyviai dalyvauja Joniškio moterų asociacijos ansamblio „Lelija“ (vad. Aldona Vasiliauskienė) veikloje ir šoka unikaliame Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijos Joniškio skyriaus šokių kolektyve „Giedruma“ (vad. Giedra Jarmoškienė). Kitaip tariant, nuobodžiauti ar žiūrėti ištisas valandas pro langą senjorei tikrai netenka.

Šoko tol, kol buvo varžovų

Beveik dešimt metų keletą kartų per savaitę Regina praverdavo šokių studijos „Salida“, kur savo šokėjos laukdavo mokytoja Daiva Katinienė, duris. Senjorė aktyviai ruošdavosi Lietuvos ir tarptautiniams linijinių šokių čempionatams. Anot jos, linijiniai šokiai turi privalumą, nes čempionate esi atsakingas tik pats už save ir jei blogai pašoksi, kaltų nebus.

Darbą repeticijų salėje įrodo namuose esantys laureato diplomai, medaliai ir taurės. „Šokau tol, kol buvo varžovų. Metai ėjo, o Lietuvoje daugiau mano amžiaus šokėjų neatsirado. Jaunesniųjų grupėse varžytis negalėjau, nes tiesiog neatitikau konkursų sąlygų“, – teigia Regina.

Anot moters, Latvijoje yra daug šokančių garbaus amžiaus žmonių, tačiau konkursai, kuriuose gali dalyvauti vyresni šokėjai, vykdavo tik keletą kartų per metus. Dėl šios priežasties moteriai dingo iki tol ją lydėjęs azartas bei motyvacija šokių aikštelėje varžytis su bendraamžiais. Tad ji pasirinko kitą šokių kolektyvą, kurio veikloje aktyviai dalyvauja iki šiol.

Patirtys projekte „Šok su senjoru“

2012 ir 2013 m. Joniškyje vyko analogų šalyje neturintis projektas „Šok su senjoru“, kuriame varžėsi šokėjų poros – senjoras ir jaunimo atstovas. Abiejuose projektuose savo gebėjimus ant parketo išbandė ir R. Bernatavičienė. Beveik pusmetį moteris, kaip ir kiti projekto dalyviai, mokėsi vieno šokio. 2012-aisiais kartu su šokių partneriu Haroldu Lazutka ji pasirinko valsą, o 2013-aisiais su Joniškio r. savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoju Aivaru Rudnicku žiūrovams dovanojo nuotaikingą džaivą.

Nors projektuose ji su partneriais ir neužėmė prizinės vietos, tai buvo didžiulė patirtis, kuri skatino moterį nesustoti ir įrodyti sau, kad, nepaisant metų, viskas yra įmanoma.

Šokių projekte porų pasirodymus vertinę garsūs Lietuvos šokėjai Katerina Voropaj ir Vadimas Šuško pirmiausia pastebėjo Joniškio senjorų drąsą ne tik renkantis šokius, kurių niekada gyvenime jiems neteko šokti, bet ir į anūkus tinkančius šokių partnerius. Anot jų, patirtis ir jaunystė šokių aikštelėje itin derėjo, kūrė puikią nuotaiką ir kelių kartų bendravimo formas.

Didžiuojasi vyriausios meno mokyklos mokinės statusu

„Visada svajodavau mokėti groti kokiu nors muzikos instrumentu. Vaikystėje ne visi tėvai galėjo patenkinti savo vaikų poreikius, nes jų norai kainuodavo nemažai. Prieš keletą metų nuėjau į Joniškio Algimanto Raudonikio meno mokyklą. Užėjau į vieną kabinetą ir sakau ten buvusioms darbuotojoms: „Dabar skelsiu bajerį, bet aš noriu čia mokytis.“ Pažiūrėjo jos į mane, paklausė, kas domina“, – juokiasi drąsi joniškietė.

Moteriai buvo pasiūlyta lankyti fortepijono pamokas, bet šis instrumentas jos smalsumo nesužadino, tad pasirinko gitarą. Kiekvieną penktadienį Regina mokosi grojimo gitara subtilybių pas mokytoją Žydrį Žalakį. „Kai atėjau į pirmą pamoką, Ž. Žalakis iškart paprašė parodyti rankas. Sakė, kad jei pirštai stori ir stambūs, bus sunku, bet mano rankos stygoms tiko“, – šypsosi šiuo metu vyriausia Joniškio A. Raudonikio meno mokyklos mokinė.

Vargas dėl reto vardo

Tiesa, oficialus joniškietės vardas yra visai ne Regina, tačiau tėvų suteikta dovana dukrai sukeldavo problemų jau nuo pat vaikystės. „Oficialus vardas – Skolestija, bet manęs niekas taip nevadina jau daug metų. Jis yra tik asmens dokumente“, – atvirauja moteris.

Nuo pat vaikystės bendraamžiai stebėjosi joniškietės vardo retumu ir dažnai jo tinkamai net neištardavo – vis iškraipydavo. Tai skatino patyčias ir mergaitei tekdavo dažnai lieti ašaras. Jei mama į dukrą kreipdavosi vardu, ji tiesiog atšaudavo: „Tokios čia nėra!“

Reginos vardas pašnekovei buvo suteiktas Sutvirtinimo sakramento metu. Jis moteriai patiko ir tarsi prigijo. Draugai bičiulės nevadina tikruoju vardu. Visiems ji yra Regina ir retas kuris žino tikrąjį, išskirtinį moters vardą.

Ateities planuose – mikrofonas namuose ir kolonėlė

Pašnekovė teigia, kad kiekviena diena jai yra šventė. Vieną dieną ji vilki vienokią suknelę, kitą – kitokią, nes „o ko čia dabar taupyti“?

„Niekada į gatvę neišeinu nepasipuošusi ir nepasidažiusi. Jokio vargo nematau kasdien darytis makiažą“, – įsitikinusi Regina. Šeimos nariai palaiko moterį, kuri kasdien sau brėžia naujus gyvenimo tikslus.

„Namiškiams yra pasakyta – prašom pritarti ir neprieštarauti. Šios auksinės taisyklės jie ir laikosi“, – juokiasi ji. Netikėtai prasitarė, kad artimiausiuose planuose – geras, naujas mikrofonas namuose, kad, grodama gitara, galėtų ir padainuoti. Reikalinga ir nešiojamoji kolonėlė. Gitaros ir dainavimo repeticijos vyktų, naudojant visą įrangą. Apie tai dabar ir svajoja aktyvi Joniškio gyventoja.

„Negalvoju, kad esu sena. Ne metai išduoda žmogaus amžių. Žmogus jaunas, jei tik kažkuo domisi, kažką veikia, turi pomėgių ir kelia sau tikslų. Metų bijoti nereikia. Tikslų ir veiklos neturintis trisdešimtmetis yra vyresnis už senjorą. Vyresnio amžiaus žmonėms ypač svarbu kažką veikti, nes veikiant dirba ir smegenys. O smegenims juk reikalingos treniruotės. Galbūt kam nors atrodau keista, bet manęs nedomina kitų nuomonė, nes turiu savąją“, – šypteli R. Bernatavičienė.