REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Veidai2018 m. Vasario 18 d. 14:01

Šeimos fenomenas: du broliai ir sesuo atšventė auksines vestuves

Marijampolė

Birutė MontvilienėŠaltinis: Etaplius.lt


29194

Vasario 14-oji – Vakarų pasaulyje seniai minima, o dabar jau ir Lietuvoje, galima sakyti, prigijusi ir gana triukšmingai jaunimo švenčiama Šv. Valentino, įsimylėjėlių diena. Tačiau Kazlų Rūdos savivaldybėje, Jankų seniūnijoje, gyvenančios trys auksinius santuokos jubiliejus atšventusios poros – Onutė ir Juozas Rimgaudas Olekai, Gražina ir Antanas Olekai, taip pat Onutė ir Česlovas Valaičiai – neslepia, kad jiems Šv. Valentino diena – jokia šventė.


Foto galerija:

jankai-1-6.jpg
jankai-2-5.jpg
jankai-3-2.jpg
jankai-5-3.jpg
jankai-6-2.jpg

Rekordų knygos vertas faktas?

„Vasario 16-oji, Lietuvos valstybės atkūrimo diena, čia tai šventė“, – sako Juozas Rimgaudas, Antanas ir Česlovas. Vyrų nuomonei pritaria ir abi Onutės bei Gražina. Be to, moterys viena per kitą pasakoja ir apie svarbias jų šeimos narių asmenines šventes, kurias, beje, visos trys minėtos sutuoktinių poros paprastai švenčia drauge. Nieko čia nuostabaus – pasirodo, buvęs Jankų seniūnas, dabar ūkininkas Juozas Rimgaudas Olekas ir ūkininkas Antanas Olekas yra broliai, o ūkininkė Onutė Valaitienė – tikrų tikriausia jų sesuo.

Apie tai, kad buvęs Jankų seniūnas Juozas Rimgaudas Olekas ir ištikima jo gyvenimo bendražygė Onutė Olekienė paskutinėmis praėjusių metų dienomis atšventė auksinį – 50 metų – gyvenimo santuokoje jubiliejų, „Suvalkietis“ jau buvo girdėjęs. Juolab kad su gražiu šeimos jubiliejumi Olekus sveikino Kazlų Rūdos savivaldybės meras Vytautas Kanevičius, taip pat Jankų seniūnijos seniūnas Jevgenijus Kušnarenko. Tačiau J. Kušnarenko neseniai „Suvalkiečiui“ atskleidė dar vieną labai įdomų faktą, kuris Jevgenijaus teigimu, galbūt netgi vertas Lietuvos rekordų knygos. Mat abu broliai Olekai ir jų sesuo Onutė Valaitienė gyvena Jankų seniūnijoje ir visi trys su savo sutuoktiniais jau atšventė auksines vestuves.

Pirmieji auksinį santuokos jubiliejų paminėjo ir su artimaisiais bei giminaičiais atšventė paskutinę 1964-ųjų gruodžio dieną susituokę Onutė ir Česlovas Valaičiai. Pernai rudenį tokį pat gražų santuokos jubiliejų atšventė ir 1967 metų rugsėjo 30 dieną aukso žiedus sumainę Gražina (Gvazdaitytė) ir Antanas Olekai. O gruodžio 30-ąją, kaip jau užsiminėme, auksines vestuves atšoko ir Ona (Duobinytė) bei Juozas Rimgaudas Olekai.

Apie tai, kaip šie sutuoktiniai vienas kitą surado, ir apie darnaus, ilgo šeimyninio gyvenimo paslaptis su sutuoktinių poromis kalbėjomės Pašilupių kaime, senojoje Olekynėje, kur Marcelė ir Antanas Olekai susilaukė ir užaugino dukrą Onutę, sūnus Antaną ir Juozą Rimgaudą. Dabar jau daug metų šioje sodyboje gyvena didelį ir gražų ūkį čia sukūrę Onutė ir Česlovas Valaičiai. Būtent čia, kur gimė ir augo, pašnekovų teigimu, dažniausiai renkasi ir susitinka abiejų brolių Olekų ir jų sesers šeimos.

Žmoną nusižiūrėjo „robakse“

Guvi ir energinga O. Olekaitė iš gretimo Meškučių kaimo kilusiam Č. Valaičiui į akį sako krito Gvazdaitynėje, po trejų metų Onutės broliene tapusios Gražinos tėvų sodyboje vykdavusiuose „robaksuose“. Kiekvieną šeštadienį, o kartais ir sekmadieniais dideliame sodybos kluone vykdavo šokiai, į kuriuos susirinkdavo visų aplinkinių ir netgi tolimesnių kaimų – Paluobių, Griškabūdžio – jaunimas. Be to, kaip pasakojo pašnekovai, kartais kluone Zigmas Pieteris atveždavo ir demonstruodavo kino filmus. Po jų kartais, sako, ir pats Zigmas susirinkusiam jaunimui šokiams pagrodavo, tačiau dažniausiai per „robaksus“, anot pašnekovų, grieždavo Matulaičių Alfonsas, Bartkų Sigitas ir Bacevičių Vitas. O šokėjų prisirinkdavo net iki šimto.

Tuo metu, kai susipažino su kolūkyje mechanizatoriumi dirbusiu Česlovu, Onutė kolūkyje melžė karves. Beje, energinga mergina dirbdama baigė vakarinę vidurinę mokyklą, o paskui, jau būdama ištekėjusi ir augindama sūnų Rimantą bei dukrą Ziną kolūkio buvo išsiųsta mokytis į Anykščių krašte, prie Raguvėlės žemės ūkio technikumo veikusią vienmetę bitininkystės-sodininkystės mokyklą mokytis bitininkystės. Tiesiog pagal sovietinę tvarką visi kolūkiai privalėjo turėti bitynus, o „Lenino keliu“ kolūkis, kuriame ir dirbo Onutė, tokio specialisto neturėjo. Tapti bitininke Onutei buvo pasiūlyta todėl, kad ji apie bites jau šiek tiek išmanė, nes bičių laikė jos sutuoktinio Česlovo tėvai. O ir pats Česlovas neprieštaravo, kad mažus vaikus namuose palikusi žmona važiuos mokytis.

„Mes neturėjome ir dabar neturime laiko kada pyktis, – šių eilučių autorei sakė Onutė ir Česlovas. – Jeigu tik sėdėtume vienas šalia kito ant sofutės, kažin, kaip čia būtų. Gal ir pradėtume vienas kitą ūdyti.“

Onutė ir dabar dar melžia kone 30 karvių, o rimtų sveikatos problemų turėjęs jos Česlovas daugiau nei 50 ha ūkio vairą jau perleido Veiveriuose gyvenančiam ir tėviškės žemę dirbančiam sūnui Rimantui. „Aš dabar tik traktorių perstatau, kai sūnus jį ne ten, kur reikia palieka“, – juokavo Česlovas.

Šešis vaikus užaugino nedejuodami

Onutės brolis Antanas Olekas savo Gražiną irgi nusižiūrėjo jos tėvų sodyboje, Gvazdaitynėje, vykusiuose „robaksuose“. Gražina baigusi vidurinę mokyklą tuomečiame Kapsuko žemės ūkio technikume įgijo zootechnikės specialybę, o Antanas visą gyvenimą dirbo vairuotoju. Tuo tarpu Gražina buhaltere ir fermos vedėja ne tiek jau daug ir dirbo. „Aš septyniolika metų vaikus auginau, – sakė moteris. – Šešių susilaukėme ir visus užauginome: Viliją, Vidmantą, Kęstutį, Ramunę, Laimą ir Antaną. O dabar džiaugiamės jau trylika anūkų.“

Viena iš jų – 6 metų Ugnė – močiutę ir senelį atlydėjo ir į susitikimą su „Suvalkiečiu“. Mat jauniausias Gražinos ir Antano sūnus, taip pat Antanas, su žmona Virginija gyvena tėvų sodyboje ir ūkininkauja. Tiesa, aukštąjį maisto saugos specialistės išsilavinimą įgijusi marti Virginija dirba Kaune, į UAB „Mondelez Lietuva Production“ pavadinimą pakeitusioje buvusioje „Kraft Foods International“ bendrovėje. Tad, kol ji darbe, Ugnę ir 12 metų jos brolį Pijų prižiūri močiutė Gražina.

Paklausta, ar jai pačiai sunku buvo auginti maždaug kas dveji pusantrų metų gimusius vaikus, G. Olekienė atsako: „Nei sunku, nei ką. Auginau, ir tiek. Ir ūkis nemažas namuose dar buvo. Mano mama tuo metu jau buvo mirusi ir man pagelbėti negalėjo. Tačiau, kai reikėdavo, tėtis su vaikais pabūdavo ir mane, kur reikėdavo, išleisdavo.“

Juozą Rimgaudą pakerėjo jaunutė mokytoja

Juozas Rimgaudas savo Onutę sutiko ne Gvazdaitynėje, o pačiuose Jankuose, tačiau irgi šokiuose, kai Vilniaus pedagoginį institutą baigusi, iš Vilkaviškio rajono Aruodiškių kaimo kilusi Ona Duobinytė gavo paskyrimą dirbti Jankų mokykloje. Apie jauną, žavią mokytoją kolūkyje dirbusiam Juozui Rimgaudui pašnibždėjo mokiniai, su kuriais jis bičiuliavosi. Graži, linksma, saviveikloje dalyvavusi jaunutė mokytoja išties pakerėjo jauną vyrą ir 1967 metų gruodžio 30 dieną jiedu sumainė aukso žiedus Šakių civilinės metrikacijos skyriuje, o po keleto dienų slapta susituokė ir Višakio Rūdos bažnyčioje. Pora susilaukė sūnaus ir dukros. Deja, pikta lemtis sūnų iš jų atėmė, o dukra Daiva ir dabar gyvena Jankuose. Ji tėvams padovanojo du anūkus: Vytautą ir Šarūną. Būtent Vytautas ir sūnaus palikimas – vaikaitis Andrius – dabar padeda ūkininkauti Juozui Rimgaudui. Juozas Rimgaudas turi bemaž 60 ha ūkį, dar 30 ha žemės turi Vytautas. Tad vyrams yra ką veikti. Be to, šeima dar turi ir miško, patys gaminasi malkas.

Svarbiausia – pagarba ir tolerancija

Kai visų trijų auksinių porų paprašėme pasidalinti ilgametės, sėkmingos santuokos receptais, pirmasis prabilo Juozas Rimgaudas. „Mano nuomone, labai svarbu leisti savo antrajai pusei užsiimti tuo, kas jai malonu, teikia džiaugsmą, – sakė J. R. Olekas. – Štai mano žmona visą gyvenimą buvo muzikantė, saviveiklininkė, ir dabar dalyvauja Būdos kaimo folkloro ansamblyje „Gandružis“. O man patinka gamta, miškas, medžioklė, ir mudu vienas kitą visada supratome ir vienas kitams dėl skirtingų pomėgių nepriekaištaudavome.“

„Anuomet nebuvo nei „24 valandų“, nei „TV pagalbos“ – nebuvo kam skųstis, – juokaudama teigė G. Olekienė. Jai pritarė ir abi Onutės. „Nereikia vos tik kas, „ant karšto“ į akis šokti, – sakė moterys. – Galima, kai reikia, patylėti, o paskui, kai ateis laikas, viską surikiuoti taip, kad vyrui atrodytų, kad tokį ar kitokį sprendimą būtent jis ir priėmė.“

Visos moterys draugiškai sutarė, kad ir jų šeimose visko buvo, ir vyrai kartais vieną kitą taurelę išlenkdavo. Tačiau nė vienai, sako, į galvą neatėjo, kad reikia „škandalus“ kelti ar, kaip sakoma, dūmus iš namų nešti. Svarbiausia – vienas kitą gerbti, saugoti savo šeimą ir namus. To visos auksinį jubiliejų atšventusios šeimos moko ir savo vaikus bei vaikaičius.

Ričardo Pasiliausko ir kalbintų šeimų archyvų nuotraukos



REDAKCIJA REKOMENDUOJA