Angle down Atgal

Ru­duo bel­džia­si du kar­tus

Ru­duo ei­na vis tik­ryn. Pir­mą kar­tą jis pa­si­bel­džia rug­sė­jį, po to dar kar­tą spa­lį. Kas jo neį­si­lei­džia po pir­mo pa­si­bel­di­mo, po ant­ro, de­ja, ten­ka.
 

Ketvirtadienį palydėjome rugsėjį. Ar gali būti teisingas metų laikas, kai neteisingas jau pirmas jo mėnuo? Rugsėjis – devintasis metų mėnuo, nors lotyniškas pavadinimas September – septintas. Kažkodėl būtent tokiu metu peršasi mintis, jog rojaus žemėje nebūna, o jei būna – tai ne tokiems kaip tu. Ar galima pamilti rudenį? Rudeniškas mintis, sako, galima nuvyti, įnikus į madų pasaulį. Nereikia net parduotuvių, užtenka pasirausti spintoje, rasti primirštus rūbus ir nuotaika iškart bus kita.

Nekeiksnokime orų, nes burnojantiems ant orų lietuviams jie atkeršija. Todėl tokius juos ir turime. Ši vasara buvo labai jau savotiška. Štai kažkurią dieną oras pasikeitė net keletą kartų – lietus, saulė, vėl lietus... Liepą meldėme Dievą, jog per karšta, rugpjūtį jis mus išklausė.

„Saugokime vieni kitus!“ – toks turėtų būti šių dienų šūkis. Ar pamenate, kai sirgdavome tik gripu, mandagumas neleisdavo eiti iš namų, kad neužkrėstume kitų. Šiandien televizijos laidoje pasisakantysis prieš skiepus keletame sakinių gal dešimt kartų pakartoja žodį „aš“, vis pabrėždamas: „Aš turiu teisę nesiskiepyti.“ Su savo tuo „aš“ kalbantysis bent mano akyse tampa nelaimingu egoistu.

Tiesa, prisipažinsiu, skiepais kažkiek abejojau ir aš. Bet kai pamačiau, kad masiškai skiepijasi žydai, o jie niekados neklysta, supratau, jog skiepytis reikia. Ir pasikartosiu, ką esu jau rašęs: nieko baisaus po pasiskiepijimo neatsitiko. Gal šiek tiek pasvaigo galva, bet po didesnio pagėrimo dar ne taip būna.

Prasidėjo Seimo sesija. Mūsų politikai ir toliau šneka vėjus. Štai vienas sako, jog kai jie buvo opozicijoje, prievarta skiepytis nevertė, o skatino liaudies sąmoningumą. Tarsi viskas būtų gražu, bet kai jie buvo valdžioje, jokių skiepų dar nebuvo.

Tomas Venclova pasakojo, kaip, atkūrus nepriklausomybę, grįžęs į Lietuvą, susitiko su mūsų politikais. Galvojo, jie kalbės apie krašto problemas, džiaugsmus, siekius, o suprato, kad visų viena mintis – kaip įtaisyti savo sūnų ar dukrą į koledžą Amerikoje.

Mitingai tampa kasdienybe. Tik dažnai jų dalyviai susipainioja, ko susirinko. Rugsėjį pražygiavo „Kaunas Pride“. Man net keista, kad pamiršta tokia pavardė, kaip Harvis Milkas. Juk jis, į istoriją įėjęs kaip pirmasis homoseksualios orientacijos neslėpęs JAV politikas, kilo iš Lietuvos, iš Joniškio. Įdomu, kad šis miestas pasauliui davė ne vieną žymų žmogų, tiesa, daugiausia meno srity.

Būdamas Kalifornijos gubernatoriumi, Arnoldas Schwarzeneggeris paskelbė gegužės 22-ąją, H. Milko gimtadienį, Milko diena ir įtraukė jį į valstijos šlovės galeriją. 2002-aisiais vyras buvo paskelbtas garsiausiu ir įtakingiausiu seksualinių mažumų atstovu, JAV kada nors išrinktu į valdžią. Tiesa, bene geriausiai šis žmogus žinomas iš Guso Van Santo filmo „Milkas“. 2009-aisiais juosta gavo „Oskarą“ už geriausią originalų scenarijų, o Seanas Pennas – už pagrindinį vaidmenį. Barackas Obama H. Milką apdovanojo Laisvės medaliu. Žurnalas „Time“ įtraukė H. Milką į XX amžiaus herojų šimtuką kaip „simbolį to, ką homoseksualai gali pasiekti“. Ne per seniausiai H. Milko gyvenimo tyrinėtojai buvo atvykę į Šiaulius ir į Joniškį.

Rudenį mėgstu susirangyti ant sofutės su knyga rankose. Mielų tekstų randu ir meno savaitraščiuose. Štai „Šiaurės Atėnuose“ Audronė Girdzijauskaitė dalijasi prisiminimais „Iš bloknoto“ apie Lietuvos miestelius, apie teatrą ir kitus menus. Jau veik 30 tokių pasidalijimų. Vienas paskutiniųjų – apie Telšius, į kuriuos, kaip pati autorė prisipažįsta, bloškėsi dviem paroms pasižiūrėti, kaip gyvena žemaičių sostinė, kurioje ji buvusi kone prieš septyniasdešimt metų, dar būdama mokine.

Skaitai autorės su meile parašytą tekstą apie šį miestelį ir pats imi jį pamilti. Tiesa, tai nėra sunku, nes veik visi žemaičių sostinėje esame buvę ir mielus prisiminimus telieka atgaivinti. Kaip gražiai autorė aprašo kelią į kalną katedros link, kur ant grindinio iškaltas užrašas „Žemėje daug saulės“. Tas kelias į kalną autorei priminė seną (1984) gruzinų režisieriaus Tengizo Abuladzės kino filmą „Atgaila“, kur senutė sutiktų praeivių klausia: „Ar šis kelias nuves į šventovę?“ Išgirdusi, jog ne, stebisi: „Tai kam toks kelias, kuris neveda į šventovę?“

Tame pačiame savaitraštyje nepraleidžiu ir Mikalojaus Vilučio „Protingavimų“. Išėjus Sigitai Gedai, jis tarsi pratęsia jo rašytus pamąstymus. „Kai sakoma „laimingas žmogus“, dažniausiai kalbama apie žmogaus kūną“, „Jeigu vyrams reikės ne moterų, bet išmaniųjų telefonų, tai progresas sunaikins žmoniją“, „Gyvenantys prie krioklio negirdi jo ošimo“ – viename sakinyje tokia plati mintis.

Daug puikių tekstų ir „7 meno dienose“, „Literatūroje ir mene“. Meno savaitraščiai spausdina tai, ką kartais nepastebėdamas praleidi.

O jei dėl knygų, tai neseniai perskaičiau architektūros istoriko Mariaus Daraškevičiaus nedidukę, bet mielą knygutę „Magiškiausias kambarys, arba Dvaro vaistinėlė“. Patraukė jau pirmieji knygos sakiniai – Česlovo Milošo prisiminimai: „Vaistinėlė – magiškiausia Šateinių vieta. Magiškiausias kambarys. Dieve švenčiausias! Tai kambarys, kurio sieną sudarė stalčiukai. Visas kambarys buvo vien iš stalčiukų. Ant lentynų stovėjo įvairiausi variniai, stebuklingo aukso vermeille atspalvio indeliai, o stalčiukuose – visokios esencijos, prieskoniai.“ Skaitydamas įsisuki į vaistų ir tinktūrų bei dvarininkų „laboratorijose“ pagamintų trauktinių ir nekasdienių gardėsių pasaulį.

Rudenį grįžtu ir prie senesnių knygų. Šiek tiek primirštų. Štai vakar prie lovos pasidėjau Heinricho Biolio „Klouno akimis“. „Kai atvažiavau į Boną, jau buvo sutemę“, – pirmasis romano sakinys ir tarsi pats atsiduri 1949–1990 metų Vokietijos sostinėje.

Sutiktas bulvare bičiulis primena, jog dažnai savo tekstus baigdavau anekdotu. Sako, jų pasigendantis. Tad šiam kartui trumputis. Tėvai džiaugiasi savo dukros pasirinktuoju vaikinu: „Padorus vyrukas. Iš vakcinuotos šeimos.“

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite