Romualdo Inčirausko kūriniai tapo neatsiejama Žemaitijos sostinės savastimi… Reljefai Didžiojoje Žemaičių sienoje, žymintys svarbius istorijos įvykius („Žymiausi žemaičių mūšiai“, 2011; „Konstancos bažnytinis susirinkimas“, 2012; „Europos Krikštas“, „Didysis Žemaitijos žemėlapis“, 2015), Šv. Antano Paduviečio katedros durys (2007–2009), gausūs atminimo ženklai sunaikintai Telšių žydų diasporai, dekoratyvinė plastika centrinėje aikštėje (meškos skulptūra Turgaus aikštės laikrodžio bokšte, paukščiai-vėjarodės ant skelbimų stulpų ir dar daug kitų objektų) yraRomualdo Inčirausko šiam miestui sukrautas kūrybos kraitis. Todėl vargu ar yra didesnis Žemaitijos istorijos žinovas bei Telšių patriotas nei šis iš Anykščių kilęs menininkas… Miestas, į kurį Romualdas atvažiavo mokytis 1970-aisiais (1974 m. Telšių taikomosios dailės technikume įgijo meninio metalo apdirbimo specialybę) ir kur 1979-aiais grįžo, baigęs Talino valstybinį taikomosios dailės institutą, tapo jo kūrybos Tėvyne.

Romualdą Inčirauską drįsčiau vadinti tikru XX–XXI amžių sandūros menininku – sparti meninių idėjų ir judėjimų, technologijų ir plastinės raiškos kaita, žanrų ribų nyksmas bei naujos medijos jo kūryboje įgyja savitą ir paveikų pavidalą. Antra vertus, jam, tarsi renesanso menininkui, rūpi ir yra pavaldžios įvairios kūrybos sritys. Kaip pastebi menotyrininkė Jurgita Ludavičienė, išskirtinė Inčirausko kūrybos savybė yra universalumas[1]. Iš tiesų, dailininkas suformavo savitą skulptūrinės plastikos atmainą, kurioje persipina tradicinių žanrų – medalio, reljefo, juvelyrikos, trimatės skulptūros – bruožai. Ir tai nėra savitikslis ar formalus siekis. Kūrybinė patirtis ir profesionalus technologijų žinojimas jam visada tarnauja ilgai brandintai, o kartais netikėtai gimusiai idėjai įkūnyti. Autorius prisipažįsta, kad labiausiai vertina koncepcijos ir technologijos dermę. Minties, ikonografijos ir meistriškumo derinys yra jo kūrybos vizitinė kortelė.

Prie minėto kūrybos universalumo ir profesinės meistrystės vertėtų pridurti dar vieną, ko gero – esminį, Inčirausko kūrybos bruožą: ji sąmoningaiangažuota politine, religine, socialine prasme. Pakalaustas, kas labiausiai neramina, kokias problemas jo kūriniuose įprasmina naudojami ženklai ir jų sąsajos, menininkas atsako aiškiai: „Krikščioniška pasaulėžiūra yra mano kūrybos stuburas. Tai lemia siužetus, ženklus, simbolius“. Šią nuostatą patvirtina ir monumetaliausias (nacionalinės premijos vertas!), kelis metus kurtas darbas Šv. Antano Paduviečio katedros durys, ir šiemet šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius“ bei kitose erdvėse eksponuota skulptūrinė instaliacija „Civilizacijos“ bei „Civilizacijos“ II, rodoma Telšių galerijoje (2016 m. sukurta 12 skulptūrų ir 10 artefaktų kintamo dydžio skulptūrinė instaliacija 2017 m. buvo papildyta dvidešimčia mažųjų skulptūrų ciklu).

Kas jungia šiuos, sakytum, labai skirtinus kūrinius? Tai sąsaja tarp nūdienos ir istorijos. Žmonijos istorija yra civilizacijų formavimosi, klestėjimo ir žlugimo istorija. Inčirausko skulptūrinė instaliacija „Civilizacijos“ meninėmis priemonėmis tarsi prabyla apie pasaulyje tvyrančias apokaliptines nuojautas, kurias nūdien įkūnija priešstata tarp besaikio vartojimo, hedonizmo ir gyvybės, kultūros paveldo trapumo. Šis daugiaprasmis kūrinys tarsi patvirtina britų istoriko Arnoldo Josepho Toynbee‘o teoriją, kad civilizacijos likimas priklauso nuo kuriančiųjų individų, kad ji negali augti, jei prarandamas novatoriškumo siekis, jei ima dominuoti militaristiniai polinkiai, vedantys į žlugimą.[2] Iš autoriaus aplankytų vietų Efeze, Sidėje, Kesarijoje, Jeruzalėje, Masadoje surinkti autentiški senųjų kultūrų artefaktai (nugriautos Berlyno sienos fragmentas), radiniai iš karinių konfliktų teritorijų, kuriose, ačiū Dievui, nebuvo (Sirijos miestų Alepo ir Palmyros), sugretinami su senųjų civilizacijų įvaizdžiais, šiandien tapusiais vartojimo ženklais (akropolis, babilonas). Artefaktai, „užkonservuoti“ kaip prieskoniai (vartojimo įvaizdis), ir metalo skulptūros sukuria emociškai paveikų darinį, nestokojantį ironijos, kuri yra dar viena Inčirausko kūrybos savybė. Kaip tikras postmodernistas jis jungia įvairių kultūrų ženklus, naudoja citatas, keičia daiktų funkcijas, medžiagų fizines savybes ir įtraukia žiūrovą į savotišką žaidimą-disputą. Kūrybos kaip žaidimo aspektas nesvetimas ir kitiems Inčirausko projektams.

Žaismę jis nuosaikiai įveda į istorinių kanonų tvarumą.[3] Apskritai, menininkas nėra linkęs patosiškai traktuoti istorijos, greičiau priešingai – elgiasi su ja labai atsargiai ir pagarbiai. Trejus metus kurtos Telšių šv. Antano Paduviečio Katedros durų reljefuose istorija atskleidžiama per konkrečius įvykius ir asmenybes (Žemaitija iki krikšto, Vytauto vykdytas krikštas, Medininkų vyskupija ir Telšių vyskupija), tiesiogiai nenaudojant Kūrėjo įvaizdžio. Dailininkas siekė atskleisti Kūrėją per jo kūriniją. Tokia nuostata padiktuota ir jo protestantiškos krikščionybės pozicijos, ir vidinės etikos. Jei Telšių katedros durys Inčirauskui prilygo jo meninės patirties ir krikščioniško išprusimo egzaminui, pareikalavusiam didžiulių pastangų, tai projektas „Civilizacijos“, autoriaus nuomone, nėra išskirtinis – tai dalis gyvenimo ir kūrybos patirties, apmąstymų apie žmogų, kaip Dievo kūrinį, jo darbus – gerus ir blogus – rezultatas.

Parodą aplankyti verta! Galerijoje eksponuojama tai, ko nėra viešosiose miesto erdvėse. Naujas 23 paveikslų tapybos ciklas „Abstrakcija su autoriniu ženklu“, sukurtas taip pat šiemet. Dėstydamas VDA Telšių fakultete Romualdas Inčirauskas yra priverstas „palaikyti kūrybinę formą ir būti kūrybos procese“. Gal todėl ne tik moko kitus, ką pats moka geriausiai daryti, bet grįžta prie juvelyrikos ar pasiilgęs spalvų imasi tapybos. (dr. Danutė Zovienė)

[1] http://www.vda.lt/lt/telsiu-fakultetas/naujienos/romualdas-incirauskas-medaliai

[2] http://kultura.lrytas.lt/istorija/vakaru-civilizacijos-laukia-romos-imperijos-likimas-201411242137.htm

[3] http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-02-09-salomeja-jastrumskyte-estetinis-militarizmas-ir-istorijos-apgultis/95158

ROMUALDAS INČIRAUSKAS | www.incirauskas.lt

Gimė 1950 m. rugpjūčio 28 d. Anykščiuose. 1974 m. baigė Telšių taikomosios dailės technikumą. 1979 m. baigė Estijos valstybinį dailės institutą Taline. Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto profesorius. Kuria metalo plastiką, skulptūras, medalius, tapybą. LDS (Lietuvos dailininkų sąjunga) narys, FIDEM (tarptautinė medalio kūrėjų asociacija) narys.

Surengęs daugiau kaip keturiasdešimt autorinių parodų, dalyvavęs daugelyje bendrų parodų, simpoziumų, plenerų, konkursų. Yra sukūręs daug kūrinių Telšių miesto viešosiose erdvėse. Žymiausi iš jų – Telšių Šv.Antano Paduviečio Katedros durų reljefinė –skulptūrinė kompozicija, skirta Žemaitijos krikšto 600-ųjų metinių paminėjimui, skulptūrinės kompozicijos Didžiojoje Žemaičių sienoje, ženklai – skulptūros žydų bendruomenės atminimui Telšių senamiestyje, skulptūrinis (20 skulptūrų) projektas TELZ (Vilniaus Gaono žydų muziejaus nuosavybė). Jo darbų yra įsigiję Lietuvos ir užsienio muziejai (vienas iš jų – Britų muziejus), privatūs kolekcininkai Lietuvoje, Rusijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Švedijoje, Suomijoje, Japonijoje, Izraelyje, JAV ir kitur.

Kūrybos įvertinimas

2016 Tarptautinis medalio konkursas “Boris Schatz – 150”, Jeruzalė, Sofija, Vilnius. I premija.

2015 Apdovanotas Žemaičio aukso ženkleliu.

2015 Apdovanotas LDS auksiniu ženkleliu.

2014 Paskirta Lietuvos respublikos kultūros ministerijos stipendija, skirta skulptūrinės reljefinės metalo plastikos, įprasminančios Žemaitijos krikštą, sukūrimui.

2011 Miko J. Šileikio vardo I premija.

2010 Paskirta Lietuvos respublikos kultūros ministerijos stipendija atminimo ženklų ant reikšmin-giausių buvusių žydų pastatų Telšiuose, sukūrimui.

2007 Dr. Genovaitės Kazokienės vaizduojamojo meno fondo premija.

2005 Tarptautinis medalio konkursas “H. K. Andersenui – 200”.Tel Avive -I premija.

2003 – 2004 m. paskirta Lietuvos respublikos kultūros ministerijos stipendija reljefinės skulp-tūrinės metalo plastikos kūrimui. Sukurtas projektas „TELZ“, skirtas buvusios Telšių žydų ben-druomenės atminimui.

2002 Tarptautinis medalio konkursas “Animus. Spiritus. Violin.” Tel Avive – specialus prizas.

1992 Medalio Čijunei Sugiharai konkursas – I premija.

1989 Tarptautinė medalių kvadrienalė Kremnice (Čekoslovakija), Kremnico miesto premija