Angle down Atgal

Sėkmingas verslas gimė iš problemos

Pakvietęs į svečius, verslininkas Remigijus Nemira vaišina lašiniais ir duona. „Esu paprastas – kaip ir daugelis šiauliečių“, – sako jis. Būtent ši kraštiečių savybė traukia vėl ir vėl sugrįžti į Šiaulius, nors R. Nemira daugiau nei 10 metų gyvena Vilniuje. Maždaug tiek pat metų klesti ir jo verslas, prasidėjęs nuo paprasto atsitiktinumo – į rankas pakliuvusios stogdengio vizitinės kortelės.

Šiaulių universitetas – iniciatyvų kalvė

Užaugęs viename pietinio mikrorajono daugiabutyje, R. Nemira gimtajame mieste svečiuojasi pakankamai dažnai. Aplanko išsiilgusius tėvus, pagiria arba švelniai pabara savo biure triūsiančius darbuotojus, pasidžiaugia vietiniu eismu – kokia laimė, kai reikiamą tašką gali pasiekti per penkiolika minučių.

Gera prisiminti ir studentiškus laikus: „Studijavau ekonomiką Šiaulių universitete, tuomečiame Socialinių mokslų fakultete, kurio dekanas buvo Teodoras Tamošiūnas. Jį labai gerbėme, jis skatino visas mūsų iniciatyvas. Užtekdavo prasitarti, kad vyksta konkursas, kad norime nuvažiuoti, ir dekanas iš karto klausdavo, ko mums trūksta. Sakydavome, kad viską turime – tereikia transporto. „Transportas bus“, – užtikrindavo jis. Ir būdavo.“

Gražiais žodžiais R. Nemira taip pat mini ŠU Mokslo ir technologijų parką, kuriame įkūrė studentų verslo inkubatorių. Būtent ten būsimasis verslininkas pradėjo plėtoti savo idėją, kuri, pasak jo, gimė iš kasdienės problemos.

Paklaida – 10 tūkst. litų

Toji problema – kiauras daugiabučio namo, kuriame gyveno, stogas.
„2008-aisiais labai augo kainos, todėl namo administratorius per gyventojų susirinkimą pranešė, kad stogo remontui reikės sukaupti daugiau lėšų. Stogui gyventojai jau kaupė ketverius ar penkerius metus, tad visus ištiko šokas. Iš esmės tai buvo ne susirinkimas, o kunkuliuojanti lava“, – prisimena verslininkas.

Tuo metu R. Nemira ne tik studijavo, bet ir dirbo – tiesė interneto kabelius, tad tekdavo palaipioti daugiabučių namų stogais. Vienas stogas jaunuoliui taip įstrigo, kad panoro sužinoti nepriekaištingai savo darbą atlikusio stogdengio kontaktus – gal pravers. Studentas gavo specialisto vizitinę kortelę, kurią nukišo į stalčių ir prisiminė savo daugiabučio namo susirinkimo metu.

„Taigi, lava kunkuliuoja, o aš bėgu ieškoti tos vizitinės kortelės. Randu ir iš karto skambinu. Ką išgirstu? Administratorius mums siūlo suremontuoti stogą už 40 tūkst. litų, o stogdengys pasako, kad kaina turėtų būti apie 30 tūkst. litų. 100 litų mažiau kiekvienam butui“, – nebeegzistuojančia, tačiau vis dar iškalbinga valiuta skaičiuoja R. Nemira ir priduria, kad drauge su bendruomene administratoriui užkūrė tikrą pirtį: įpareigojo surengti naują konkursą ir įtraukti gyventojus į balsavimą.

Maištingas susirinkimas vyko vasaros pradžioje, tačiau rezultatų, kaip vėliau paaiškėjo, nedavė. Vasariškos dienos artėjo į pabaigą, o stogo remonto darbai taip ir neprasidėjo – R. Nemira sako, kad koją pakišo administratoriaus principai. Neliko nieko kito, kaip atsisakyti jo paslaugų ir steigti daugiabučio namo savininkų bendriją.

Nuo 1 iki 300

Šviežiai įkurtos bendrijos pirmininku tapo aktyvus namo gyventojas, o buhalterės postą pasisiūlė užimti R. Nemiros mama – daugiau norinčiųjų neatsirado. Tiesa, ji neturėjo reikiamo buhalterinio išsilavinimo, tad pareigas teko perimti sūnui.

Įdomi detalė: studijuodamas ŠU, būsimasis verslininkas buhalterijos mokslą vertino skeptiškai. „Savo dėstytojai netgi įrodinėjau, kad iš buhalterijos nėra jokios naudos, nes ji atspindi tik istorinius duomenis. Likimo ironija – pats atidariau buhalterinę įmonę“, – šypteli R. Nemira.

Buhalterio darbas anuomet neviliojo ir dar dėl vienos priežasties. „Žinojau, kad bendrijų pirmininkai, buhalteriai žmonių akyse buvo apgavikai ir vagys. Ką daryti, kad pats toks netapčiau? Nusprendžiau visus dokumentus, visas sąskaitas faktūras sukelti į internetą, kad gyventojai galėtų matyti, kur pirmininkas išleidžia pinigus“, – sako R. Nemira.

Sumanus jaunuolis sukūrė specialią apskaitos programą, kurioje dėjo informaciją, ir tinklalapį, kuriame ši informacija būdavo prieinama bendrijos gyventojams. Gandas apie štai taip neį-
prastai dirbantį šiaulietį sklido – su darbo pasiūlymais kreipėsi viena, antra, trečia bendrijos. Dabar R. Nemira skaidrias buhalterijos paslaugas teikia daugiau nei 300 daugiabučių namų savininkų bendrijų iš visos Lietuvos.

Kaip pirmininkas liemenėlę pirko

Verslininkas prisipažįsta, kad jam ypač malonu aplankyti klientus Šiauliuose. „Bendrija – tai ne tik juridinis įrankis pastato ūkiui valdyti. Tai žmonės, kaimynai, kurie kartu tvarkosi, vieni kitiems padeda, jeigu reikia, druską ir cukrų paskolina. Tačiau kuo didesnis miestas, tuo mažiau tarp žmonių bendrumo. Šiauliuose jo vis dar likę“, – sako
R. Nemira.

Važiuodamas gimtųjų Šiaulių gatvėmis, verslininkas teigia galintis iš karto pasakyti, kuris daugiabutis prižiūrimas administratoriaus, o kuriame veikia bendrija. Atsakymą pasufleruoja išpuoselėta ir tvarkinga aplinka. „Bendrija – kaip kūdikis. Iš pradžių būna daug vargo, daug nemiegotų naktų, bet užauga. Šiauliuose yra puikių bendrijų. Pavyzdžiui, Gegužių gatvėje yra daugiabutis, kurio pirmajame aukšte, kamputyje, visuomet stovi šluotelė su semtuvėliu. Jeigu pritrypei – būk malonus, išvalyk“, – pasakoja R. Nemira.

Nors buvo abejojančiųjų šiauliečio idėja, – ar daug atsiras pirmininkų, norinčių viešinti savo veiklą, – atsitiko priešingai. „Skaidrumas išsprendžia visas „antis“, nereikalingas apkalbas ir įtarinėjimus. Ramu ir pirmininkui, ir gyventojams. Aišku, pasitaiko ir kurioziškų situacijų. Pavyzdžiui, kartą gyventojai pastebėjo, kad bendrijai išrašyta sąskaita faktūra už... liemenėlę. Skambina mums, klausia, kaipgi čia suprasti? Mes savo ruožtu skambiname bendrijos pirmininkui – gal žmogus susimaišė? Pasirodo, parduotuvėje liemenėle buvo pavadinta blizganti valytojos liemenė, – šypsosi R. Nemira, o pokalbio pabaigai priduria: – Skaidrumas būtinas ne tik bendrijų, bet ir daugelio kitų institucijų veikloje.“

comment Skaitytojų komentarai (1)

Taip pat skaitykite