Turėjo būti kunigu

Kairys nėra tikroji Stepono pavardė, tai greičiau užsilikusi pravardė, kurią klebonas, krikštydamas mažąjį Steponą, įrašė kaip tikrą. Šio Nepriklausomybės Akto signataro tėvai ir protėviai buvę Tumasoniai, bet dėl Stepono senelio Jurgio kairiarankiškumo ir signataro tėvas Vincentas, kurio dokumentuose jau buvo abi pavardės, ir jo sūnus Steponas turėjo Kairio pavardę.

S. Kairys gimė 1879 m. sausio 3 d. Užunvėžių kaime (dabar Anykščių r.) pasiturinčių valstiečių šeimoje. 60 ha žemės ir miško turėję jo tėvai laikyti turtingiausiais kaimo ūkininkais ir dėl sūnaus ateities labai nesijaudino – jei gerai mokysis, eis kunigauti, o jei ne – vaikui liks didžiulis ūkis.

Pasimokęs pas kaimo daraktorių, metus palankęs rusišką Kurklių valsčiaus pradinę mokyklą, vos 9-ernių Steponas išvyko į kitą Lietuvos pusę – Palangos progimnaziją, kurią su pagyrimu baigė 1894 m. Tėvai pajūrį sūnui parinko neatsitiktinai – ši progimnazija tuo metu laikyta kunigų kalve, kurią pabaigę moksleiviai stodavo į Kauno kunigų seminariją.

O kelionės į Palangą mažajam Kairiui buvo ilgos – kelias dešimtis kilometrų berniukas vežimu dardėdavo iki Jonavos, iš ten – traukiniu į Liepoją, galiausiai – mažučiu garlaiviuku į Palangą. Būtent progimnazijoje S. Kairys sutiko daug jaunuolių, vėliau tapusių svarbiais nepriklausomos Lietuvos veikėjais, t. y. Antanas Smetona, Jurgis Šaulys, Petras Šniukšta ir pan.

Maištininkas Šiauliuose

Greit išblėso tėvų viltis sūnų išleisti kunigu – vos baigęs progimnaziją, S. Kairys įstojo į Šiaulių berniukų gimnazijos penktąją klasę. Būtent Šiauliuose pasaulietiškomis idėjomis ir planais studijuoti Maskvos, Peterburgo ar kituose didžiuosiuose universitetuose užsidegę gimnazistai tapo S. Kairio bendražygiais, su kuriais surengė ne vieną maištą.

1897 m. rugsėjo 1-ąją iš anksto slapta susitarusi gimnazistų grupė, prasidėjus pamaldoms, atsistojo ir išėjo. Taip jaunuoliai protestavo prieš priverstinį katalikų dalyvavimą stačiatikių pamaldose. Kaip ir daugelis gimnazistų S. Kairys buvo nubaustas – išmestas iš gimnazijos, bet Vilniaus mokslo apygardai šio mokyklos sprendimo nepatvirtinus vėl grąžintas mokytis.

Po šio maišto S. Kairys ir grupelė gimnazistų susitarė kalbėtis tik lietuviškai, įkūrė kuopelę, kurioje mokėsi lietuvių kalbos, skaitė uždraustą lietuvišką spaudą. Taip pamažu būsimasis signataras susidomėjo lietuvybe ir Vakarų Europos socialdemokratija.

LSDP ir japonologija

1898 m. S. Kairys, įstojęs į Peterburgo technologijos institutą, prisijungė prie lietuvių studentų kuopelės „Ratelis“, kurio nariai dalyvavo 1899 m. vykusiose demonstracijose. Už protestus caro valdžia nebuvo gailestinga – S. Kairys ir kiti dalyvavę studentai buvo pašalinti iš instituto.

Po metų, praleistų Vilniuje, signataras vėl stojo į tą patį institutą, buvo priimtas, bet turėjo pasirašyti oficialų pasižadėjimą „nedalyvauti draudžiamose sueigose ir pasitarimuose“. Bet S. Kairys šio pasižadėjimo nesilaikė, vėl buvo pašalintas, po metų į institutą įstojo trečią kartą, bet dėl
1905 m. revoliucijos pasiėmė
akademines atostogas ir atsidavė politinei veiklai.

Lietuvoje jis organizavo demonstracijas, mitingus, nukreiptus prieš caro valdžią, rašė straipsnius, platino anticarinius politinio pobūdžio atsišaukimus, su LSDP įkūrėju gydytoju Andriumi Domaševičiumi parengė partijos manifestą.

1905 m. VI LSDP suvažiavime jo iniciatyva partija buvo pavadinta Lietuvos socialdemokratų partija. 1904–1908 m. parašė ir keletą prozos kūrinių. 1905 m. gruodžio 4–5 d. buvo Lietuvių suvažiavimo Vilniuje sekretorius, išrinktas Didžiojo Vilniaus Seimo vicepirmininku.

Po metų jis išleido pirmąsias publikacijas lietuvių kalba apie Japoniją, kuriose glaustai, remdamasis šaltiniais, aprašė tuometės Japonijos socialinę sistemą, Konstituciją, dėl to yra neretai tituluojamas pirmuoju Lietuvos japonologu.

Atsidavė Lietuvai

Caro valdžiai nuslopinus revoliuciją, S. Kairys trumpam pasitraukė iš politinio akiračio. 1908 m. su pagyrimu baigė Peterburgo technologijos institutą, po to dirbo inžinieriumi Samaroje, su Petru Vileišiu statė tiltus Volgos–Bugulmos geležinkelyje, dvejus metus – Melekese, po to – Kursko gubernijoje.

Grįžti į Vilnių būsimą signatarą skatino ne tik tėvynės ilgesys, bet ir sužadėtinė Aloiza Paškevič – medicinos felčerė ir baltarusių atgimimo poetė, pasirašinėjanti Ciotkos slapyvardžiu.
1911 m. vasario 20-ąją pora susituokė. S. Kairys įsidarbino savivaldybės vandentiekio ir kanalizacijos skyriuje, vėliau parengė projektą ir vadovavo vandentiekio ir kanalizacijos tiesimo darbams, pirmasis pradėjo kanalo statybą Didžiojoje gatvėje, įsitraukė į visuomeninę veiklą.

1916 m. Aloizą pasiekė žinia apie tėvo mirtį, nuvykusi pas artimuosius, moteris užsikrėtė šiltine ir netrukus mirė, o Steponui netekties skausmą palengvino tik visuomeninė ir kultūrinė veikla, kuriai atsidavė visa širdimi.

S. Kairys dirbo Lietuvių draugijoje nukentėjusiems nuo karo šelpti, birželio mėnesį vyko į Pavergtųjų tautų kongresą Lozanoje, dalyvavo ten pat surengtoje II lietuvių konferencijoje, nutarusioje siekti Lietuvai visiškos politinės nepriklausomybės, o Vilniuje vykusioje Lietuvių konferencijoje buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą ir tapo jos pirmuoju vicepirmininku.

1917 m. spalio 2–10 d. S. Kairys su kitais Lietuvos Tarybos nariais dalyvavo lietuvių konferencijoje Berne, grįždamas iš Šveicarijos, Berlyne lankėsi Reichstage, o 1917 m. gruodžio 1 d. su Vokietijos užsienio reikalų ministru pasirašė protokolą dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo sąlygų.

Kai Lietuvos Taryboje iškilo vokiečių brukamų konvencijų klausimas, su Mykolu Biržiška, Stanislovu Narutavičium ir Jonu Vileišiu, gindami Lietuvos nepriklausomybės siekį, pasitraukė iš Tarybos. Tarybai atsisakius 1917 m. gruodžio 11 d. vokiečiams duotų pažadų, visi grįžo į Tarybą ir pasirašė 1918 m. Vasario 16-osios aktą. Kai Lietuvos Taryba 1918 m. liepos 11 d. nutarė Urachą kviesti Lietuvos karaliumi, S. Kairys iš jos visiškai pasitraukė.

Svarbūs darbai ir titulai

1918 m. gruodį bolševikų daliniams artėjant prie Vilniaus, S. Kairys suprato, kad patekęs į V. Kapsuko ir jo kompanijos nagus vargu ar liks gyvas, todėl pėsčias pasitraukė iš mylimo miesto.

Pasiekęs Uteną, S. Kairys ėmėsi ten organizuoti apskrities komitetą, rūpinosi, kad vargstantiems gyventojams būtų išdalytos nuo vokiečių likusios grūdų atsargos. Bet Raudonajai armijai pasiekus ir tuos kraštus, signataras pasitraukė į gimtuosius Užunvėžius, iš kurių brolis nuvežė į iki Ukmergės, pernakvojęs pas pažįstamus ūkininkus pasiekė Jonavą, kur dar stovėjo vokiečiai ir sumažėjo galimybių būti sušaudytam bolševikų.

Nuvykęs į Kauną, S. Kairys įsitraukė į visuomeninę veiklą, o 1919 m. balandžio 12 d. buvo paskirtas Mykolo Sleževičiaus Vyriausybės tiekimo ir maitinimo ministru.

S. Kairiui vadovaujant, 1928 m. vasarį buvo pradėta Kauno vandentiekio statyba, iš kurios galėjo pasipelnyti ne vienas valdininkas. Bet ir S. Kairiui, ir Kauno burmistrui J. Vileišiui rūpėjo miesto gyventojų interesai, todėl darbai atlikti už žymiai mažesnę sumą, nei siūlė užsienio įmonės. S. Kairiui planuota skirti solidžią premiją, bet signataras jos atsisakė, priėmė tik 1940-aisiais suteiktą Kauno universiteto ordinarinio profesoriaus titulą. S. Kairys taip pat parengė Šiaulių miesto vandentiekio projektą, buvo Marijampolės, Vilkaviškio, Panevėžio, Ukmergės miestų kanalizacijos projektų ekspertu.

Pasaulio tautų teisuolių titulas

1942 m. signataras su žmona Ona Kairiene glaudė vienuolikmetę žydaitę iš Vilniaus geto Anusę Keilsonaitę. Mergaitė buvo slapta išgabenta iš geto
1942 m. sausį ir pas Kairius gyveno apie metus. Kadangi mokyklos lankyti negalėjo, mergaitė buvo mokoma namuose.

1942 m. pabaigoje nuspręsta, kad Anusei gyventi pas Kairius nėra saugu, todėl panaudojus suklastotą gimimo liudijimą Anusei buvo surasta šeima, kur ji kelis mėnesius dirbo kaip tarnaitė, slepiant žydiškas šaknis. 2005 m. dėl šios veiklos S. Kairiui ir jo žmonai Onai po mirties buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolių titulas.

1943 m. vokiečių okupacinės valdžios tris dienas jis buvo kalintas su kitais Vytauto Didžiojo universiteto senato nariais už draudimą studentus imti į Reicho darbo tarnybą, tačiau išvežimo į Štuthofo koncentracijos stovyklą išvengė.

1944 m. S. Kairys turėjo būti suimtas gestapo kaip ir daugelis kitų, bet jam pavyko pabėgti, susitaręs su Šventosios žvejais, jis valtele bandė pasiekti Švediją, bet jį sučiupo vokiečių karinis laivas. Atsidūręs Liepojos kalėjime, S. Kairys buvo pasmerktas mirti, bet nepavykus nustatyti jo tapatybės signataras apsimetė vokiečiu ir su karo pabėgėliais pasiekė Vokietiją.

Jam pasitraukus į Vakarus, Lietuvoje likusi jo žmona O. Kairienė sovietų valdžios buvo persekiojama, kalinta, 1948 m. išvežta į Sibirą. 1956 m. grįžo į Lietuvą, bet Sibiro vargų nualinta netrukus mirė. S. Kairys labai sielojosi dėl žmonos likimo. 1996 m. signataro palaikai perlaidoti Kauno Petrašiūnų kapinėse, greta žmonos. Jo vardu pavadintos gatvės Vilniuje, Kaune ir Anykščiuose.