Angle down Atgal

Scena išmokė pasiųsti oro bučinius… priešui

Čia susirinkusieji vienas kitą supranta ir priima, nors yra labai skirtingų charakterių. Jie vienas už kito – kaip už mūro. Juos suvedė bendra svajonė – vaidinti scenoje.

Kolektyvas skaičiuoja nebevaikiško amžiaus metus

Rokiškio kultūros centro vaikų teatras „Grįžulo ratai“ įkurtas 2000 m. Jo vadovė Svetlana Artemieva prisiminė, kad šį pavadinimą sugalvojo teatre vaidinusi Miglė Laucytė. Pirmasis spektaklis vadinosi „Lapė karalienė“. Scenos šviesą beveik kasmet išvysta naujas pastatymas. Jų vadovė priskaičiavo penkiolika, mat kurį laiką repeticijos nevyko dėl Kultūros centro remonto, o kartą tą patį spektaklį kūrė su nauja vaikų grupe. „Mažiausiai grupėje būdavo septyni, daugiausiai – 15 vaikų. Dabar jų devyni. Su šiais vaikais dirbu ketvirti metai. Jie nori vaidinti, pasirodyti, siekia rezultato. Labai kūrybingi, jaunatviški, linksmi, nori pamatyti pasaulį iš visų pusių, myliu juos. Visi aktyvūs, dar lanko dailės užsiėmimus, Choreografijos mokyklą, sportuoja… Repetuojame dukart per savaitę, norėčiau dažniau, bet vaikai labai užsiėmę“, – pasakojo S. Artemieva. Dėl to kartais iškyla problemų ir nukenčia pasirodymai. Pavyzdžiui, su spektakliu „Prašom tylos!“ kolektyvas neišvyko į regioninę vaikų ir jaunimo teatrų šventę „Šimtakojis“, nes viena aktorė dalyvavo tarptautiniame projekte ir tuo metu turėjo važiuoti į užsienį.

Vaikų teatras neapsiriboja vien spektakliais. Praėjusiai Dainų šventei teatras paruošė poetinę kompoziciją „Pamilau nuo mažens“. „Norėjau, kad vaikai priartėtų prie lietuvių poezijos, ėmėme pažįstamus, suprantamus kūrinius apie tėvynę. Kompoziciją rokiškėnai išvydo per miesto šventę. Kitais atvejais kūrinį, jei reikia, transformuoju pagal aktorių skaičių. Kadangi grupėje mažiau berniukų, tenka kai kuriuos vaidmenis pritaikyti mergaitėms. Kartą bandžiau įvesti dublerius, bet nepasiteisino, nes vaikai ateina vaidinti spektaklyje, o dubleris priverstas laukti eilės, kol galės pasirodyti“, – apie darbo užkulisius pasakojo S. Artemieva.

Užauga ir palieka

Kaip vyksta aktorių kaita? Liūdna išsiskirti? „Taip“, – lakoniškai, su nostalgija ištaria režisierė. Pasak jos, išsiskiriama natūraliai – vaikai auga, ateina metas prioritetus skirti mokslui, su vienu kitu išeinančiu pasitraukia ir jo draugas ar draugė. Tiesa, pasitaiko, kad teatrą meta ir besimokydami žemesnėse klasėse, bet dažnai ir grįžta. Baigę mokyklą, aktorystę pasirinko du auklėtiniai – jau minėta M. Laucytė ir Alikas Kozlovas.

Scenoje kaista aistros

Šiuo metu įtemptai ruošiamasi premjeriniam spektakliui „Aistros kaista“. Pjesę parašė mokytoja, dramaturgė Asia Kotliar, o iš rusų kalbos išvertė Rokiškio liaudies teatro režisierius Eligijus Daugnora. S. Artemievai pasirodė įdomi pjesės tema. Joje pasakojama apie prestižinėje mokykloje besimokančius vaikus, kuriems trūksta turtingų tėvelių šilto dėmesio, bendravimo. Atėjusi jauna mokytoja sulaužia nusistovėjusią tvarką pašėlusioje klasėje… Mokytoją vaidina Austėja Šapolaitė. Trylikametei aktorei, pasak režisierės, gerai sekasi repetuoti, personažo charakterį ji savarankiškai papildo naujais niuansais. Be jos, spektaklyje vaidina Austėja Antonovaitė, Vakarė Gedraitytė, Eva Juškevičiūtė, Žimantė Marija Maluiškaitė, Donatas Savickas, Viltė Tunaitytė, Afroditė Tuskaitė, Elvinas Veiverys.

Nugali vaikystės svajonės

Kodėl, be kitos veiklos, jie vaidina ir vaikų teatre? Pasak Donato, jam patinka vaidinti, ir tiek, o kodėl – pats negali įvardinti. Elvinas teatre gali išreikšti save. „Geriau čia, nei mokykloje tai padaryti…“ – valiūkiškai šypsojosi vaikinas.

Beveik visos merginos teigė nuo vaikystės svajojusios vaidinti, todėl ir pasirinko „Grįžulo ratus“. Afroditė papasakojo ištisą istoriją: ji dar lankydama darželį vedė renginius, vaidindavo, į namus atėjusiems svečiams ruošdavo spektaklius. Pati sau būdavo režisierė ir aktorė. „Kai kada vaidindavome su sese, jai pasakydavau, kokius žodžius sakyti. Kartą vaidinome pasaką „Snieguolė ir septyni nykštukai“, visų septynių nykštukų vaidmenį atliko sesė. Aš buvau ragana ir Snieguolė“, – pasakojo mergina. Panašų „kūrybinį kelią“ nuėjo ir Austėja A. – ji taip pat su seserimi vaidindavo svečiams ir besimokydama pradinėse klasėse rašydavo norinti tapti aktore. Austėja Š. pirmąkart scenoje debiutavo būdama trejų metų. „Taip ir nenulipu nuo scenos – pradėjau lankyti Choreografijos mokyklą, atėjau į teatrą. Vaidinu, nes smagu, geri kolegos, nors kartais pasipykstam (po šių žodžių nuvilnija smagus draugų šnaresys ir linksmos šypsenos – aut. past.). Mokytojos vaidmenį pasiūlė režisierė, o perskaičiusi pjesę sutikau. Mano mama mokytoja, tad kai ką galiu „nusižiūrėti“, – kalbėjo mokytojos personažą įkūnijanti Austėja Š. Nuo mažens vaidina ir Viltė – iš pradžių Žiobiškyje, vaikų aktorių klube, o prieš dvejus metus išgirdusi, kad ieškoma naujų narių vaikų teatrui Rokiškyje, ji nesuabejojo ir labai džiaugiasi pradėjusi vaidinti. Žimantė Marija, Eva ir Vakarė taip pat nuo vaikystės norėjo „kažko su teatru“.

Apie patirtį…

Pasak jaunųjų aktorių, sceninė patirtis suteikia drąsos, žinomumo, pasitikėjimo prieš auditoriją, kasdienybėje lengviau bendrauti ne tik su pažįstamais, bet ir pirmąkart matomais žmonėmis. Be to, skirtinguose personažuose jie atranda ir asmeninių savybių. „Tada gali save pažinti, pamatyti, koks esi. Suderinus spektaklio situacijas su realiu gyvenimu, tampa lengviau bendrauti“, – aiškino aktoriai. Kai kurie sakėsi įgyjantys patirties, kurios prireikia mokykloje vedant renginius. Kitiems teatras – galimybė pabėgti nuo viso pasaulio. Tačiau visi sutarė, kad pačios geriausios emocijos užplūsta nuo žiūrovų ovacijų.

Realiame gyvenime jie taip pat atpažįsta scenoje besisukančius žmones. Anot jaunimo, jie tokie būna iškalbingi, išraiškingos veido mimikos, kalba aiškiai artikuliuodami, gestikuliuodami, yra drąsesni, nebijantys pasakyti nuomonę… Šokėjus atpažįsta iš eisenos, stovėsenos. Viena mergina prisipažino, kad ją bendraklasiai pavadina „dramos karaliene“, kita kalbėdama prieš klasę sulaukia ir mokytojų komentarų – esą matosi, kad ji scenoje vaidina. Šie epitetai – tai pagyrimai.

Premjerinis spektaklis – apie pašėlusią klasę. Paklausus, kokie jie yra realiame gyvenime, pasipylė atsakymų margumynas ir nesuvaidintos emocijos: vieno vaidmuo atitinka tikrąjį charakterį, kitas – visiška priešingybė, todėl iš pradžių personažas nepatikęs. Kai kas tik baigdamas ruoštis premjerai suprato, kad vaidmuo užgrūdino ir dabar aršiems klasės kritikams, pasakiusiems kai ką bloga, nusiunčia… oro bučinį bei frazę: „Ir aš tave myliu!“

Projektą iš dalies remia

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite