REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2017 m. Gegužės 27 d. 09:37

Sei­mo na­rės tau­ti­nis kos­tiu­mas – iš J. Stat­ke­vi­čiaus ran­kų

Šiauliai

Gabrielė PastaukaitėŠaltinis: Etaplius.lt


4528

Sei­mo na­rė Ri­ma Baš­kie­nė sa­vo nau­ju, Juo­zo Stat­ke­vi­čiaus siū­tu tau­ti­niu kos­tiu­mu jau spė­jo pa­si­puoš­ti ne kar­tą. Kur­šė­niš­kė, prieš tai tu­rė­ju­si XVIII–XIX a. bal­tiš­ką, kil­min­gos že­mai­tės kos­tiu­mą, džiau­gia­si ga­lė­da­ma ap­si­vilk­ti šir­džiai bran­gų že­mai­tiš­ką rū­bą.

12 Sei­mo na­rių, pa­si­puo­šu­sių tau­ti­niais kos­tiu­mais
Prieš ke­le­rius me­tus R. Baš­kie­nė bu­vo įsi­gi­ju­si tau­to­dai­li­nin­kės Dai­vos Ste­po­na­vi­čie­nės (Ru­gia­vei­dės) pa­siū­tus bal­tiš­kus rū­bus. „Nai­sių va­sa­ros“ fes­ti­va­lio pro­gra­mai ruoš­tą kos­tiu­mą puo­šė daug žal­va­ri­nių de­ta­lių; iš­skir­ti­nis kos­tiu­mas Sei­mo na­rei bran­gus iki šiol, bet ji sa­ko vi­sa­da no­rė­ju­si įsi­gy­ti ir tik­ruo­sius, sa­vo kraš­to tau­ti­nius rū­bus.
„Kai dis­ku­ta­vo­me, kad rei­kia pa­skelb­ti šiuos me­tus Tau­ti­nio kos­tiu­mo me­tais, su­ta­rė­me, kad vals­ty­bės die­nų ren­gi­niai, ne­prik­lau­so­my­bės ren­gi­niai tu­ri bū­ti mū­sų tau­tiš­ku­mo at­spin­džiu, kai ga­li­me pri­sta­ty­ti sa­vo re­gio­nus, pa­si­džiaug­ti, kad esa­me vie­ni že­mai­čiai, ki­ti – aukš­tai­čiai ir pan. Vi­sų rū­bai la­bai ski­ria­si, net ir pa­čių že­mai­čių skir­tin­gi si­jo­nų, pri­juos­čių, ska­re­lių at­spal­viai“, – sa­ko R. Baš­kie­nė.
Po­li­ti­kė taip pat džiau­gia­si ini­cia­ty­va, dėl ku­rios 12 Sei­mo na­rių pa­si­siu­vo sa­vo kraš­to tau­ti­nius kos­tiu­mus: 5 že­mai­tės, 5 aukš­tai­tės, su­val­kie­tė ir dzū­kė. R. Baš­kie­nė že­mai­tiš­ką rū­bą pa­si­siu­vu­si pa­ti pir­mo­ji, to­dėl dar šių me­tų ko­vą tu­rė­jo ga­li­my­bę pir­mą kar­tą pa­si­puoš­ti Res­pub­li­ki­nė­je tau­to­dai­lės pa­ro­do­je.
Že­mai­tės no­rus iš­pil­dė J. Stat­ke­vi­čius
R. Baš­kie­nė sa­ko sa­ve lai­kan­ti tik­ra že­mai­te – ji gi­mė Kel­mės r., o gy­ve­na Kur­šė­nuo­se, to­dėl šio re­gio­no tau­ti­nis rū­bas neat­sie­ja­ma jos iden­ti­te­to da­lis.
Že­mai­tiš­ką tau­ti­nį kos­tiu­mą po­li­ti­kei pa­siu­vo di­zai­ne­ris J. Stat­ke­vi­čius. Pa­sak R. Baš­kie­nės, bū­tent jis la­bai daug dė­me­sio krei­pė į kiek­vie­no re­gio­no tau­ti­nius kos­tiu­mus, jų spal­vi­nę ga­mą ir pan.
„Jis vis­ką iš­pil­dė pro­to­ko­liš­kai – ir spal­vos, ir ak­se­sua­rai. Juk, pa­vyz­džiui, to laik­me­čio ka­ro­liai ga­lė­jo bū­ti ar­ba gin­ta­ri­niai, ar­ba iš rau­do­no stik­lo. Vis­kas la­bai at­sa­kin­gai pa­da­ry­ta“, – džiau­gė­si R. Baš­kie­nė.
Ir pa­gal pro­to­ko­lą, ir ne vi­sai R. Baš­kie­nė juo­kia­si pri­si­mi­nu­si, kaip pir­mą kar­tą ap­si­vil­ku­si že­mai­tės tau­ti­nį kos­tiu­mą ne­pas­lė­pė sa­vo plau­kų. Pa­si­ro­do, iš­te­kė­ju­sių že­mai­čių plau­kai tu­ri bū­ti pa­slėp­ti po ska­re­le, o jau­nų pa­ne­lių – pri­lai­ko­mi ka­rū­nė­le.
„Aš mo­der­ni­za­vau, – juo­kia­si Sei­mo na­rė. – Iš tik­rų­jų prie tau­ti­nio kos­tiu­mo net ir plau­kai tu­ri bū­ti su­tvar­ky­ti tin­ka­mai.“
Tie­sa, že­mai­tė klai­dą iš­tai­sė praė­ju­sį šeš­ta­die­nį vy­ku­sio­je Kur­šė­nų mies­to šven­tė­je. „Ten jau pro­to­ko­liš­kai bu­vau pa­si­puo­šu­si – net ir plau­kus pa­slė­pu­si“, – juo­kia­si R. Baš­kie­nė.
Kur­šė­niš­kė džiau­gia­si, kad vis dau­giau įvai­raus am­žiaus žmo­nių tau­ti­nį rū­bą pa­mėgs­ta, su­pran­ta, kad juo ga­li­ma la­bai gra­žiai pa­si­puoš­ti. Pa­sak po­li­ti­kės, kuo dau­giau mū­sų tau­to­je iš­liks to­kio pa­si­di­džia­vi­mo praei­ti­mi, tau­tiš­ku­mu, kad mes esa­me lie­tu­viai, kad iš­sau­go­jo­me gra­žias tra­di­ci­jas, kad bran­gi­na­me sa­vo rū­bą, kad ga­li­me pa­si­džiaug­ti re­gio­nų įvai­ro­ve, tuo bus ge­riau.
Per­duo­da­ma iš kar­tos į kar­tą
R. Baš­kie­nės nuo­mo­ne, mei­lė tau­tai, ša­liai atei­na su tė­vų po­žiū­riu. Ji pa­ti pri­si­me­na, kaip jos ma­ma, ne­tu­rė­da­ma daug pi­ni­gų, vi­sa­da steng­da­vo­si pri­tai­ky­ti ko­kį nors tau­ti­nį ak­cen­tą – ar ska­re­lė­je, ar pa­lai­di­nė­je. Ji pui­kiai pa­me­na, kaip se­ne­liai net sunk­me­čiu sau­go­da­vo Lie­tu­vos vals­ty­bi­nę vė­lia­vą, be­si­di­džiuo­da­mi sa­vo tau­ta, vals­ty­bin­gu­mu.
„Gal­būt tai ir at­si­ra­do iš tė­vų, iš vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mų. Man ma­ma sa­ky­da­vo, kad ne tas him­nas tik­ra­sis, ku­rį vi­si gie­da so­viet­me­čiu, to­dėl ji ma­ne, vi­sai ma­žu­tę, iš­mo­kė gie­do­ti Tau­tiš­ką gies­mę. Tai­gi man bu­vo la­bai leng­va, kai ne­be­rei­kė­jo, at­ga­vus ne­prik­lau­so­my­bę, mo­ky­tis Lie­tu­vos him­no, nes jau mo­kė­jau nuo vai­kys­tės“, – pa­sa­ko­ja R. Baš­kie­nė.
Pa­sak Sei­mo na­rės, tau­ti­nę dva­sią šei­mo­je be­ne la­biau­siai puo­se­lė­jo jos se­ne­liai iš tė­vo pu­sės, o tau­tiš­ku­mas, et­no­kul­tū­ra jų na­muo­se svar­bi iki šiol.
„Net ma­no vy­ras – me­džio dro­žė­jas, sū­nus gro­ja pa­trio­ti­nį ro­ką, nuo­lat skam­ba pa­trio­ti­nės dai­nos, aran­žuo­tos ar pa­čių sukurtos… Taip vis­kas per­si­pi­na, kad ki­taip gy­ven­ti nei­šei­na“, – džiau­gia­si R. Baš­kie­nė.
Liks kaip re­lik­vi­ja
Dar ko­vą, pir­mą kar­tą pa­si­puo­šu­si že­mai­tiš­ku tau­ti­niu rū­bu R. Baš­kie­nė sa­kė, kad no­rė­tų, jog juo ka­da nors puoš­tų­si jos anū­kės.
„Tiek tra­di­ci­jos, tiek tau­ti­niai rū­bai mū­sų šei­mo­je vi­sa­da bu­vo gy­vos. Jas mes sten­gė­mės puo­se­lė­ti. Aš la­bai džiau­giuo­si, kad su tau­to­dai­le mū­sų šei­ma tu­ri di­džiu­lį ry­šį. Vi­sa­da di­džiuo­juo­si pa­sa­ky­da­ma, kad esu tau­to­dai­li­nin­ko žmo­na“, – ta­da tei­gė R. Baš­kie­nė.
Tą­kart Sei­mo na­rė pri­si­pa­ži­no pa­gal spe­cia­ly­bę esan­ti teks­ti­lės in­ži­nie­rė-au­dė­ja. „Aiš­ku, nie­ka­da ne­su­ge­bė­čiau išaus­ti taip, kaip tai da­ro tik­ros au­dė­jos, bet jų dar­bu džiaug­tis ga­liu ir la­bai no­riu. Tai yra pa­si­di­džia­vi­mas vi­sai Lie­tu­vai“, – sa­kė po­li­ti­kė.
Anot R. Baš­kie­nės, jos tau­ti­nis rū­bas tik­riau­siai liks kaip re­lik­tas, per­duo­da­mas iš kar­tos į kar­tą.



REDAKCIJA REKOMENDUOJA