REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Veidai2020 m. Lapkričio 1 d. 13:19

Sau­lius Ma­tu­lis: mirtis kalba ne tam, kuris išėjo

Šiauliai

(Autorės nuotr.)

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt


152272

Va­ka­rais ka­pinė­se vis švie­siau – artė­jant Vėlinėms, lan­ko­me ana­pi­lin iš­ke­lia­vu­sių šei­mos na­rių ir draugų ka­pus. Šiau­lių Šv. Jur­gio pa­ra­pi­jos ku­ni­gas kle­bo­nas soc. m. dr. Sau­lius Ma­tu­lis sa­ko, kad iš­gy­ven­ta ne­tek­tis – tai ga­li­mybė su­si­mąsty­ti apie mūsų pa­čių gy­ve­nimą ir did­žiulę do­vaną – laiką.

Šventieji, matyt, sugebėjo pajusti Dievo vedimą“

Čia pat Visų Šventųjų diena ir Vėlinės –
dienos, kurias daugelis suvokia kaip vieną ir tą pačią šventę. Kuo jos skirtingos, kuo panašios – juk taip šalia?

– Dažnai patys sau labiau akcentuojame Vėlines negu Visus Šventuosius, nors iš tiesų Visų Šventųjų diena yra didžiulė iškilmė. Liturginiuose metuose minima daug šventųjų, tačiau jų būrys kur kas didesnis – tiesiog nesuskaičiuojamas. Todėl Bažnyčia yra skyrusi vieną dieną, kuomet už juos visus meldžiamės. Labai gražus perėjimas: į amžinybę iškeliavusius šventuosius prisimename lapkričio 1-ąją, lapkričio 2-ąją prisimename savo mirusiuosius.

Kaip tampama šventu?

– Šventieji buvo paprasti eiliniai žmonės – tokie patys kaip ir mes. Tik jie, sekdami Kristų, stengėsi savo laikmetyje, savo aplinkoje tapti geresni, su Dievo pagalba išeiti iš ydų, nupuolimų, nuodėmių. Mes visi esame pakviesti į šventumą, tačiau labai sunku, individualu ir jautru pasakyti, kaip kiekvienas galime eiti tuo šventumo keliu. Pagalbai mums duoti regimi Kristaus įsteigti ženklai – septyni sakramentai, kurie žmogų lydi visą gyvenimą. Jie yra tam, kad sugebėtume protu suvokti Dievo vedimą. Bet vėlgi – mūsų protas ribotas ir nėra lengva išgirsti, ko iš mūsų nori Kūrėjas. Kartais galime pasiklysti: ar tai kalba Dievas, ar tai mano paties nuomonė, ar piktojo mintys ir keliai. Šventieji, matyt, sugebėjo įsiklausyti ir pajusti Dievo vedimą, Jo balsą ir malonę.

Ar derėtų turėti savąjį šventąjį, už kurį itin stipriai melsimės per Visus Šventuosius?

– Ir patarčiau, ir labai džiaugčiausi, jeigu kiekvienas iš mūsų pasirinktume globą to šventojo, kurio savybės mus žavi. Toli ieškoti nereikia. Krikštijant tėvai arba krikšto tėvai parenka mums šventojo vardą – būtų gerai, jeigu paaugę šiek tiek juo pasidomėtume. Šventojo vardą priimame ir Sutvirtinimo sakramento metu. Jį renkamės patys, sąmoningai, tad būtų nuostabu, jeigu pasirinktume tą šventąjį, kuris mums taptų svarbus, iš kurio galėtume mokytis ir kurio dvasinis vedimas lydėtų mus visą gyvenimą.

Taip pelnomi visuotiniai atlaidai“

Kaip tikintis žmogus turėtų pasiruošti Vėlinėms?

– Yra Vėlinių oktavos laikas, vadinamasis aštuondienis, kada mes aštuonias dienas, iki lapkričio 8 d., meldžiamės už mirusiuosius. Tikintis žmogus per šį laiką turėtų išpildyti kelias, sakyčiau, labai paprastas sąlygas: būti priėjęs išpažinties; priimti šv. Komuniją; pasiryžti neatlikti nei lengvos, nei sunkios nuodėmės; pasimelsti Šventojo Tėvo Pranciškaus intencija; aplankyti ar parapijinę bažnyčią, ar koplyčią, taip pat kapines ir ten pasimelsti už savo mirusiuosius. Taip pelnomi visuotiniai atlaidai. Turint omenyje dabartinę šalies situaciją, į kapines tikrai nereikia skubėti visiems būriu. Jokio skirtumo – kapus aplankysite lapkričio 2 ar 5 d.

Kapinėse lankomės ne tuščiomis: atnešame gėlių, žvakių. Ar pastarosios turėtų būti šventintos?

– Gyvename tokiu laiku, kai daugelis dalykų yra apaugę komercija. O ir mums patiems paprasčiau nueiti į parduotuvę, nusipirkti žvakę ir ją nunešti ant kapų. Jeigu bus laiko –
užbėgsiu trumpam į bažnyčią žvakės pašventinti, jeigu ne, tai ne.

Vis tik mūsų, lietuvių, tradicijoje ant kapų visuomet buvo nešamos pašventintos žvakės. Yra liturginė šventė – Grabnyčios, minimos vasario 2-ąją. Tą dieną bažnyčioje šventinamos graudulinės arba Grabnyčių žvakės. Būtent tokios žvakės būdavo dedamos ir prie karsto, ir kapinėse ant kapų, kad mirusįjį apšviestų Kristaus šviesa. Ir dabar turėtume nepatingėti užbėgti pas kleboną – kelios minutės ir žvakė bus pašventinta. Šventintų žvakių galima įsigyti ir bažnyčioje. Aišku, esmė yra ne žvakė, o tai, kad mes aplankysime kapą, prisiminsime žmogų ir pasimelsime už jį.

Labiau bijoti reikia ne mirties, o nuodėmės“

Kalbame apie Visų Šventųjų dieną, Vėlines, bet lietuviai noriai pasiduoda Helovino linksmybėms, kurių ištakos siekia pagonišką keltų Sauino šventę. Tad ar švęsti Heloviną tikinčiajam – nuodėmė?

– Priklauso nuo to, kaip mes į jį žiūrime. Jeigu mums tai tėra karnavalas, spektaklis, nuodėmės nėra. Galvoju, tų nuodėmių mums ir taip užtenka – sunkesnių, gilesnių. Bet jeigu susikoncentruojame tik į Heloviną, Dievas ir Visi Šventieji pasidaro toli, o vaiduoklių ir raganų kaukes dedamės tam, kad žemėje klaidžiojančios sielos neatpažintų mūsų, žmonių, tai jau gali pakvipti pagoniškais ir spiritistiniais dalykais, iškreipiančiais tikinčio žmogaus gyvenimą.

Pastaruoju metu į Lietuvą atėjo nemažai tradicijų, kurios, manau, patys dar nežinome, ar mums tinka ir pritinka. Nes jeigu švenčiame Visų Šventųjų dieną, kuo čia dėtas Helovinas? Kodėl ugdymo įstaigose negalėtume vietoje jo, pavyzdžiui, sukurti spektaklio iš kelių šventųjų gyvenimo istorijų? Būtų lygiai toks pat karnavalas, kuris ar ne žymiai daugiau duotų.

Ar ateinančios į Lietuvą mados iškreipia ir mūsų laidojimo tradicijas?

– Sakyčiau, kad mūsų laidotuvės vis dar savos ir gražios, nors komercijos, aišku, yra. Niekas per daug nepasikeitė – kviečiame giedotojus, atrenkame maldas. Gal tik sutrumpėjo buvimo šalia mirusiojo laikas – anksčiau prie jo budėdavome pernakt ir ne vieną dieną.

Kokios bus laidotuvės, priklauso nuo pačių žmonių, jų asmeninio tikėjimo ir ryšio su Dievu. Kartu priklauso ir nuo to, kokios tautybės žmogus išlydimas. Pavyzdys – romų laidotuvės. Maldos gilumo pas juos lyg ir nepamatysi: organizuojamos vaišės – stalas nukrautas net kapinėse, būna, kad ir orkestras linksmas dainas groja, nes būtent tokios patiko mirusiam žmogui. Esu dalyvavęs vienose romų laidotuvėse, kuriose mirusį žmogų išlydėjo keturi žirgai. Tad katafalkas, kūnas ir šalia keturi gražūs žemaitukai, nes mirusysis labai mylėjo žirgus. Privažiavus Ginkūnų žiedą, sustojome – žirgai, išvesti iš mašinos, lydėjo mus iki pat kapinių. Laidotuvės tą dieną užtruko 5–6 valandas, laimė, neturėjau kitų įsipareigojimų. Visa tai skausmo, aišku, nesumažina, bet tokios jų tradicijos – žmonės bando džiaugtis. Galbūt panašus turėtų būti ir kiekvieno tikinčio žmogaus supratimas: mirusysis baigė kelionę šioje žemėje ir iškeliavo pas Viešpatį, yra dėl ko džiaugtis, už ką dėkoti.

Prisimename mirusiuosius, o ar reikėtų apskritai galvoti apie mirtį?

– Sakyčiau, reikėtų galvoti ne apie mirtį, o apie teisingesnį mūsų pačių gyvenimą ir teisingesnį laiko paskirstymą, nes laikas yra didžiulė dovana, kurią mes turime čia ir dabar. Labai dažnai savo laiką iššvaistome. Būtų labai gerai, jeigu sugebėtume melstis, kai meldžiamės, dirbti, kai dirbame, ilsėtis, kai ilsimės. Manyčiau, kad netektis ir pati mirtis kalba jau nebe tam žmogui, kuris išėjo, bet mums, kurie dar pasiliekame gyventi. Tai yra galimybė pamąstyti, kaip mes gyvename, ką darome gerai, o ką blogai, kaip galime keistis ir eiti šventumo keliu. Labiau bijoti reikia ne mirties, o nuodėmės.

 

aud07993.JPG



REDAKCIJA REKOMENDUOJA