Nuotrauka iš J. Jurgelaičio albumo
Angle down Atgal

Savamokslio meistro kūriniai: nuo pikapo iki traktorių

Ne kartą teko skaityti apie įvairius savadarbius automobilius. Ne kartą apie tokius teko ir rašyti „Suvalkietyje“. Tačiau tokios, kaip ši, istorijos dar neteko nei girdėti, nei kitiems papasakoti.

Viskas prasidėjo nuo to, kai dar vasaros pradžioje į redakciją užėjo marijampolietis Juozas Jurgelaitis. Jis pasidomėjo, ar laikraščiui būtų įdomu pasikalbėt su jo tėvu, Vilkaviškyje gyvenančiu taipogi Juozu Jurgelaičiu, kuris savo rankomis yra sukonstravęs ne vieną automobilį. Be abejo, istorija pasirodė įdomi, tad netrukus redakcijoje apsilankė ir 88 metų Juozas Jurgelaitis...

Krapštytis mėgo nuo mažens

Dar žvitrus ir gerą atmintį turintis vilkaviškietis sakė, kad jo tėvas – irgi Juozas - yra kilęs iš nemažos keturių vaikų šeimos. Ir visų būta nagingų: iš medžio darė „bačkutes“, vežimus, tėvas iš medžio dirbo viską pats įrankius pasidaręs.

Krapštytis, meistrauti jis sako mėgęs nuo mažens. Taip dar vaikystėje neteko poros pirštų, kai iš gilzių gamindamas „benzinkas“ (žiebtuvėlius) krapštė šovinius...

- Aš pats esu savamokslis, o visi mano darbai su technika prasidėjo nuo vėjo malūnėlio. Po karo nebuvo elektros, tai susiieškojau dinamą, stulpą, akumuliatorių ir užžibinau šviesą... - savo pirmą rimtesnį darbą prisimena keturias klases baigęs J. Jurgelaitis.

- Pas šaltkalvį, privatų meistrą mokiniu, būdamas 16 metų, buvau po karo, 1946 metais. Pramokau didesnio amato, - pasakojo vilkaviškietis.

1950 metais, išėjęs nuo privataus meistro, nuėjo dirbti į durpyną. Dirbo vieną sezoną mašinistu su garo mašina: „Parodė, kur užpilt vandenį, kur ugnį užkurt – ir dirbau...“

Vėliau J. Jurgelaitis dirbo tarybiniame ūkyje, po to nuėjo į elektros tinklus. Ten reikėjo egzaminus išlaikyti, kad priimtų. Iš pradžių dirbo motoristu prie dyzelio, tekintoju, vėliau – ir su elektra, net ir aukštos (10 000 voltų) įtampos.

Iš laužo sulipdė nedidelį pikapą

Dar jaunystėje jis susipažino su rimtesne technika – 1952 metais gavo nedidelį trofėjinį, pasak jo paties – pedalinį - NSU firmos motociklą. Teko jį pačiam savomis rankomis susiremontuoti: ištekinti, nušlifuoti cilindrą, išlieti stūmoklį, pritaikyti žiedus. Susiremontavęs motociklą, sėkmingai juo važinėjo. Vėliau, kiek prasigyvenęs, jis nusipirko naują rusišką motociklą K-125. O apie 1965 metus pradėjo daryti pirmą savo mašiną.

- Tada labai trūko transporto, nebuvo kuo anglių parsivežti. O po karo buvo likę visokio metalo laužo, pradėjau dirbti elektros tinkluose, atsirado visokių dalių.. Nors tai buvo draudžiama, vis tiek aš dariausi. Bet viskas – iš laužo. Ir va toks vaizdelis išėjo, – rodo nuotrauką. - Čia pirma mano mašina. Kabina nuo sunkvežimio GAZ-51. Variklis buvo iš „Moskvič-401“. Pavarų dėžė – prieškarinio „Opel Olimpija“, 3 pavarų. Dar palėtintoją buvau įdėjęs – kitą greičių dėžę tam pritaikiau. Labai gerai būdavo kur įklimpus išvažiuoti. Varantys ratai buvo galiniai, juos suko įmontuotas kardanas. Mašina buvo lengva, rėmas suvirintas iš vamzdžių. „Kuzovą“ pats pasidariau. Apie pusę tonos kraudavau, kai važiuodavau anglių parsivežti.

Sunkvežimį transformavo į lengvą mašiną

Pasigamintas sunkvežimis nebuvo registruotas, juo konstruktorius važinėjo be numerių, kol galiausia ėmė kibti autoinspekcija ir uždraudė juo važinėti.

- Pas mus Vilkaviškyje buvo du autoinspektoriai rusai, jie vis stabdydavo... Uždraudė važinėti, liepė daryti lengvą mašiną. Aš sugalvojau sunkvežimį perdirbti! Tai buvo apie 1970 metus. Susiradau dar vieną nurašytos mašinos kabiną, ir sujungiau dvi kabinas į krūvą. Sparnus pridėjau. Gavau iš draugų nurašytos „Pobedos“ sparnus, kapotą ir padariau. Posūkiai buvo „Moskvičiaus“ sudėti, buferiai iš priekio ir galo - „volginiai“ (GAZ-21),... Išėjo lengvo tipo mašina. Galėjo važiuoti 60 km/val., ir dar daugiau. Toliausia su ja iš Vilkaviškio į Alytų buvau nuvažiavęs, - prisimena auksinių rankų meistras.

Kur tik nuvažiuodavo, visur sako sulaukdavęs didelio žmonių dėmesio. Tais laikais tokių savadarbių mašinų nebuvo daug.

- Daugiausia vis klausinėdavo, kaip man tai leido, ar nestabdo milicija...- šypsojosi vilkaviškietis. Anot jo, Vilkaviškio milicininkai netgi bandė padėti jam užregistruoti savadarbę mašiną:

- Vienas autoinspektorius, toks Urzikas, norėjo man padėti. Nusivežė mane į Vilnių. Ten sako, tai kad ta mašina panaši į „Pobedą“! Ir vėl negerai...neregistravo. Taip ir važinėjau užsidėjęs numerį BANDOMASIS – pats tokį pasidariau, kad mažiau kas kabinėtųsi. Kokius tris metus dar važinėjau. O paskui pradėjo atsirasti daugiau mašinų, greitesnių, modernesnių, ir man visai uždraudė važinėt su ja. Pagrasino atimti. Išsigandau... - neeilinę istoriją tęsė J. Jurgelaitis.

Iš lengvosios – kranas

Visgi išeitį, ką daryti su automobiliu, jis sako radęs greitai. Mat tuo metu buvo pradėjęs naujo namo statybas, o tam reikėjo krano...

- Tai ir sugalvojau jį pasidaryti: pusę mašinos nupjoviau, pasilikau važiuoklę, prisitaisiau kraną. Gaila, neliko jo nuotraukų – buvo statybos, man ne tas rūpėjo... Su tuo kranu pasikeldavau apie toną. Plytas susikėliau, skiedinį... Kranas buvo savadarbis, „lebiodkė“ (kilnojimo mechanizmas-aut.) buvo elektrinė, o pervažiuodavau į kitą vietą su automobilio varikliu. Namą stačiau pats vienas, tai kranas man labai padėjo, - nepaliovė stebinti savamokslis konstruktorius.

Pora savadarbių traktorių

Bet ir tai dar nebuvo jo pabaiga. Baigęs statyti namus, apie 1982 metus jis pradėjo daryti traktorių. Nors, kaip pats sako, „Andropovo laikai buvo, traktorius iš žmonių atiminėjo“. Gavo išardytą „pupsiko“ (traktoriaus T-25) tiltą, ratus po kolūkius susirankiojo:

- Kolūkiams ką nors sutaisai, jie man – dalių. Variklį panaudojau tos savo mašinos, jį buvau suremontavęs. Pasidariau traktorių, galvoju, reikia užregistruoti. Užtat, kad tvarkingai buvo padarytas – ir stabdžiai, ir šviesos buvo. Ir man jį priregistravo – po šiai dienai važinėju, naudoju. Prie to traktoriaus pasigaminau ir padargus, - sakė J. Jurgelaitis.

Vėliau jis sukonstravo dar vieną traktorių, kuris galėjo ir žemę kasti, ir gręžti.

***

Garbaus amžiaus vyras ir šiandien dar pilnas nenustygsta vietoje, pats vis dar vairuoja automobilį ir turi įvairių sumanymų.

- Turiu prisipirkęs garo variklių jau šiais laikais, už litus, kai juos ėmė vežti į laužą. Reikia juos suremontuoti, jei tik sveikata leis. Ten darbo nėra daug... jei tik sveikata leis, - atskleidė ateities planus J. Jurgelaitis.

Gintaras Kandrotas

Nuotraukos iš J. Jurgelaičio albumo

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite