Potyriai. Pirmoji stovykla, kurioje dalyvavo Gražina ir Laimutis Meiliūnai, išplėtė pažįstamų ratą, jie ilgainiui tapo draugais, o Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios bendruomenė tapo artima. Stovykloje, kur susibūrusios labai skirtingos šeimos, tvyro ramybės, sutarimo, bendravimo ir meilės dvasia. To negalima nepajusti atvykus, o visa tai, grįžę iš šeimų stovyklos, sutuoktiniai perkelia į savo namus. (Aud­ro­nio Rut­kaus­ko nuo­tr.)
Angle down Atgal

Šeimų vasaros stovykla: laikas sau ir Dievui

Apie 40 šeimų liepos pabaigoje pasinėrė į gamtos ir Dievo prieglobstį greta Kryžių kalno. Pabėgti nuo buities, pasisemti ramybės, sutvirtinti tikėjimą ir atrasti bendravimo džiaugsmą. Šiaulių Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios bendruomenė į šeimų vasaros stovyklą būrėsi jau penktus metus ir kaskart šeimos su atžalomis dega noru grįžti kitąmet. Kodėl? „Tai metas, kai žmonės gyvena krikščionišką gyvenimą šeimoje be dirbtinių dalykų“, – sako tėvas Stasys Kazėnas SJ.

Stovykla jau rūpinasi patys dalyviai

Šeimų stovykla buvo įsikūrusi ramiame gamtos kampelyje – „Angelų svetainėje“. Vaikams čia – ideali vieta palakstyti su draugais, pažaisti, pasipliuškenti tvenkinyje. Jų tėveliams – atitrūkti nuo kasdienio gyvenimo rūpesčių, buities ir nurimti.

Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios bendruomenei idėją iš Vilniaus atvežė Šv. Jonų bažnyčioje tarnavęs kunigas S. Kazėnas SJ. „Vilniuje man teko keletą metų šeimų stovyklose padirbėti ir matyti, kokį gėrį, džiaugsmą žmonės išgyvena. Tai ir tarpusavio bendrystė, ir vaikams geras pabuvimo su tėvais laikas, ir draugų susiradimas, ir daug pažintinių dalykų. Tai metas, kai žmonės tikrai gyvena krikščionišką gyvenimą šeimoje be kažkokių dirbtinių dalykų. Viskas vyksta labai natūraliai, nieko nesuvaidinsi, žmonės atviri, paprasti. Ir ačiū Dievui, kad taip yra“, – džiaugiasi tėvas Stasys.

Dalyvių skaičius išaugo bene dvigubai: nuo keliolikos šeimų pirmojoje stovykloje iki bene 100 žmonių penktojoje, o organizaciniai rūpesčiai dabar jau gula ant dalyvių pečių – jie patys rodo iniciatyvą ir entuziastingai planuoja veiklas, ieško lektorių.

„Ačiū Dievui, kad yra tas gausumas“, – sako kunigas ir priduria, kad šiemet atvyko daug šeimų, kurios čionai – pirmąkart. Jos įneša naujo kraujo, naujo džiugesio ir požiūrio.

„Žmonės kažką pajunta, pamato, kad čia nėra dirbtinių dalykų, kažkokių primetamų doktrinų, tiesiog tuo gyvename“, – pasakoja tėvas Stasys Kazėnas SJ ir džiaugiasi gausėjančiu šeimų skaičiumi, juo labiau tų, kurios čia atvyksta pirmąkart.
„Žmonės kažką pajunta, pamato, kad čia nėra dirbtinių dalykų, kažkokių primetamų doktrinų, tiesiog tuo gyvename“, – pasakoja tėvas Stasys Kazėnas SJ ir džiaugiasi gausėjančiu šeimų skaičiumi, juo labiau tų, kurios čia atvyksta pirmąkart.

Ypatingas laikas šeimai

Kaip pasakoja Liuda Šalkauskienė, viena pirmųjų šeimų vasaros stovyklų organizatorių, jas čionai suburia noras pabūti kartu kitoje aplinkoje ir įsijungti į bendruomenę.

„Suorganizuotas užimtumas yra tikslingas ir turiningas – kad būtų kokybiškas visai šeimai. Man asmeniškai labai svarbu yra santykis su žmonėmis – čia yra galimybė su jais susitikti, pabendrauti, kažką nuveikti, sužinoti, pailsėti. Jautiesi ir pailsėjęs, ir sustiprėjęs, ir įgalintas toliau tęsti įprastą gyvenimą“, – nusišypso ji.

Stovykloje šeimų buitis nevargina – pasirūpinta ir maistu, ir tėvų bei atžalų užimtumu. Pasak Liudos, kiekvienas rytas pradedamas mankšta – liturginiu šokiu, tuomet malda kreipiamasi į Dievą, o vėliau įsitraukiama į veiklas.

„Suaugusiesiems sava programa, vaikams irgi sava. Su jais dirba savanoriai. Vakarais turime kūrybinius, sporto ir kitokius vakarus. Šitaip mes skiriame laiko ir poilsiui, ir užsiėmimams, ir žaidimams“, – pasakoja pašnekovė.

Tėvo Stasio pastebėjimu, stovykla labai sparčiai auga kokybine prasme: „Jei pradžioje reikėjo daug galvoti, organizuoti, kažkaip patraukti, pastumti žmones, surasti lektorių, tai dabar viską padaro vietiniai. Ir net ne visus gerus pasiūlymus galime įvykdyti – jau tenka atsirinkti, kas žmonėms įdomiau, naudingiau.“

Linksmybės. Atvykti į šeimų vasaros stovyklą pirmiausia trykšta noru vaikai. Jie žino – čia jų kaskart laukia įdomios ir smagios veiklos, žaidimai bei naujos pažintys, virstančios draugyste. (Aud­ro­nio Rut­kaus­ko nuo­tr.)
Linksmybės. Atvykti į šeimų vasaros stovyklą pirmiausia trykšta noru vaikai. Jie žino – čia jų kaskart laukia įdomios ir smagios veiklos, žaidimai bei naujos pažintys, virstančios draugyste. (Aud­ro­nio Rut­kaus­ko nuo­tr.)

Naujas impulsas santykiams

Stovykloje krykštaujančių vaikų akyse matyti daug džiaugsmo ir mėgavimosi akimirkų, o štai suaugusieji spinduliuoja ramybę, atgaivą. Tiesa, Liuda patikina, kad čia užplūsta įvairių jausmų, ne vien teigiamų, mat įsigilinama į savo vidinį pasaulį: „Bet išties stovyklos fonas yra džiaugsmingas, žmonės nurimsta, pailsi, ypač antrą dieną, ir veidai net pasikeičia. Čia yra visas spektras jausmų ir nuotykių.“

Rima ir Nida – stovyklos senbuvės. Pirmąkart čionai atvedė smalsumas, noras pažinti bendruomenę. O kas kviečia sugrįžti vėl ir vėl?

„Saugumas, žinios, kurias gauni, bendravimas. Juo labiau vaikai labai nori, ypač mažesnieji. Jiems nėra nieko geriau už stovyklą – gali atsižadėti visko, kad tik vyktų į šeimų stovyklą“, – pasakoja Rima. Ji atvira – buvimas čia sustiprina jos ir vyro santykius. Tos dienos, kai jie vienas kitam dovanoja savo laiką, yra neįkainojamos. „Tai duoda naują impulsą šeimoje, bendrystės jausmą“, – tikina ji.

Labai svarbi stovykla ir tikėjimo prasme. Malda ir artimas santykis su Dievu bei bendruomene padeda naują pamatą kasdienybei. „Rutina sutrumpina laiką, kurį galime skirti buvimui su Dievu, o čia tave tarsi įstato atgal į tas vėžes ir kai grįžti namo, viską matai labiau Dievo žvilgsniu“, – džiaugiasi moteris.

Asmenine patirtimi dalijasi ir Nida, kuri stovykloje pajunta saugumą ir globėjišką Dievo ranką. „Eini kartu su Dievo pagalba, bet dėmesys – bendravimui šeimoje, bendruomenėje ir su kitu žmogumi. O mūsų gyvenime niekas šito nemoko. Ką atsinešame iš šeimų, tą ir turime. Tais modeliais gyvename, bet dažnai būna, kad tie modeliai nebetinka šiuolaikiniam bendravimui ir tada atsiranda konfliktų, visokių nesusipratimų. Tad čia aš mokausi spręsti konfliktus, išvengti jų. Čia pabūni su vaiku, su sutuoktiniu. Namie blaško buitis, pabėgi, surandi tūkstantį priežasčių, kad tik nebendrautum, arba randi kažkokių rūpimų klausimų. O čia niekuo rūpintis nereikia“, – sako pašnekovė.

Lektorė Vijoleta Vitkauskienė šeimoms pasakojo apie poros santykius. Pasak jos, sutuoktiniai šeimoje turi būti ne prokurorai, o archeologai: neskubėkite teisti, bet patyrinėkite situaciją iš visų pusių. (Aud­ro­nio Rut­kaus­ko nuo­tr.)
Lektorė Vijoleta Vitkauskienė šeimoms pasakojo apie poros santykius. Pasak jos, sutuoktiniai šeimoje turi būti ne prokurorai, o archeologai: neskubėkite teisti, bet patyrinėkite situaciją iš visų pusių. (Aud­ro­nio Rut­kaus­ko nuo­tr.)

„Apaugę“ šeimomis

Gražina ir Laimutis Meiliūnai su savo atžalomis į stovyklą išsiruošė jau trečiąjį kartą. Po pirmąsyk patirtų įspūdžių neliko abejonių, ar verta dalyvauti darkart. „Gilų įspūdį paliko bendravimas tarpusavyje, pasitikėjimas, saugumas. Supratome ir pamatėme, kad tikėjimas duoda žmonėms pilnatvę. Ir patys panorome būti toje bendruomenėje“, – atvirauja Laimutis.

„Sutikome gražių šeimų ir jų pavyzdys patraukė. Norėjosi kai ką turėti ir savo šeimoje, ko anksčiau neturėjome“, – vyrą papildo Gražina. „Iš pirmos stovyklos įspūdžiai liko patys įdomiausi. Nieko nežinojai, kas toliau bus, reikėdavo visų klausinėti, kas kada bus. Susiradau ir labai daug draugų“, – savo patirtimi dalijasi poros sūnus Povilas.

Dalijimosi džiaugsmas kartu stiprina tikėjimą, atveria širdis. „Pirmą dieną visi buvo šiek tiek užsigniaužę, akys bėgiojo, o kuo tolyn, tuo labiau atsiveri, norisi priimti ir norisi duoti. Iš čia parsiveži namo praktinių žinių ir pasijunti ne vienas – supranti, kad ir pas kitus yra tas pats, kartais nusiramini, kartais pastiprini save, atrandi žmonių, su kuriais gali toliau keliauti“, – atskleidžia Gražina.

Pilnatvės beieškant, ateina atsakymai

Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios vicerektorius S. Kazėnas SJ sako, kad Bažnyčios bendruomenė yra viena didelė šeima, o ji 450 metų misijos Lietuvoje jubiliejų švenčiantiems jėzuitams visuomet buvo didžiausia vertybė.

„Visuomet buvo rūpestis, kad būtų tas tikras pagrindas – kad būtų šeimos. Rūpėjo sujungti žmones į atskiras bendruomenes, grupeles, kad vieni kitus padrąsintų, palaikytų. Ir tik atvykus pirmiesiems jėzuitams į Lietuvą prieš 450 metų, iškart ypač suklestėjo Marijos sodalicijos. Dabar jos vadinamos Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenėmis. Žmonės būrėsi ir pagal profesijas, ir pagal gyvenamąsias vietas, lytį, amžių. Jėzuitai norėjo, kad žmonės galėtų, tas žinias gavę, kurti savo šeimose didesnę bendrystę, tarpusavio pagarbą ir gyvenimą krikščioniškomis vertybėmis“, – pasakoja S. Kazėnas SJ.

Šioje šeimų stovykloje taip pat puoselėjami stipresni tarpusavio ryšiai, tačiau bendrystė savaime patiriama ir su Aukščiausiuoju.

„Sąjūdžio metu, kai buvau ekspedicijoje Vorkutoje, viena lietuvių tremtinių šeima taip pasakė: „Mums reikėtų, kad kiekvienoje čia dar esančioje tremtinių šeimoje bent keletą dienų pagyventų kunigas. Mes turime tiek visokių klausimų, į kuriuos nežinome atsakymų.“ Tai stovykloje nereikia nei klausti, nei atsakyti, bet tu tiesiog tuo gyveni. Tada atsakymai ateina savaime. Jeigu dabar atrodo – kodėl aš turėčiau prieš valgį pasimelsti arba kam reikia Mišias švęsti, tai čia pamatai, kad tai yra tai, kas sujungia, suvienija ir pašventina visą dieną, suteikia tikrumą, autentiškumą. Šeimoms natūraliai ateina daug atsakymų. Ir dabar teko girdėti tokį labai paprastą pasakymą: nuo dabar mes dažniau lankysimės bažnyčioje. Nežinau kodėl – nebuvo agituojama. Žmonės kažką pajunta, pamato, kad čia nėra dirbtinių dalykų, kažkokių primetamų doktrinų, tiesiog tuo gyvename“, – pasakoja tėvas.

Pasak kunigo, mažai kas garsiai išdrįs įvardyti, jog jiems trūksta meilės, priėmimo, tikros ir nuoširdžios bendrystės, santykio su Dievu: „Bet tai tie dalykai, kurių labiausiai trūksta. Čia yra gyvenimas. Kad buityje žmogus atrastų prasmę, mano suvokimu, labai svarbu turėti gyvą santykį ir žmonėms tarpusavyje, ir su Dievu.“

„Viskas tinka, ką pora daro vienas dėl kito“

Šiemet į stovyklą susirinkusios šeimos klausėsi įvairių paskaitų. Viena iš lektorių – Vijoleta Vitkauskienė, Lietuvos šeimos centro vadovė, – gvildeno vieną sunkiausių šeimos temų – poros santykius. Nė viena šeima negyvena it pasakoje, to, ko gero, ir nereikia, tačiau yra tam tikrų dalykų, kurie gali palengvinti kelią link tvirtesnių santykių.

Poros, anot V. Vitkauskienės, tikrai nori bendrauti ir sutarti, tačiau susiduria su kliuviniais: energijos, laiko ir žinių apie tam tikrus dalykus stoka. „Visi nori, kad iškart viskas būtų gerai, bet praleidžia kai kuriuos dalykus. Kai kas bijo pykti ir pyktis, kai kas bijo pasakyti, nes įskaudins kitą, kai kas bijo išgirsti apie save blogų dalykų. Mes labai daug dėmesio skiriame darbui, vaikų auginimui, o sutuoktinis ar sutuoktinė yra tarsi savaime aišku… Bet būtent ant sutuoktinių laikosi ir tarpusavio santykiai, ir vaikų gėris“, – sako ji.

Išskirtinio laiko vienas kitam atradimas bei susikalbėjimas yra nedidelė gerų santykių paslaptis. Tik susikalbėti visgi pavyksta ne visiems. O kaip reikia kalbėti, kad pavyktų susikalbėti? Pakeisti savo vaidmenis.

„Labai svarbu rasti laiko ir savo žvilgsnį iš prokuroro (kuris teisus – tu ar aš?) pakeisti į archeologo – patyrinėti situaciją. Jei priėjome konfliktų zoną, labai svarbu stabtelėti ir pažiūrėti, kas mus taip įelektrina. Ką tai tau ir man reiškia, suprasti ir patyrinėti. Neskubėti nuteisti – tu ar aš. Kaip mudu vertiname tą situaciją ir kaip norėtume ją spręsti. Tai toks sulėtintas atidus žvilgsnis, nesiekiant laimėti ar pralaimėti“, – patarimus dalija santykių ekspertė.

Lietuvoje statistiškai poros skiriasi po 13,5 metų bendro gyvenimo. Rutina nugali jausmus, o kad juos pavyktų atgaivinti – prireikia pastangų. Ar šeimų stovykla, ar poilsis dviese kur nors prie ežero, ar ramus savaitgalis namie – viskas, anot lektorės, tinka, jei tik poros pasiryžusios gerinti tarpusavio santykius.

„Dėl vaikų mes priversti daryti ir mes tą padarome, bet kažką daryti vienam dėl kito dažnai reikia paieškoti papildomų pastangų“, – atkreipia dėmesį Vijoleta ir priduria, kad poroms privalu rasti nestandartinio laiko vienas kitam, t. y. atsiriboti nuo buities ir pakalbėti apie vidinį pasaulį.

Jei apie savo gilius užkaborius kalbėti su partneriu sunku, verta išbandyti seminarus ar kursus. Naujas impulsas gali tapti įsiplieskusia jausmų kibirkštimi.

„Juk kai mes valgome tą pačią sriubą, mums atsibosta, norime paįvairinti meniu. Taip ir santykiuose: mes norime paįvairinti – yra naujienų, naujų stilių, naujų būdų, tad nueikite į seminarus, kursus, pažiūrėkite, kas jums tinka, kas ne. Tada ir santykiuose galima palaikyti žiežirbą“, – pataria lektorė.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite