REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Nuomonė2020 m. Sausio 31 d. 18:41

Salos be jūrų, vandenynų

Lietuva

Shashank Kumawat

Virginija LaurinaitienėŠaltinis: Etaplius.lt


115058

Ar taip gali būti? Nustebs ne vienas. Deja, ne tik gali, bet ir yra. Buvo galima numatyti, kad tokių keistų dalykų sulauksime. Bet tokiais dalykais rūpintis nebuvo kada. Ant baltų popieriaus lapų rikiavosi džiugios žodžių eilutės apie regionų raidą. Likimo ratas sukosi, nekreipdamas į jas dėmesio. Užkampis vis dažniau minimas žodis.

Atsikelia ryte kaimo žmogus, pasižiūri tos pačios tujos žymi sodybos ir kaimo ribas, keliukas vingiuoja ,kaip įprasta, kaimyno troba tebestovi. Viskas, viskas pažįstama ir nerimo nekelia. Tačiau nežymūs, menkai pastebimi pokyčiai žengia į kaimą - patyliukais ir dėl to abejingai sutinkami. Kažkas pasilabinęs prasitaria – užsidaro parduotuvė, atvira skelbimų lenta nurodo, kad nebėra rinkiminės apylinkės, kažkas pataria močiutei paprašyti miestelio gydytojos leidžiamų vaistų recepto nerašyti, nes nebus kam suleisti – užsidaro medicinos punktas. Mokyklos, vaikų darželio pastatui jau ištartas liūdnas nuosprendis – jie nenaudojami pastatai. Eilės laukia bendruomenės centro namai, kur kažkada buvo paštas, biblioteka, medicinos punktas, renginių salė. Dabar tuos laikus primena nušepęs murzinas užrašas., nuorūkos ant laiptelių prie lauko durų rodo naują požiūrį į kultūrą.


O kas suteiks pagalbą, jei anūkas iš medžio iškris , trąšos, kalkės ar kolorado vabalus naikinantis skystis pateks kam nors į akis,- domisi smalsi močiutė ir atsakymo nesulaukia. Tiesa, anūkui pavojaus nėra, jis su savo tėvais už devynių marių.


Senukai džiaugiasi besniege žiema. Kai pasninga, kaimo keliukus tik atlydys nuvalo. Paslaugas teikiančios firmos, paramedikai bijo net pagalvoti apie tokių vietovių apsnigtus ar apšalusius keliukus. Žmonės nenoriai palieka namus. Sėdi prie kompiuterių, bendrauja. Visi žino, kad miestelyje mokina kompiuteriu naudotis: mokesčius susimokėti, apsipirkti. Bet į mokymus nenuvažiuosi su mokykliniu autobusu, kuris vienintelis padeda įveikti kelią į platesnį pasaulį. Bet tik pirmąjį pusdienį, ne švenčių ir ne mokyklinių atostogų dienomis. Po kursų teks sukti galvą, kaip namo parvažiuoti, bus proga prisiminti jaunystėje madingas keliones autostopu. O mokinių atostogos kaimo vietovę paverčia sala be vandens telkinio.


Interneto daktaras įtikinėja, „gelbėkis nuo insulto, brolau, padėsiu apsaugosiu, pasirūpinsiu“. Kaži ar pavyks pabėgti nuo tos nelaimės ryte su mokykliniu autobusu, o po pietų, keliuku, kad ir ne taip toli - šešetą ar devynetą kilometrų pėsčia sukariant?


Kuo kaimas, kuriame dažniausiai vartojamas žodis „buvo“ gali suvilioti naujakurius. Jie dairosi, kad būtų mokykla, darželis, parduotuvė, darbas arti. Karjeros pradžioje sodybos su ūkininkavimui reikalingu žemės sklypu jauni žmonės neįperka, o patogaus šiuolaikinio ar net kuklaus būsto kaime niekas nesiūlo. Sukasi likimo ratas. Atlyginimai moko taupumo. Kaime išlaidų daugiau. Sako kainos kyla miestuose. Mašina – parduotuvė ant ratų prekes iš miesto parduotuvių atveža, paslauga kainą kelia dar labiau, šeimos biudžete reikia numatyti transporto išlaidas, didesnes išlaidas vaikų mokymui kažkur toli. Žemė veltui vaisių neduoda: viena, kai prosenelis būsimom kartom kauptukus, dalgius kaupė, senelis šiltnamius, gardus įrengė, tėtis žemės ūkio techniką, laistymo įrangą parūpino, o kai reikia nuo kauptuko pradėti, su liniuote žolės ilgį matuoti, ridikėlių pundelio, kursų nebaigęs, mieste negali parduoti – imi apie miestą svajoti.


Su užkampio sindromu bekovojant, ėmė rastis stebuklingos salos. O kas toliau? Vandenyne, sako, pasitaiko ir negyvenamų salų. Būkime optimistai, to dar nesulaukėme.



REDAKCIJA REKOMENDUOJA