Rimvydo Valatkos ko­men­ta­ras. Ka­ra­lie­nės vy­ras

Šiauliai
(Audronio Rutkausko nuotr.)
Monika Šlekonytė Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.lt

Ry­toj Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja lai­do­ja Edin­bur­go ku­ni­gaikš­tį Phi­li­pą Mount­bat­te­ną. Nu­gy­ve­no il­gą gy­ve­ni­mą. Iki šim­to­jo ju­bi­lie­jaus pri­sti­go ko­kių 9 sa­vai­čių. To­kiais at­ve­jais knie­ti pri­ra­šy­ti – ir gra­žų. Gal net ne­rū­pes­tin­gą.

Iki paskutinių dienų išsaugojo sveiką protą ir judėjimo dovaną. Prieš kelerius metus dar vairavo automobilį. Nuo pat 1952-ųjų, kai jo žmona tapo karaliene, gyveno be prievolės keltis į darbą, lankstytis viršininkui, drebėti dėl darbo vietos, algos ir infliacijos, rūpintis pensija.

Žvelgdamas iš medinės lietuvio varpinės, negaliu sugalvoti geresnio likimo žmogui, kuris, nors ir gimė Graikijos kunigaikščiu, vestuvių dieną su karalaite kišenėje turėjo tik 12 pensų ir vienintelį likusį šeimos žiedą.

Kas jis buvo, tas karalienės vyras? Priedėlis prie karūnos? Vaikščiojantis per metrą atsilikęs nuo žmonos. Krikštijantis savo vaikus tegu ir karališka, bet vis dėlto svetima Windsorų pavarde.

Tai dabar, XXI a. trečiajame dešimtmetyje, kai pasaulis bent jau formaliai nustojo būti mačistinis, yra šimtąkart tolerantiškesnis, tokie dalykai gal neberėžia ausies. O kaip jam turėjo būti XX a. šeštajame dešimtmetyje, kai kita žinia po pranešimo, kad žmona tapo Britų imperijos ir Anglikonų bažnyčios galva, buvo įsakymas tuoj pat palikti tarnybą Kariniame jūrų laivyne?

Antrojo pasaulinio karo dalyvis, jūrų karininkas, mylėjęs tarnybą laivyne jaunas vyras amžiams uždaromas auksiniame narve. Kuriame net ir mieloji Elizabeth staiga nustoja šypsotis, sučiaupia lūpas.

Lengvas gyvenimas tik iš tolo atrodo gražus ir nerūpestingas. Toks gyvenimas irgi turi kainą.

Prieš 15 metų karalienės Elžbietos II vizito Vilniuje metu teko iš arti matytis su Edinburgo kunigaikščiu. Netgi išgirsti vieną iš gausių ir taiklių jo juokelių, už kurį jį nuolat ūdydavo spauda ir turbūt karalienė.

Atsimenu, kaip jis iš lėto oriai žengia paskui karalienę ir prie kiekvienos iš lietuvių grupelės suskelia po bajerį. Po to, kai karalienė, ištarusi sakinį, nueina tolyn. Kunigaikščio figūra traukė akį. Aukštas, kariškai pasitempęs. Veide žaidžia sarkastiška ir tuo pačiu metu kažkokia didinga šypsena. Aristokratas.

„Net ir nepripažindami asmeninės aristokrato svarbos, – kaip ne kartą yra rašęs iš LDK aristokratų giminės kilęs didis lenkų rašytojas W. Gombrowiczius. – Vis dėlto esame neabejingi faktui, kad jis yra ilgų amžių prabangos (kurios mes visi trokštame) produktas, kad jis turtingumo, nerūpestingo gyvenimo, laisvės įsikūnijimas, luomo, kuris teisėtai ar neteisėtai, bet pakilo virš gyvenimo skurdo, atstovas.“

Ar aš būčiau galėjęs mesti mėgstamą darbą dėl karūnos ant savo žmonos galvos? Net įskaitant skurdą ant vienos ir absoliučią prabangą – ant kitos svarstyklių lėkštės? Mano atsakymas yra „ne“. Gal ne iš karto, bet po kelerių tokio gyvenimo auksiniame narve metų – garantuotai.

Kunigaikštis Philipas Mountbattenas atlaikė visus Dievo jam skirtus 69-erius tokio gyvenimo metus. Su šiek tiek sarkastiška šypsena veide sugebėjo tapti karalienės patarėju ir atrama. Ne iš reikalo, o iš įdomumo, taigi, iš vidaus. Plastiškai.

Kaip moka tik aristokratai. Kurių bene svarbiausias bruožas – aristokratiška ramybė. Neturėdami tautinės aristokratijos, mažai ką galime spręsti apie tai, koks iš tiesų buvo Edinburgo kunigaikščio Philipo Mountbatteno gyvenimas. Galime tik slysti paviršiumi.

Kraipyti galvas, kodėl anglai ir škotai, darbininkai ir tarnautojai tūkstantinėmis miniomis traukia prie Vindzoro pilies atsisveikinti su kunigaikščiu. Kurio jie nei buvo sutikę, nei bent kartą pasikalbėjo iš širdies. Arsitokratija traukia kaip ir visi uždari, ypatingi pasauliai, turintys savo paslaptį. Net jei bičas buvo tik karalienės vyras.