Angle down Atgal

Rolandas Mackevičius: „Būdavo, sveikinuosi su klausytojais radijo eteryje ir supu Motiejų ant rankų“

VšĮ „Krizinio nėštumo centro“ inicijuota akcija „Tėčiu būti gera“ kalbina žinomus vyrus, kurie atskleidžia tėvystės patirtis jų akimis – laukimą, pirmuosius susitikimus ir pamokas, kurias atnešė vaiko gimimas. Dalinamės nuoširdžiu pokalbiu su radijo ir televizijos laidų vedėju, Motiejaus (5) ir Meilės (1 m. 2 mėn.) tėčiu Rolandu Mackevičiumi.

Kokios emocijos aplankė pirmą kartą sužinojus, jog tapsi tėčiu? Kiek laiko jums abiems reikėjo susitaikyti su šia žinia?

Geras klausimas, kaip buvo kai pirmą kartą sužinojau, nes juk aš du kartus sulaukiau žinios, kad tapsiu tėčiu. Daug kartų esu sakęs, kad jau labai seniai norėjau vaikų. Jaučiau, kad esu pasiruošęs. Iš tiesų, su žinojimu, kad turėsi vaiką, atsiranda ir didelė baimė, bet laimė irgi – labai didelė. Tol, kol vaikelis yra dar pilvuke, negali nieko kontroliuoti, valdyti – viskas yra Dievo ir moters organizmo valioje (šypsosi), taigi džiaugsmas lydi didelis, bet lyg pauzės režime. Ne veltui viskas yra taip sukurta – tuos devynis mėnesius tu lauki, ruošiesi, kaupiesi vaikelio atėjimui, tam, kad gimus vaikui visas sukauptas džiaugsmas išsiveržtų su didele jėga.

Kaip Tau žmona pranešė žinią, kad laukiasi?

Tai nebuvo siurprizas ar „netyčiukas“. Aš pats vis pasiteiraudavau Ievos, ar neturime gerų naujienų arba vakarais, važiuodamas namo, paklausdavau, ar nereikėtų nupirkti nėštumo testo. Mes labai laukėme, tikėjomės ir planavome šeimos pagausėjimą, „testavomės“ abudu (juokiasi). Atsimenu tą dieną, kai sužinojome, jog tapsime tėvais – žmona norėjo pirmiausia pabūti viena, pasitikrinti, kol galiausiai gavau žinutę, kurioje buvo parašyta „yra“ ir prisegta teigiamo nėštumo testo nuotrauka. Iki šiol esame išsaugoję abu nėštumo testus. Man tai buvo didžiulė šventė!

Ar jauteisi pasiruošęs tapti tėčiu?

Jaučiausi pasiruošęs ta prasme, jog laukdami kūdikio atėjimo, pasirūpinome „baziniais“ dalykais, įsigijome visus būtiniausius kūdikiui daiktus. Nors, kai pirmasis vaikas paauga, supranti, jog tų daiktų vaikui iš tiesų tiek nereikia. Laukdami Motiejaus to dar gerai nežinojome, taigi ko tik nebuvo pirkta: lovytės, stumdukai, paspirtukai, pakabukai, barškantys, nebarškantys žaisliukai – parduotuvėje visokiausių dalykų stengiasi įsiūlyti, o vaikui juk labiausiai reikia tik kad tu būtum, tavo ranka būtų šalia ir tavo širdis visada būtų jam atvira. Viskas. Daugiau jam nieko nereikia.
Su žmona lankėmės ir specialiuose kursuose besilaukiantiems tėvams, kuriuose iš profesionalių dėstytojų sužinojome daug praktinių žinių, pavyzdžiui, kaip teisingai prausti vaiką, kokios temperatūros turi būti vonelės, t.t. Ten eidavau su sąsiuviniu, viską užsirašinėjau. Taip pat galiu rekomenduoti internetinį puslapį, kurį su Ieva labai pamėgome: www.tevu-darzelis.lt. Jame iki smulkmenų surašyti naudingi patarimai, pavyzdžiui, ką pasiimti moteriai važiuojant į ligoninę: šlepetės, grynieji ir panašiai, ar kokį krepšelį būti pasiruošus, priklausomai nuo vaikelio augimo savaitės. Pamenu, šį puslapį mums parodė Mantas Stonkus, kai laukėsi dukros.

Žinoma, laukimo rėžimas, kuomet reikia važiuoti pas gydytojus, tikrintis, ar viskas gerai, pilnas streso ir jaudulio. Delnai prakaituoja prieš kiekvieną echoskopiją. Laukimas – nuostabu, bet ir baugu. Kai laukėmės antro vaiko, dukros Meilės, patirtis jau buvo pažįstama, tačiau jaudulys kitoks. Labai nekantravome, kada pagaliau su ja susitiksime.

Papasakok tą akimirką, kai pirmą kartą paėmei savo vaiką į rankas? Kokie jausmai užplūdo?

Puikiai atsimenu tą kovo 14 dieną, kai gimė mūsų pirmagimis sūnus Motiejus. Buvo prisnigę, visą rytą verkiau, labai nuoširdžiai, „išėjo“ visos per devynis mėnesius sukauptos emocijos. Pamenu, atėjo seselė ir sako: ,,Sveikinu, Motiejaus tėveli“, o aš sakau: „Sveikinat? O, ar sveikas? Ar viskas gerai“, ji: „Taip, taip 55 cm, 3650 gr (red. ūgis, svoris), sakau: ,,Ar visi pirštukai?“, atsakė: „Visi, visi“ (šypsosi). Atsimenu tą didelę emociją, labai, labai gera buvo. Kai laukėme antrojo vaiko, žinojome, kad gims mergaitė, ilgai rinkome vardą. Pamenu, kaip stoviu už durų klinikoje ir nenustygstu vietoje su mintimi: ,,Na, jau tuoj, tuoj dukrelė!“. Pats savimi didžiuojiesi ir ja didžiuojiesi, nesupranti, koks čia jausmas – laimės, euforijos – emocija labai stipri. Kai galiausiai seselė pakvietė užeiti į palatą, kur gulėjo Ieva, išvydau lovelėje gulintį mažą vaikutį, pamaniau: „kokia simpatiška mergaitė“.

Labai svarbus ir pirmas kontaktas su vaiku. Nuo pat pirmos dienos, stengiausi abu dažniau laikyti ant rankų, juos migdydavau, pasidėjęs sau ant krūtinės. Juk vaikas jaučia tavo širdies plakimą, žino tavo balsą ir jaučiasi saugus, ramus, su jais ramus jaučiausi ir aš.

Kokie buvo pirmieji iššūkiai, susidūrus su nauja – tėčio – pareiga? Kas padėjo juos įveikti? Kas pasikeitė Tavo gyvenime ir pasaulėžiūroje, gimus vaikui?

Gimus vaikui, gyvenimas visiškai pasikeičia. Būna, kad žmonės nėra linkę keistis, patys kelia sau stresą, nes nenori keisti įpročių, o aš manau, kad labai svarbu yra prisitaikyti ir tuos pokyčius įsileisti į savo gyvenimą. Nors mūsų pirmagimis Motiejus mėgdavo ilgiau pamiegoti, gana vėlai užmigdavo naktį. Kai jo laukėme, su Ieva pakankamai vėlai eidavome miegoti, žinote, ,,kaip jaunimas“ (juokiasi) – žiūrėdavom filmus, prisinešę traškučių į lovą, galbūt, todėl ir Motiejus turėjo panašų rėžimą. Su Meile jau buvo kitaip. Motiejus buvo paaugęs, o prie jos rėžimo reikėjo prisitaikyti. Bet anokie čia iššūkiai. Manau, kad tai normalu. Didesnis iššūkis gal buvo suderinti darbus su vaiko gimimu. Juk darbai nesustoja! Kai Motiejus dar nėjo į darželį, auklės neturėjome, o močiutės padėdavo tik tada, kai jau labai reikėdavo, pavyzdžiui, išleisdavo į svarbius renginius, atsipūsti ar nueiti į teatrą, bet šiaip jis visąlaik būdavo su mumis. Jį imdavau visur su savimi: į susitikimus, į radiją.

Pasikabindavau jį nešyklėje ant savęs, radijo eteryje juk to nesimatydavo. Būdavo, sveikinuosi su klausytojais radijo eteryje: ,,Labas vakaras, ponios ir ponai, ir vėl 19 valanda, Jonas ir Rolandas radijo laidoje Radistai..“ ir supu Motiejų, kol jis užmiega, o išgirdęs, kad vaikas ima verkti, paleisdavau muziką ir vėl imdavau ant rankų. Štai taip ir ,,sukomės“ (šypsosi). Vasarą, kai dirbdavome Palangoje, pasisodindavau Motiejų ant dviračio galinės kėdutės ir atmindavom kartu iki radijo. Kai būdamas apie dviejų su puse metų jis pradėjo kalbėti, net ir eteryje duodavau pasakyti „labas“ ar „ate“.

Kurių dalykų Tave moko Tavo vaikas?

Nemanau, kad jis tai daro sąmoningai, bet iš vaiko mokaisi bekraščio pasitikėjimo. Pavyzdžiui, Motiejus visąlaik linkęs padėti, niekada nepasakys „ne“, tas mane labai žavi. Arba štai vienąkart, atsimenu, buvau susirgęs, peršalęs, gulėjau lovoj ir sakau: „Sūneli, aš taip norėčiau kažko skanaus, gal tu man gali atnešti?“, kai paklausė, ko norėčiau, sakiau: „Nežinau, nustebink mane“. Nuėjo, girdžiu, atsidaro šaldytuvas, jau bijau, kad reiks keltis, nes tuoj kažkas išbyrės, bet tyla, viskas gerai ir, žiūriu, atneša jogurtą ir šaukštą: „va, tėtuk, prašom“ sako. Net susigraudinau. Jaučiu, kad auga tikras „yes man“, man net gaila, kad toks geras, bus sunku jam (juokiasi).

Ar turite su savo vaiku/vaikais susikūrę ypatingų, tik Jums dviems skirtų veiklų, žaidimų, tradicijų?

Gimus Meilei, ėmiausi iniciatyvos daugiau laiko ir energijos skirti sūnui, kadangi Ievai tenka didesnė mažosios dukrytės priežiūros dalis. Mudu su Motiejumi praleidžiame daug laiko kartu, kas savaitę einame į baseiną, dalinamės džiaugsmais, kai jis, pavyzdžiui, išmoksta panerti vis giliau. Išmokiau jį važiuoti dviračiu. Turime savo slaptą pasisveikinimą, su kumščiais ir „užrakinimu“, kaip mes vadiname. Yra speciali „tėtuko arbatytė“, kurią pagaminti moka tik tėtis. Stengiuosi, kad Motiejus, gimus dukrai, nesijaustų, jog gauna mažiau dėmesio. Galbūt, dėl to aš kiek mažiau laiko leidžiu su dukra, kurios pirmasis ištartas žodis yra „mama“, o ne „tėtis“, kai tuo tarpu Motiejus pirmiausia pasakė „tėtis“, bet juk tai yra normalu. Meilei dar tik vieneri, vaikams augant viskas susibalansuos.

Ką norėtum pasakyti kitiems vyrams, kurie bijo ar nedrįsta tapti tėčiais?

Manau, kad jeigu vyras nenori būti tėčiu ar abu žmonės nenori būti tėvais, tai ir nereikia. Tikiu, kad būna ir tokių istorijų kaip filmuose, kai pora nenori turėti vaikų, nes mano, kad jie trukdys laisvai gyventi, keliauti ir panašiai, tačiau staiga vaikas atsiranda ir pakeičia gyvenimą į gerąją pusę. Tada aplanko mintis, kaip jie galėjo iki tol gyventi be vaikų. Vis dėlto, jei nenori, nereikia to daryti priverstinai.

O tų, kurie svarsto, kad, galbūt, vėliau bus tinkamas metas, noriu paklausti, o kada vėliau? Kada? Kai namą turėsi? Nemanau, kad gyvenime atsiranda toks laiko tarpas, kai turi pakankamai laisvo laiko vaiko gimimui. Daugiau laiko atsiras gal, kai tau bus 60 metų, bet tuomet jau ir galimybės bus visai kitos, mažiau energijos. Taigi, mano manymu, kuo anksčiau – tuo geriau. O, pavyzdžiui, vaiką pasiimti kartu į darbą – kodėl ne? Jeigu kažkas į tave kreivai žiūrės, tai reiškia netinkamame darbe dirbi. Mano nuomone, tikrai nelaukite, kol pagerės finansinė situacija, vaikui nereikia daug pinigų. Vaikui reikia meilės ir šilumos, kad Jūsų ranka būtų visada paduota. Žaislai? Geriausias žaislas Meilei yra arba brolio mašina, arba tuščias plastikinis butelis. Ji traiško jį ir žavisi. Visus brangius žaisliukus, stumdukus, barškučius vaikas apžiūri, pastumia ir nueina. Kai dar laukėmės pirmagimio, tai klausinėjau draugų, kiek čia reikia tų pinigų vaikui, ar reikės konteinerį ,,pampersų“ nusipirkti? Iš tiesų, tai svarbu, kad pats būtum šalia, pinigais ,,neužkiši“. Nėra antro šanso juos užauginti, todėl pasistenkite jiems atiduoti visą savo dėmesį ,,čia ir dabar“.

VšĮ „Krizinio nėštumo centras“ įkurtas tam, kad suteiktų pagalbą moterims ir šeimoms, išgyvenančioms neplanuotą nėštumą, persileidimą, nėštumo nutraukimą ar naujagimio netektį. Čia teikiama profesionali psichologinė, taip pat socialinė, materialinė, finansinė – visapusiška pagalba tiek nėštumo metu, tiek pirmuosius dvejus metus pagimdžius. Konsultacijos vyksta visoje Lietuvoje. Darbo dienomis nuo 9.00 val. iki 17.00 val. galima kreiptis telefonu 860357912 ar rašyti el. paštu pagalba@neplanuotasnestumas.lt.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite