(Aud­ro­nio Rut­kaus­ko nuo­tr.)
Angle down Atgal

Ri­mas ir jo 360 laips­nių dan­gaus

Turbūt ąžuo­lai, iš ku­rių šiau­lie­tis Ri­mas Na­vic­kas ga­mi­na plas­tiškų formų bal­dus, – poe­tai? Vy­ras net ne­ban­do gin­čy­tis. „Vis­kas iš ten“, – kils­te­li galvą aukš­tyn ir sa­ko ne­pri­sii­man­tis visų nuo­pelnų dėl sukurtų baldų-meno kūrinių. Net ir su šei­ma sta­to­mas sfe­ri­nis na­mas mil­ži­niš­ka­me skly­pe, ap­so­din­ta­me tūkstan­čio ąžuolų ir kitų med­žių, lyg ne žmo­gaus su­kur­tas. Ja­me ir ro­jaus obe­laitė no­ki­na skais­čius rau­don­šo­nius, ir gy­vas su­si­ta­ri­mas su pen­kiais vai­kais – šei­mos oazė nie­ka­da ne­galės būti par­duo­ta.

Dabar ji yra mano“

Bubiuose su žmona Rita gyvenančio R. Navicko namus ne kartą lankė žurnalistai. Traukos objektas – visi paties vyro pagaminti, be stačių kampų, tik grakščių lenktų formų ąžuolo baldai.

O pastaruoju metu Rimas, atvykus svečiams, iš namų išvyksta. Ne, nepabėga nuo dėmesio, o palydi smalsuolius į Kelmės r., Dubysos slėnyje, esančią sodybą, kurioje stebina dešimtmetį kuriamas kraštovaizdis su tvenkiniais, kalneliais ir lomelėmis, saulutės spindulių formos takeliais ir tūkstančiais medžių, pasodintų pačių šeimininkų rankomis.

Bet ne tik parkas – unikalus ir Navickų statomas 185 kv. m ploto namas, kuriam Lietuvoje nebus lygių. Jame nėra stačių kampų, o įėjus į vidų, Rimo žodžiais, svečiai nuščiūva, kai kurie net pravirksta...

Bet pradėti pasakoti apie unikalios sodybos aplinkos ir statinių kūrimą reikia nuo to, kada vyras atrado gebėjimą meistrauti. Sunku patikėti – Rimas sako iki trečios klasės nemokėjęs piešti. Mama už jį nupiešdavo visas karalaites, o paskui vaiką apėmė beprotiškas noras išmokti. Rezultatas – pradėjo dalyvauti konkursuose ir nugalėti, lankė dailės mokyklą, svajojo tapti dailininku. Atradęs Dievo dovaną – menininko ir dailidės gysleles, ėmė ją tobulinti, gaminti unikalius vienetinius baldus.

Kartais Rimo kūryba palyginama su žymiojo Barselonos kūrėjo Antonio Gaudi (katalonų architektas, kurio garsiausi darbai Sagrada Familia, Casa Milà, Casa Batlló, – aut. past.) menu, bet vyras ima ginčyti. „Tarp mūsų linijų – šimtas mylių. Koks čia Gaudi? Negalima lyginti. Mes kiekvienas turime savo liniją. Negali lygintis su kitu. Tik su savimi. Atsitiktinai savo liniją radau, tobulinau ir išlavinau. Dabar ji yra mano“, – šypteli.

Ri­mas Na­vic­kas sa­ko, kad kar­tais „ne per di­de­lis kie­kis pi­nigų ki­šenė­je iš­mo­ko la­bai fainų da­lykų“. Jis iš­mo­ko vi­sus dar­bus, išs­ky­rus elekt­ros ir san­tech­ni­kos, da­ry­ti pa­ts, o ko ne­mo­ka – per­duo­da pro­fe­sio­na­lams.
Ri­mas Na­vic­kas sa­ko, kad kar­tais „ne per di­de­lis kie­kis pi­nigų ki­šenė­je iš­mo­ko la­bai fainų da­lykų“. Jis iš­mo­ko vi­sus dar­bus, išs­ky­rus elekt­ros ir san­tech­ni­kos, da­ry­ti pa­ts, o ko ne­mo­ka – per­duo­da pro­fe­sio­na­lams.

Keliaus iš kartos į kartą

Darbų mokytojo specialybę įgijęs vyras visą gyvenimą negalėjo ir negali pakęsti vienadienių dalykų, daiktų. „Erzino tai mane. Noriu turėti automobilį, kuris tarnautų iki grabo lentos, baldus, kurie keliautų iš kartos į kartą. Mano įrankiai tarnauja nuo 1989-ųjų“, – sako jis.

Įrankius pradėjo pirkti, kai kokiais 1986-aisiais į jo rankas pateko iš Kaliningrado srities atgabentas prūsų ar vokiečių meistrų XVIII a. gamintas krėslas, kurio vieną dalį reikėjo restauruoti. Jaunatviškas ego sudrebėjo, Rimas baldą restauravo taip, kad profesionalai tarė: „Geriau nei originalas.“

Taip pamažu ledas pajudėjo ir dabar vyras baldus gamina ne iš medžio masyvo. Klijuoja ąžuolo gabalus, o vėliau tiesiog nuima viską, ko nereikia. Taip ir gimsta baldas-meno kūrinys.

„Va, atsisėskite į mano „vizitinę kortelę“, – krėslą stumteli meistras. O nustebus, kad tokioje kėdėje galėtum sėdėti valandų valandas, paaiškina, kad visi išgaubimai ir iškilimai drožiami ne šiaip sau. Viskas išjausta, išmatuota, išbandyta, nes baldo pagrindinė funkcija – jis turi būti idealiai patogus. Todėl visiškai nereikia jokių paminkštinimų, baldas yra ergonomiškas 100 proc.

Svarbiausia – baldai tarnaus šimtus metų. Apsibraižė – nušveitei, iš naujo alyvavai ir vėl lyg nauji. Tokie, kuriais galės naudotis kelios kartos.

„Man pats geriausias stimulas, kai žmona paprašo ką nors sumeistrauti. Paprašė staliuko prie veidrodžio, pagaminau, paprašė spintos – irgi“, – šypsosi meistras ir rodo staliuką, kuris taip pat neįprastas – ant plastiško stovo, su skyreliais įvairiems moteriškiems niekučiams susidėti.

Komodos, staliukai, krėslai, spintelės, spintos, lovos, lentynos, net garso kolonėlės – daiktai, kuriais apstatyti visi Navickų šeimos namai Bubiuose. Senutėliame name, apie kurį Rimas sako „išspaudžiau iš jo viską, ką galėjau“, šeima įsikūrė daugiau nei prieš 20 metų. Netoliese tvenkinys, mokykla, pro langus atsiveria gražus kraštovaizdis, kalnai – ko daugiau bereikia.

Ri­mas Na­vic­kas sva­jo­ja pa­so­din­ti tūkstan­čius med­žių, kur­ti par­kus. Jis sa­ko siūlęs Šiau­lių vald­žios vy­rams mies­te so­din­ti ne lie­pas, bet pu­šis. Tuo­met mies­tas būtų kvepėjęs ku­ror­tu, būtų išs­kir­ti­nis.
Ri­mas Na­vic­kas sva­jo­ja pa­so­din­ti tūkstan­čius med­žių, kur­ti par­kus. Jis sa­ko siūlęs Šiau­lių vald­žios vy­rams mies­te so­din­ti ne lie­pas, bet pu­šis. Tuo­met mies­tas būtų kvepėjęs ku­ror­tu, būtų išs­kir­ti­nis.

Man duotas erdvinis matymas“

Bet pradėjo kirbėti mintis – erdvės reikia daugiau. Rimas turi draugų, kurie namams statyti, stogams dengti naudoja šiaudus. „2012 metais pasidariau šiaudinio sferinio namo projektą, bet pajutau, kad negalėsiu padaryti jo tokio, kokį jaučiu“, – paaiškina jis.

Nuo šiaudinio sferinio namo galutinai atgrasė bandymas apšildyti dabartinį namą šiaudais. Supratus, kad reikės jų 240 kubinių metrų, nusviro rankos. „Tada draugas prasitarė apie terrocementą. Metalo armatūrą, sietelį, padengtą 4 cm storio cementu. Pasiieškojau informacijos, sodyboje pasistačiau daržovinę. Man pavyko, todėl sugalvojau pasistatyti namą iš stiklo pluošto armatūros. Ji pralaidi visai energijai iš viršaus, kokia bebūtų. Jautresnis žmogus, į namą įėjęs, iškart ją pajunta“, – paaiškina vyras.

Rimas nusibraižė kokius 9 namo projektus su visu vidaus suplanavimu. „Turiu Dievo dovaną, kad kai braižau, „vaikštau“ po namą. Man duotas erdvinis matymas. Jaučiu, kaip ten būsiu, kaip jausiu. Jaučiu, ką man Dievulis davė, ir išnaudoju tai 100 procentų“, – atvirauja jis.

Na­mo sto­gui bus leid­žia­ma ap­sa­ma­no­ti. Pats na­mas bus bal­tas, o ant sto­go bus iš­pieš­tas pie­ši­nys, ku­ris nuo ža­lia­vi­mo pa­ma­žu ryškės.
Na­mo sto­gui bus leid­žia­ma ap­sa­ma­no­ti. Pats na­mas bus bal­tas, o ant sto­go bus iš­pieš­tas pie­ši­nys, ku­ris nuo ža­lia­vi­mo pa­ma­žu ryškės.

Patys pasodino 5 tūkstančius medžių

Sklypo sodybai Navickai ieškojo ilgai. Nuvažiavo apie tūkstantį kilometrų, besidairydami mielo širdžiai. Nusipirko vieną sklypą, pamatė, kad erkių ten tuntai, tad ėmė ieškoti kito. Ir rado. Be privažiavimų, be šulinio, komunikacijų. Su kalnu, pasislėpusį nuo kelio.

„Plotelis buvo mažas, pusantro hektaro, bet dangaus – 360 laipsnių. O paskui taip išėjo, kad nusipirkome daugiau. Esu toks, kad padarysiu viską, jog sugyvenčiau su kaimynais. Santykiai buvo puikūs, tad dabar turime 16 hektarų“, – šypsosi vyras.

Tada prasidėjo kraštovaizdžio formavimas. Kadangi Rimas baldams gaminti naudoja ąžuolą, kad gamtai būtų atsidėkota, pasodino su žmona 1 tūkstantį ąžuolų ir 4 tūkstančius kitokių medžių. „Pasodinome 5 tūkstančius medžių per 2,5 mėnesio. O žolę kai pjauname, abu dirbame 5 dienas. Dabar įsigijau traktoriuką“, – šypsosi vyras.

Rimas sako siūlęs net Šiaulių valdžios vyrams mieste sodinti ne liepas, bet pušis. Tuomet miestas būtų kvepėjęs kurortu. „Juk patys gražiausi landšafto darbai tie, kuriuose atrodo, kad viskas sukurta gamtos, o ne žmogaus. Bet, matyt, dar tam neatėjo laikas, nepakilo siela iki tokio lygmens“, – kalba vyras.

16 hektarų telpa visko daug. Žmona plane nubraižė saulutę su spinduliais, taip, pagal jos sumanymą, teritorijoje atsirado takeliai spinduliai. Suformuoti pylimai, iškasti penki tvenkiniai, prie vieno jų bus pirtis, kurios pusė bus vandenyje. Rimas į tvenkinius prileido žuvų, įrengė šalia sporto aikšteles, grybai – kazlėkai, įvairiausios vaistažolės auga savaime, o čiobreliai kaip kvepia... Ir viskas atrodo lyg motulės gamtos, o ne žmogaus rankų sukurta.

Į ąžuo­lo lui­tus įmon­tuo­toms gar­so ko­lonėlėms Ri­mas prie­kaištų ne­tu­ri. Jei kai ku­riais bal­dais nėra vi­siš­kai pa­ten­kin­tas, tai gar­so ko­lonėlė­mis – vi­siš­kai, nes jų li­ni­ja – to­bu­la.
Į ąžuo­lo lui­tus įmon­tuo­toms gar­so ko­lonėlėms Ri­mas prie­kaištų ne­tu­ri. Jei kai ku­riais bal­dais nėra vi­siš­kai pa­ten­kin­tas, tai gar­so ko­lonėlė­mis – vi­siš­kai, nes jų li­ni­ja – to­bu­la.

Siekia namo šedevro

Pirmiausia Rimas pastatė daržovinę, tada ėmėsi namo statybos. Rimo sūnus Paulius, metalo plastikas-dailininkas, pagelbėjo tėvui skaičiuojant. Tada buvo montuojamas karkasas, o visus kitus darbus Rimas atliko pats vienas.

Įsivedęs į jau apmūrytą namą, vyras džiaugiasi, kad komunikacijos grindinyje jau visos įrengtos, ir ima vedžioti po ovalias gyvenamąsias erdves. Ten – vienas miegamasis, ten – kitas, ten – vonia, ten – svetainė, o ten – kampas meškerėms susidėti. Tada sako, kad prie namo bus saulės elektrinė, o namą šildys oro ir vandens sistema, kad apvaliame name šiluma iš apačios kyla į viršų ir nuolat cirkuliuoja. Joks uraganas jo nenupūs, pelėsis nesiveis. Tai – neįmanoma. „Ant daržovinės buvo užvažiavęs 24 tonų ekskavatorius. Atlaikė viską. Konstrukcija labai tvirta“, – stebina Rimas.

Iš svetainės, kurioje stovės žmonos fortepijonas, pro milžinišką ovalų langą atsiveria nuostabus vaizdas į tvenkinį, horizontą su medžių viršūnėmis, o iš svetainės bus galima išeiti į ore kabančią terasą.

Vyras svarsto leisiantis namo stogui apsamanoti. Pats namas bus baltas, o ant stogo bus išpieštas piešinys, kuris nuo žaliavimo pamažu ryškės. „Noriu, kad priežiūros namui nebereikėtų visiškai“, – paaiškina.

Dar vyras sako trokštantis, kad daugiau kitaip norinčių gyventi, gamtą juntančių žmonių pradėtų Lietuvoje statyti sferinius namus. Jis kviečia norinčiuosius užsukti, apžiūrėti, įvertinti ir žada pagelbėti.

„Mano siekiamybė, kad namas pirmiausia būtų solidus. Toks, kuris nebūtų pavadinamas hobitų nameliu, bet būtų tikras šedevras. Kad žmogus jame pajustų estetinį ir dvasinį pasitenkinimą“, – sako jis.

Beje, Rimas su jau suaugusiais vaikais sutarė, kad svajonių valda su svajonių namu bus nedaloma šeimos relikvija. Visi galės teritorijoje statytis savo namus, bet sodybos niekada neparduos.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite