Asmeninio archyvo nuotr.
Angle down Atgal

Saviizoliacijoje gyvenanti jauna gydytoja drauge su bendraminčiais įkūrė savanorystės platformą

Respublikinės Šiaulių ligoninės gydytojų gretas vis dažniau papildo jauni, neseniai mokslus baigę gydytojai. Viena jų – ortopedė-traumatologė Akvilė Vilkytė. Prieš mėnesį jaunoji kolegė buvo pristatyta medikų bendruomenei, tačiau netrukus ji gydymo įstaigoje nepasirodė.

Paaiškėjo, kad į kelionę išvykusi gydytoja pabuvojo šalyse, kurios pateko į endeminių zonų sąrašą ir nusprendė izoliuotis. Bet ir saviizoliacijoje energinga gydytoja nesėdi sudėjusi rankas, ji ėmėsi prasmingos savanoriškos veiklos. Tad ir klausiame:
- Kaip patekote į saviizoliaciją ir kaip kilo imtis prasmingos savanorystės veiklos?
- Jau pirmąją karantino dieną kilo mintis, kad galėčiau pasitarnauti pacientams virtualiai. Masiniai straipsniai spaudoje kėlė nemažą sumaištį, skirtingos šalių strategijos karantino metu vėlgi trukdė žmonėms suvokti, kaip teisingai elgtis. Todėl pamaniau, kad galiu būti naudinga ne tik trauminio profilio, pacientams, bet visiems, kurie turi klausimų, susijusių su medicina. Apie tai paskelbiau savo „Facebook“ paskyroje ir, tiesą pasakius, nesitikėjau, kad tų klausimų TIEK daug. Todėl laiką karantine turbūt prisiminsiu, kaip mažiausiai valandų miegotą savaitę, nes per ją, dėka puikios draugų komandos, gimė savanorystės platforma www.medo.lt, kuri karantino metu teikia nemokamus patarimus pacientams. Prie platformos gali prisijungti bet kurios specialybės gydytojai, todėl turime daugiaprofilinę neatlygintinai be perstojo dirbančią virtualią komandą ir besąlygiškai galinčius pasitarti pacientus. Per parą sulaukiame apie 1500 klausimų, o per savaitę tapome populiariausia Facebook platforma Lietuvoje.

- Kur teko keliauti ir kontaktuoti su infekuotais coronavirusu?
- Taip jau nutiko, kad per vieną savaitę teko apkeliauti tris šalis, kurių visos buvo saugios ir tik grįžus į Lietuvą, prabėgus kelioms paroms, šalys buvo paskelbtos karantino sąraše. Todėl nežinau, kaip tiksliai vertinti užsikrėtimo riziką, bet mano atveju – ji patrigubėjo. Galvodama apie tai, kad ateinančių savaičių bėgyje, kiekvieno mediko rankos gali tapti aukso vertės, pasitarusi su skyriaus vadovu, priėmiau sprendimą, kad saugiausia ir atsakingiausia būtų pasitraukti į saviizoliaciją ir nepasitvirtinus virusui, prisijungti visu pajėgumu prie komandos.

- Kaip jaučiatės, negalėdama grįžti į darbą, kai kiekvieno mediko rankos ligoninėje labai reikalingos?
- Jei atvirai, turbūt karantinas, saviizoliacija – kiekvienam, savo darbą mylinčiam medikui, vienas sunkiausių išbandymų. Manau dauguma, pasirinkusių nelengvą gydytojo specialybę gyvena su nuolatiniu vidiniu noru padėti ir jį lydinčių rezultatų sukeltu pasitenkinimo jausmu. Todėl momentas, kai gerai besijausdamas, būdamas darbingu turi save izoliuoti, sukelia ir kaltės, ir beprasmiškumo jausmą. Džiugina tik viena – kad tai sąlyginai trumpas laiko tarpas.

- Neseniai atvykote dirbti į Respublikinę Šiaulių ligoninę. Kodėl pasirinkote ją, kai galimybių išties nemažai?
- Pabaigus rezidentūros studijas teko susipažinti su kelių lygių medicina – rajono ligonine, privačiu sektoriumi ir darbu Norvegijos ligoninėje. Manęs netenkino sąlygos, esančios mažose ligoninėse. Kasdien jutau, kad dedu žingsnelį atgal, o ne į priekį. Nebuvo galimybės atskleisti sukauptas specifines žinias, tobulėti. Bandant snaudžiančioje ir reformose vėluojančioje rajono ligoninėje diegti modernius gydymo metodus, šiuolaikinį požiūrį į pacientą, keliant paslaugų kokybę – susilaukiau didžiulio vyresnių kolegų pasipriešinimo. Todėl, apkeliavusi Lietuvą ir Norvegiją, priėmiau sprendimą, kad Lietuvoje dirbti grįšiu tik į Respublikinę, augančią, tobulėjančią ligoninę. Viešai prieinami kiekvienos Lietuvos ligoninės statistiniai rodikliai aiškiai išskyrė Respublikinę Šiaulių ligoninę kaip sparčiausiai besikeičiančią, labiausiai augančią ir man asmeniškai, priimtiniausią, kokybės kryptimi judančią ligoninę Lietuvoje. Todėl iš Norvegijos Šiaurės ir grįžau tiesiai į Šiaurinę Lietuvą.

- Kokie pirmieji įspūdžiai, ar nenusivylėte pasirinkimu?
- Galiu pasakyti, kad įspūdžiai stipriai pranoko lūkesčius. Pirmą kartą supratau, ką reiškia dirbti darniame, empatiškame kolektyve. Kaip stipriai tuomet išauga darbo produktyvumas ir kaip ženkliai keičiasi tavo, kaip gydytojo, galimybės atskleisti save. Manau, kad ligoninėje yra visos sąlygos atlikti šiuolaikines operacijas, pacientams suteikti kokybišką gydymą. Asmeniškai esu labai patenkinta savo kolegų, tiek gydytojų, tiek slaugytojų kompetencija. Galimybėmis aptarti, įveikti sudėtingiausias klinikines situacijas, bei esu dėkinga už jų pagalbą mokantis tam tikrų naujų įgūdžių.

- Papasakokite apie save: kur gimėte ir augote?
- Gimiau ir augau Žemaitijoje – Plungėje, nedideliame mieste, išauginusiame daug didelių žmonių. Būdami mokiniais tai jautėme iš kiekvieno mokytojo – kad turi didžiuotis, jog esi plungiškis, nes gimęs Plungėje lyg iškart gauni kantrybės, tvirtumo, užsispyrimo ir tikslo siekimo geną. Nežinau ar išties kiekvienas plungiškis tą geną turi, bet man tas tikėjimas labai pasitarnavo studijų metu, o po to ir pradėjus dirbti. Plungė gražus miestas, turintis nuostabius Oginskių rūmus, interaktyvų parką, ir labai šiltus žmones, kurie mažai kalba lūpomis, bet visada daug pasako savo širdimis ir darbais.

- Kodėl pasirinkote mediciną, o ypač ortopediją-traumatologiją, nes tai išties sunki specialybė, reikalaujanti ir fizinės, ir psichologinės ištvermės?
- Užaugau šeimoje, kurioje medicina buvo visada šalia. Mano mama akušerė ginekologė, todėl namuose netrūko nei medicininės literatūros, nei kaimynų, užsukančių pasitarti dėl visų įmanomų ligų. Nuo mažų dienų vieni įdomesnių „žaislų“ buvo medicininės priemonės, jos kėlė smalsumą, skatino dar ir dar labiau domėtis, gilintis. Galimybė apsilankyti ligoninėje, darbe pas mamą, visada keldavo didžiulį džiaugsmą ir tūkstančius naujų su medicina susijusių klausimų. Esu dėkinga mamai, kad nepavargo į juos atsakinėti. Mokantis, Žmogus man tapo pats įdomiausias kūrinys, todėl baigiant gimnaziją aiškiai žinojau, kad noriu būti gydytoja chirurge. Tiesa, traukė plastinė chirurgija ir traumatologija, bet pradėjus medicinos studijas – dvejonių nebeliko. Galbūt galimybė atstatyti, gerinti, išsaugoti žmogaus judėjimą žavėjo ir dėl to, kad pati visada intensyviai sportavau. Taip pat, labai traukė traumatologo darbo dinamika, kasdieniai iššūkiai, kuriuos sutinkant reikia priimti greitus ir itin tikslius sprendimus, o pačios operacijos reikalauja ne tik žinių ir susikaupimo, bet ir kur kas daugiau fizinės jėgos, nei bet kurio kito profilio chirurgijoje.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite