Angle down Atgal

Semeliškėse, seniausiame savivaldybės miestelyje, valstybės saugomoje urbanistinėje vietovėje

Praėjusiame laikraščio numeryje pasakojome apie Semeliškių gimnazijos etnografinį muziejų. Šįkart pasidomėkime pačiu Se­meliškių miesteliu, kuris yra seniausias Elektrėnų savivaldybėje, ir pagrindinėmis jo vertybėmis.

Semeliškės (dėl jose išsaugoto senojo miestelio suplanavimo su beveik trikampe aikšte ir 19 amžiaus pabaigoje susiformavusiu gatvių tinklu) yra valstybės saugoma urbanistinė vietovė. Beje, Semeliškių gimnazija yra pačiame miestelio centre, prie senosios aikštės, tos 19 amžiaus pabaigoje susiformavusio miestelio gatvių tinklo šerdies, gretimai Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvės ir tar­pukariu buvusio Semeliškių valsčiaus ir teismo pastatų. Deja, valsčiaus pastato neliko šį dešimtmetį.

Seniausias savivaldybėje
Manoma, kad gyvenvietė įkurta 1276–1283 metais, kai Lietuvos didysis kunigaikštis Traidenis čia lei­do apsigyventi nuo kryžiuočių pabėgusiems prūsams ir vakariniams lietuviams. Bene pirmą kartą Semeliškių vardas rašytiniuose šaltiniuose paminėtas Kryžiuočių ordino kronikoje 1377 m. Didžiosios­ Lietuvos Kunigaikštijos laikais Se­meliškių žemės priklausė Lietuvos didiesiems kunigaikščiams Kazi­mierui ir Aleksandrui. Vėliau Semeliškės buvo seniūnija be pilies, valdoma artilerijos generolo Mato Romero, kuris jas perleido savo sūnui Steponui Wilhelmui.
1501 metais Lietuvos Didysis kunigaikštis Aleksandras Semeliškėse fundavo pirmąją bažnyčią. XVI a. viduryje Lietuvos Didžiosios­ Kunigaikštystės neprivilegijuotų miestų sąrašuose Semeliškės jau vadinamos miesteliu,1645 m. miesteliui suteikta turgaus ir prekymečių privilegija, kuri S. Remerio rūpesčių 1683 m. balandžio 15 d. buvo iš ­naujo patvirtinta ir išplėsta. Ji leido ruošti antradieninį turgų ir trejus prekymečius per metus. Semeliškės ne kartą degė, nukentėjo per įvairius karus. Siekiant greitesnio miesto atsigavimo, 1740 m. spalio 17 d. buvo dar kartą patvirtinta turgaus ir prekymečių privilegija. 1777 m. miestu vadinamose Semeliškėse gyveno tik apie 200 gyventojų. Tais pačiais metais minima ir veikianti parapijos mokykla. 1781 m. parapijai priklausė 2 556 tikintieji. 1783–1786 m. pastatyta iki mūsų dienų išlikusi medinė bažnyčia.
Miestelio gatvės buvo išgrįstos apie 1935–1936 m. Senieji semeliškiečiai yra išsaugoję ir nuotraukų, kuriuose užfiksuoti minėti darbai. Senasis grindinys teišlikęs vienoje – J. Basanavičiaus – gatvėje.

 Mokykla prie istorinės aikštės
Semeliškių gimnazija stovi pačiame istorinio miestelio centre, prie senosios trikampės aikštės, greta buvusio Semeliškių valsčiaus pastato­ (beje, sunykusio pastaraisiais metais).
1937-aisiais Trakų apskrities valsčiai buvo plačiau aprašyti, pristatant atvykstantiems keliautojams, nes vienas iš populiariausių to meto ekskursijų objektų buvo demarkacinė linija tarp Lenkijos ir Lietuvos. Nurodyta, kad tada Semeliškėse gyveno apie 800 gyventojų, iš jų apie 600 lietuvių, 150 – žydų, 50 – baltgudžių ir kiti, kad miestelis pasiekiamas autobusu iš Kauno per Žiežmarius, keliautojams buvo siūlomi du restoranai, abu Vytauto Didžiojo aikštėje (toje pačioje, kurioje stovi ir mokykla, kažkada buvo ir valsčius, o priešais jį – ir teismas). Vienas priklausė Perai Davidavičienei, kitas – Teofiliui Švabauskui. Paminėtina, kad P. Davidavičienės restorane žmonės galėjo „gauti ir nakvynę“, kuri kainavo po litą asmeniui. Esant reikalui, didesniam keliautojų skaičiui buvo siūloma nakvoti pradžios mokykloje, apmokant tik švaros palaikymo išlaidas.
Minėtame Trakų apskrities valsčių aprašyme nurodyta, kad pagrindinės šventės Semeliškėse buvo per Šv. Jurgio atlaidus balandžio 23 d., Šv. Lauryno atlaidus rugpjūčio 10 d. ir Šv. Roko atlaidus rugpjūčio 10 d., o pirmą antradienį po rugpjūčio 10 d. vykdavo metinis prekymetis.

Viršaitis teikė ir turistinę informaciją
Trakų apskrities valsčių aprašyme nurodyta, kad keliautojai informacijos apie Semeliškes galėjo gauti valsčiaus savivaldybėje (Vytauto Didžiojo aikštėje, pastate greta dabartinės mokyklos), pas viršaitį Bronių Stosiūną jo darbo valandomis nuo 8 iki 14 valandos, išskyrus šventadienius. Nurodyta, kad šventadieniais keliautojai informaciją galėjo gauti Dr. J. Basanavičiaus gatvės 25-uoju numeriu pažymėtame name rusų, lenkų ir baltgudžių kalbomis – labai tikėtina, kad tai buvo Semeliškių viršaičio Broniaus Stosiūno gyvenamasis namas. Šis pastatas išlikęs, jame gyvena viršaičio B. Stosiūno duktė Janina Stosiūnaitė, tik dabar jis pažymėtas kitu, mažesniu – 13-uoju numeriu.
Beje, nors valsčiaus darbo valandos buvo nurodytos nuo 8 iki 14, Semeliškių viršaičio duktė Janina Stosiūnaitė teigė, kad tėvas ir visi valsčiaus tarnautojai dirbo pilną darbo dieną. Ir tų metų „Savivaldybės“ leidinyje buvo pastebėta, kad valsčių tarnautojai „yra labai apkrauti“, „jiems kartais tenka dirbti po 9–11 valandų, kartais ir šventadieniais“.
Vytauto Didžiojo aikštėje buvo ir paštas, kuriame buvo telefonas ir telegrafas. Nustebina jo darbo laikas. Informacijoje keliautojams pažymėta, kad jis veikė kasdien nuo 8 iki 14 valandos ir nuo 17 iki 19 valandos, o šventadieniais – nuo 8 iki 10.15 valandos.
Greta dabartinio mokyklos­ pastato buvo ir apylinkės teismas. Jo pastatas tebėra išlikęs, jis yra Trakų gatvėje 77-uoju numeriu pa­žymėtame pastate, jame kurį laiką veikė Semeliškių mokyklos pradi­nės klasės.

Apie to meto gyvenimą
Tarpukario metais miestelio gy­ventojų daugumą sudarė ūkininkai ir valstiečiai, pagrindinę valsčiaus pajamų dalį sudarė vietoje surinkti mokesčiai. Didžiausią dalį – žemės mokesčiai, antroje vietoje – preky­bos ir pramonės įmonių mokesčiai.
Pavyzdžiui, 1931 m. tarp Se­meliškėse buvusių įmonių dominavo prekybinės. Javų prekyba seniūnijoje užsiėmė Chaimas Patasnikas, „Koloniale“ prekyba (smulkiomis pre­kėmis: maisto produktais (cukrumi, druska, silkėmis) ir galanterijos prekėmis (siūlais, adatomis ir pan.) –- Rubinas Glazmainas (Didžioji g. 106), manufaktūros prekyba (audiniais) vertėsi Chava Gobičienė (adresas nenurodytas), vaistinės – Ch. Goldovtas, valgyklos ir arbatinės – Švarcienė (Didžioji g. 110), įvairia mišria prekyba užsiėmė Giršas Abramavičius (Didžioji g. 106), Joselis Lancmanas (Didžioji g. 102), D. Kaplanas, Joselis Stražas (Didžio­ji g. 108), „monopoline“(prekiavo vals­tybine degtine) – Motiejus Prazdzeckas. Semeliškėse buvo įkurta vartotojų bendrovė „Artojas“.
Semeliškėse buvo 3 kepyklos:­ Chanos Fichgenlerienės, Sorės Lan­cmanienės ir Chajos Šulmanienės, 2 karšyklos – Izrealio Galperio ir R. Jevenskienės. Greta miestelio, Aleksandravio (dabar Aleksandravos) kaime, veikė N. Lansmano plytinė.
Bene reikšmingiausia įmonė bu­vo Semeliškių malūnas ir elektros stotis, prie kurių veikė ir lentpjūvė. Žinoma, kad 1929 metų lapkričio mėnesį Semeliškių malūną koncesijos teisėmis įsigijo Antanas Steikūnas, 1927–1929 metais buvęs Trakų apskrities viršininku. Kadangi į malūną buvo nepatogu nešti laiptais maišus ant pečių, jis pastatė naują modernų tais laikais malūną – trijų aukštų, su keltuvu – grūdai juo buvo pakeliami į trečią aukštą.
Prie 1935 metų Semeliškių valsčiaus pajamų ir išlaidų sąmatos, saugomos Lietuvos centriniame archyve, pateikti duomenys apie elektros stotį, kuri pradėjo veikti 1928 metų lapkričio 30 d. Jos vandens turbinos galingumas – 40 arklio jėgų, elektros generatorių galingumas – 10 kilovatų, stotis teikė 220 voltų nuolatinę srovę 25 abonentams „su skaitikliais“ ir 30 „lempinių“.

Didžiausias gyvenamasis namas – M. Prazdzecko
Kaip matome, Semeliškėse, dominavo žydų prekybinės įmonės. Su žydais konkuravo ir lietuviai, vienas ryškiausių tokių – Motiejus Prazdzeckas (1880–1971), po Pirmojo pasaulinio karo grįžęs iš JAV, kur pagyveno apie dešimt metų. 1920 liepos 26 d. Motiejus Prazdzeckas Semeliškių bažnyčioje susituokė su Ona Pulauskaite (1900–1977), kuri buvo dvidešimt metų už jį jaunesnė. Ona buvo našlaitė, vyriausia iš penkių seserų, kurios visos, netekusios motinos, o vėliau ir tėvo, gyveno su pamote Marijona. Vedęs keturiasdešimtmetis Motiejus prisiėmė atsakomybę ir už jaunesnes žmonos seseris. Apie 1928 m. M. Prazdzeckas pasistatė namą kone pačiame Semeliškių centre, ties Trakų–Vievio gatvių kryžkele. Tai buvo didžiausias gyvenamasis namas miestelyje. M. Prazdzeckas jį statė galvodamas ne tik apie gausią šeimą (kurį laiką ten gyveno ir visos žmonos seserys), bet ir būsimą verslą – parduo­tuvę. Žmonės šią parduotuvę vadino monopoliu, oficialiai tai buvo valstybinės degtinės parduotuvė – M. Prazdzeckas turėjo leidimą prekiauti valstybine degtine.
Semeliškių miestelio pakraštyje gyvenanti Marijona Prazdeckaitė, M. Prazdzecko vaikaitė, pasakojo, kad M. Prazdzeckas su talkininku degtinės atsiveždavo arkliu kinkytu vežimu su būda iš degtinės sandėlio Kaune, būsimosios „Stumbro“ gamyklos. Vėliau degtinės jam atveždavo traukiniu į Vievį, tereikėjo atsivežti į Semeliškes. Pas M. Prazdzecką buvo galima ne tik nusipirkti degtinės, vasarą kieme jis pastatydavo porą stalų ir kėdžių, ten buvo galima išgerti degtinės, arbatos ir pavalgyti. Jei­gu kas norėdavo, O. Prazdzeckienė paruošdavo užkandos, miestelyje ji ypač garsėjo statinėse raugintais agurkais. Semeliškių moterys pas O. Prazdzeckienę pirkdavo česnakus ir raugintus agurkus, ateidavo išgerti arbatos su gabalinio cukraus gabalėliu ar medumi – M. Prazdzeckas laikė ir nemažai bičių.
Apie tarpukario alkoholio vartojimo tradicijas M. Prazdzeckas vaikaičiams pasakojo taip: po pamaldų bažnyčioje ar po turgaus susitikdavo seniai nesimatę vyrai ir norėdavo pasikalbėti. Ateidavo, pasiimdavo ketvertuką ar pusbonkį degtinės ir keturi – šeši vyrai sėdėdavo pusdienį, kalbėdavosi, niekas nepasigerdavo. Tik keli kartais išeidavo svirduliuodami – tokius puikiai žinojo visas valsčius.

Didžioji cerkvės paslaptis
Priešais Semeliškių gimnaziją – Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvė, pastatyta 1896 metais. Šioje cerkvėje 1928–1941 m. tarnavo vienas įdomiausių stačiatikių dvasininkų, buvęs carinės Rusijos armijos generolas-leitenantas Ivanas (Joanas) Gandurinas – giliai tikintis, autoritetingas dvarininkų palikuonis iš Rusijos. Jis Peterburge baigė artilerijos mokyklą, 1899 metais – Nikolajaus generalinio štabo akademiją, dalyvavo Rusijos-Japonijos kare, gynė Port Arturą. Pirmojo pasaulinio karo metais I. Gandurinas vadovavo brigadai, divizijai, 2-ajam Sibiro korpusui. 1917 metais išėjo į atsargą, atvyko į Lietuvą, savarankiškai pasirengė šventiko egzaminams ir 1928 metais buvo įšventintas dvasininku.
Knygoje „Provoslavnyje chramy Litvy“ („Stačiatikių cerkvės Lietuvoje“) jos autorius Germanas Šlevis rašo, kad I. Gandurinas gerai pažinojo Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną. Jų susitikimo vieta buvo Semeliškių Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvė. Iš Kauno Prezidentas automobiliu atvažiuodavo iki Pastrėvio, ten palikdavo mašiną, o į Semeliškes atvykdavo jo laukusia tėvo I. Gandurino brička, traukiama poros baltų žirgų. Prie Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvės dvasininkas palaimindavo Prezidentą, klebonijoje garbingo svečio garbei vykdavo priėmimas. Dvasininkas ir Prezidentas ilgokai kalbėdavosi. G. Šlevis rašo, kad Semeliškių Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvėje prieš ikonostasą, sieną, skiriančią altorių nuo kitos erdvės, išliko materialus tų su­sitikimų liudininkas – persiškas kilimas, padovanotas Lietuvos Prezidento.
Jeigu G. Šlevis knygoje­ „Sta­čiatikių bažnyčios Lietuvoje“ neperdėjo duomenų apie tėvo I. Gandurino ir Prezidento A. Smetonos bendravimą, tai tikėtina, kad Semeliškėse jie kalbėjosi ir apie Lietuvai, jos vadovams, šviesuomenei ir dvasininkams gresiančius pavojus. Juk ir Prezidentas A. Smetona, ir tėvas Gandurinas tyliai pasitrau­kė iš Lietuvos.
Biografinio žinyno apie stačia­tikių dvasininkus, emigravusius į Vakarų ir Centrinę Europą 1920–1995 metais, rašoma I. Gandurinas, 1941–1943 metais buvo Rusų apsaugos korpuso, kovojusio su partizanais Jugoslavijoje, vyriausiasis kapelionas, 1944–1950 – Belgrado­ rusų senelių namų cerkvės dvasininkas, sulaukė tais neramiais laikais itin garbingo, daugiau kaip 80-ties metų amžiaus.

7 vertingiausieji bažnyčios objektai
Ant kalvelės kitoje Strėvos upės pusėje stovi Šv. Lauryno bažnyčia, viena seniausių Lietuvoje medinių bažnyčių, pastatyta 1783 metais. Kultūros paveldo vertybių registre įregistruoti net 7 bažnyčioje esantys objektai: vargonų prospektas (meniškai apipavidalintas jų fasadas, instrumento dekoracija, svarbus bažnyčios interjero elementas), bei instrumento dalys (žvaigždiniai varpeliai, akustinis būgnas), varpinėje esantis varpas II, skulptūra „Kristus“, ornamentuotas kryžius, paveikslo „Marija su kūdikiu“ aptaisas ir paveikslai „Marijos apreiškimas“; „Šv. Rokas“.
Semeliškių Šv. Lauryno bažny­čios vargonus 1781 metais pastatė nežinomas meistras. XIX a. pabaigoje už senojo prospekto buvo sumontuotas naujas 5 balsų instrumentas. Iš autentiškų XVIII a. vargonų išliko tik prospekto vamzdžiai, žvaigždiniai varpeliai ir akustinis būgnas.
Bažnyčios centriniame altoriuje yra Šv. Roko paveikslas, laikomas stebuklingu, puošiamas kelio­likos votų, bylojančių padėkas už patirtus stebuklus, greta – ir puiki viena pirmųjų taip pat laikomo stebuklingu Trakų Dievo Motinos paveikslo kopija. Šv. Lauryno bažnyčios varpinėje kabo seniausias iš šalies bažnyčių varpas, deja, jau nebeskambantis.
Apie 1936 m. kunigas J. Bučys savo bažnyčioje ir šventoriuje sumontavo pirmuosius vyskupijoje garsiakalbius ir garsino pamaldas bei pamokslus. „Tai didelė buvo tų laikų naujiena bažnyčios darbe ir pastoracijos veikloje bei katalikybės autoritetas“, – rašė kunigas, rašytojas ir kraštotyrininkas ­Nikodemas Švogžlys-Milžinas, apra­šęs visas Vilniaus krašto bažnyčias.

XV amžiaus varpas – herbo simbolis

Varpų ty­rinėtojas istorikas Gintautas Žalėnas teigė, kad vienas Semeliškių bažnyčios varpinėje kabantis varpas datuojamas 1442 m. (seniausias, datuo­jamas 1420 m., yra laikomas Lietuvos nacionaliniame muziejuje), nėra šios bažnyčios istorinis paveldas. Pirminė varpo saugojimo vieta nėra žinoma. Per Pirmąjį pasaulinį ka­rą varpas buvo evakuotas į Rusiją, iš kurios buvo parvežtas tik 1926 m. pabaigoje, kartu su paskutiniąja jau iš Sovietų Sąjungos grąžinamų varpų siunta. Kaip varpas jis yra visai nedidelis, sveria tik 123 kg.
G. Žalėnas mano, kad varpas yra vietinės varpų liejybos pavyzdys, o ne atvežtas iš Prūsijos, Rygos ar Krokuvos.
Baigiant norisi pastebėti, kad šis varpas nuo 2002 metų yra pagrindinis dailininko Rolando Rimkūno sukurto Semeliškių miestelio herbo simbolis.

Daivos Červokienės,
Sauliaus Červoko,
Janytės Žabrauskaitės,
Silvijos Bielskienės,
„Elektrėnų kronika“
ir Rimanto Kazimiero Radžiūno
asmeninio albumo nuotr.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Sponsored video

Taip pat skaitykite