Angle down Atgal

Retorikos mokytojas Donaldas Duškinas: „Vidinės laisvės ugdymas – mūsų pačių pasirinkimas“

Donaldas Duškinas – retorikos meno mokytojas, koučingo specialistas, lektorius, meditacijos ir sąmoningo kvėpavimo mokytojas.

Kartu su Leidykla „VAGA“ yra išleidęs knygas „Retorika. Retoterapija“, „Retorika vaikams“. Neseniai pasirodė naujausia autoriaus knyga – „Retorika mokytojams“. Dalijamės pokalbiu apie retoriką ir iškalbos meno aktualumą šiandien.

Viena Jūsų veiklų – retorikos meno mokymas. Kaip atradote kalbėjimo meną? Kas paskatino Jus gilintis į šią sritį?

Iš esmės viskas buvo labai nuoseklu. Esu teatro žmogus. Baigiau LMTA vaidybą ir režisūrą. Jau tada teko bendrauti su auditorija – tiek būnant aktoriumi, tiek režisieriumi. Po vienuolikos metų, kartu su studijomis teatre, pasukau į mokymų sritį, todėl bendravimas su auditorija tapo natūralia kelio tąsa. Mokymų temos buvo įvairios, tačiau retorika yra ta veikla, iš kurios kilo visos kitos mano veiklos. Juk komunikavimas su auditorija tėra tik viena sudėtinių retorikos dalių. Retorika aprėpia pasirengimą kalbai, savęs pažinimą, emocinį ir dvasinį intelektą, kvėpavimą, kūno laikyseną. Tad gilinimasis į retoriką vyko kartu su visa profesinio kelio patirtimi.

Kaip manote, kiek retorikos menas yra aktualus šiandien? Ar galima teigti, kad retorika šiuo metu yra primiršta? O gal priešingai – atgimimo stadijoje?

Pernai teko kalbėti su viena Vilniaus universiteto retorikos katedros dėstytoja. Ji pasakė, kad retorikos katedra panaikinta nes buvo nerentabili. Tai išties liūdina. Antra vertus, prasidėjus karantinui, ypatingai išryškėjo kalbėjimo auditorijai poreikis. Į kalbėjimą auditorijai atsigręžė tiek viešasis, tiek verslo sektoriai, pavieniai asmenys ir žmonių grupės. Kalbėdamas internetinėje erdvėje, turi labai aiškiai ištransliuoti, ką nori pasakyti. Auditorija gali nematyti tavo kūno kalbos, tačiau žodžiai ir intonacija išlieka labai svarbūs. Puikiai suprantama, kad negebėdamas aiškiai iškomunikuoti ko nori, ką bandai perteikti, tiesiog nepasieksi norimo tikslo. Galima sakyti, kalbėjimo menas dabar balansuoja tarytum ant svarstyklių: universitete katedra uždaryta, tačiau visuomenėje retorikos svarba išaugo.

Šiandieninėje visuomenėje dažniau pasigirsta „viešojo kalbėjimo“ terminas. Kuo skiriasi ar yra gretimi viešasis kalbėjimas ir retorika?

Abu šiuos terminus galima palyginti su visiems gerai žinoma ledkalnio metafora: retorika – visas ledkalnis: ir virš vandens, ir po juo. Turėdami mintyje viešąjį kalbėjimą, mes patiriame tiesioginę komunikaciją, tačiau nieko nežinome apie tai, kaip kalbantysis ruošėsi kalbai, kokias praktikas ir metodikas pasitelkė, kokius atradimus ir nusivylimus išgyveno. Viešasis kalbėjimas tėra sudėtinė retorikos meno dalis. Retorika yra kur kas platesnė. Ji apima sąmoningą, kalbėjimą, įtaigumą, istorijų pasakojimo meną, savęs pažinimą per kalbą. Būtent per kalbą apie save sužinome labai daug: kur esame stiprūs, o kur reikia pasitempti, ko bijome ir kur svarbu tobulėti. Galiausiai, retorika yra laisvų žmonių menas. Išsiugdę vidinę laisvę, išmokstame kalbėti viešai.

Pirmoji Jūsų parašyta knyga pavadinimu „Retorika. Retoterapija“. Ar galėtumėte plačiau pakomentuoti, kas yra ir kuo vertinga retoterapijos praktika?

Gausybe tyrimų įrodyta, kad viena didžiausių žmonijos baimių yra kalbėti auditorijai. 80-95% žmonių bijo kalbėti viešai. Baimė kalbėti viešai yra natūralus dalykas, nes esame vertinami, lyginami, tačiau tai yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Klausimas: kur slypi šios baimės priežastys? Ji kyla dėl tam tikrų vidinių blokų. Neretai kertinis blokas glūdi giliai vaikystėje. Būtent jis „užspaudžia“ mūsų gebėjimą, norą ir galimybę kalbėti viešai. Gali būti – visam gyvenimui, jeigu su tuo nieko nedaroma. Retoterapija padeda atrasti vidinius blokus, kurie trukdo jausti vidinę laisvę ir kalbėti viešai. Retoterapija padeda transformuoti tai, ko bijoma, ir baimes paverčia vidinėmis stiprybėmis. Iš esmės retoterapija yra kelias vidinės laisvės link.

Naujausia Jūsų knyga vadinama „Retorika mokytojams“. Ar ši knyga skirta pirmiausia tiems, kurie moko kalbėjimo subtilybių t. y. mokytojams, švietimo srities darbuotojams, ar į pavadinimą dera žvelgti plačiau?

Kai pasirodė knyga „Retorika vaikams“, sulaukiau kvietimų į mokyklas vesti pamokų, kalbėti apie retoriką, pristatyti knygą. Pradėjęs bendrauti su mokytojais, supratau, kad retorikos mokslas ir praktika – didžiulė niša. Svarbu vaikus paruošti kalbėti viešai, bet mokytojai šios disciplinos nemoko. Būtent todėl su organizatoriais pradėjome mokymų programą „Retorika mokytojams“. Taip atsirado ir to paties pavadinimo knyga. Pavadinimas nurodo, kad knyga skirta mokytojams, kurie moko retorikos. Tačiau kiekvienas esame mokytojas: mokytojas savo vaikams, draugams, bendradarbiams. Tad į šį pavadinimą verta žvelgti plačiau. Knyga skirta kiekvienam, siekiančiam ugdyti vidinę laisvę.

Kas yra Jūsų retorikos mokytojai? Kokias asmenybes įvardytumėte kaip iškilius retorikos meno atstovus?

Galbūt kartosiuosi, bet pagrindiniai pavyzdžiai, kuriuos pristatau savo mokymuose ir pateikiu vaizdo medžiagoje yra du. Vienas jų – buvęs JAV prezidentas Barakas Obama. Jo kalboje atsiskleidžia pasiruošimas, dialogo meno suvokimas, laikysena, charizma, humoro jausmas. Matyti, kad, ruošiant kiekvieną kalbą yra padarytas didžiulis įdirbis. Dar vienas nuostabus pavyzdys – popiežius Pranciškus.

Kai prieš kelerius metus lankėsi Vilniuje, jis per dvi dienas pasakė šešias kalbas. Visos kalbos pasakytos tobulai. Ypatingai gerai tai jautėsi tuomet, kai jis kalbėjo jaunimui Katedros aikštėje. Aukšto lygio jo pasiruošimo pavyzdys – kalbėdamas apie gebėjimą „priimti kitokį“, jis čia pat pateikė palyginimą, kad „tai tas pats, kaip žaidžiančios „Lietuvos ryto“ ir „Žalgirio“ komandos“. Tai ir yra auditorijos analizė, suvokimas, kas ją gali paveikti, sukelti reakciją. Tai gražus meilės ir pagarbos auditorijai pavyzdys.

Mokydamasis LMTA turėjau nuostabių mokytojų iš kurių išskirti galėčiau nustabią aktorę Eglę Gabrėnaitę, aktorius Arvydą Dapšį, Andrių Žebrauską, puikų scenos kalbos dėstytoją Ramutį Rimeikį. Besimokant aktorinio meno, nuolat teko stebėti spektaklius, tad įkvepiančių pavyzdžių galėčiau įvardyti labai daug.

 

Ką galėtumėte pasakyti manantiems, kad gebėjimas kalbėti viešai – įgimta, „duota arba ne“ savybė?

Gebėjimas kalbėti viešai yra savybė, kuri duota absoliučiai kiekvienam. Tačiau viskas priklauso nuo to, kokios yra mūsų mintys, įsitikinimai ir nusiteikimas. Ir charizmatiški esame visi. Šimtu procentų. Tik vieniems tai atskleisti yra lengviau, o kitiems reikia pirmiausia patikėti savimi. Tai yra ne vien mano nuomonė, bet ir moksliniais tyrimais pagrįstas faktas. Psichologas Owenas Fitzpatrikas, kuris daugiau nei dvidešimt metų tyrinėja charizmos fenomeną, įrodė, kad ji duota visiems. Svarbiausia, ar mes išnaudosime potencialą lavinti vidinę laisvę ar tiesiog sėdėsime ant sofos ir kartosime: „Man neduota“. Tai – mūsų pačių pasirinkimas.

Kviečiame skaityti knygos „Retorika mokytojams“ ištrauką

Apie Gyvenimo poeziją, arba prarastasis retorikos menas

 

Jūroje nieko negali žinoti iš anksto. Nieko…

(Agatha Christie)

Poetas paklausė Mokytojo:

Ar tau neatrodo, kad mūsų gyvenime labai trūksta Poezijos?

Poezijos? Trūksta? Abejoju… Aš skaitau poeziją, aš mokau jos vaikus, mes kartu su jais deklamuojame eiles, tai kaip gali jos trūkti?

Labai gerai. Tačiau aš kalbu apie Poeziją iš didžiosios raidės. Apie Gyvenimo poeziją. Apie kūrybiškumą mumyse. Apie žodžio galios ir savo vidinių galių suvokimą. Tai ir yra Gyvenimo poezija. Tai beribė Jūra, esanti mumyse. Tai neatskleista erdvė, kurią kiekvienas turime. Juk to mokė prarastasis retorikos menas.

Retorika? Retorikos menas? Kalbėjimo menas? Kam gi to reikia? Juk mes ir taip kalbame. Kai tik išmokstame, tai ir kalbame iki gyvenimo pabaigos. Komunikuojame, laikomės nustatytų standartų, įgyvendiname programas. Viskas paprasta ir aišku. Kur čia menas? Aš dar suprantu sąvoką viešasis kalbėjimas, kai reikia kalbėti susirinkimuose, konferencijose ar panašiai. O kita vertus, juk retorika ir viešasis kalbėjimas yra tas pats? Ar ne tiesa?

Och... Ir kas gi mums nutiko, kad retorikos meną, vieną seniausių ir prasmingiausių žmonijos menų, mes pažeminome iki viešojo kalbėjimo statuso? Mes praradome retorikos meną. Mes praradome Gyvenimo poeziją. Praradome žodžio galios suvokimą, pasitikėjimą ir tikėjimą savimi.

?..

Gerai, aptarkime. Aptarkime, kas ir kaip gi čia nutiko.

Jei užduotume sau klausimą, ar retorika ir viešasis kalbėjimas yra tas pats, ar visgi du skirtingi dalykai, štai kaip galėčiau į šį klausimą atsakyti. Panagrinėkime mums puikiai žinomą ledkalnio pavyzdį: kai kažkuri jo dalis yra matoma, nes yra iškilusi virš vandens, o kita, dažnai žymiai didesnė, dalis yra po vandeniu, tai yra nematoma. Tad štai – visas ledkalnis ir yra Retorika.

Kalbėjimas viešai, tai, ką dabar darau aš, – matoma ledkalnio viršutinė dalis, tu dabar mane matai ir girdi. Bet kaip šiam kalbėjimui buvo ruoštasi, kokios metodikos, praktikos, technikos buvo naudojamos, kokie atradimai ir nusivylimai šiame kelyje manęs laukė, – visa tai yra nematoma ledkalnio pusė. Tačiau tai yra sudėtinė pasiruošimo susitikti su auditorija dalis, privaloma kiekvieno, bendraujančio su auditorija, žmogaus pasiruošimo dalis. Tai yra ta dalis, kurią, bėgant amžiams, žmonija prarado… Nuolat kažkur, taip ir neaišku kur, bėgdami, mes praradome gylį ir plaukiojame paviršiuje… Mes pasitenkiname „greitu maistu“, užuot mėgavęsi „gurmaniškais patiekalais“. Praradome esmę. Ir liko tik paviršius, kurį vadiname viešuoju kalbėjimu. Tad, mano mielas Mokytojau, viešasis kalbėjimas yra tikrai svarbi, tačiau tik sudėtinė retorikos meno dalis. Retorika yra kur kas plačiau…

Na, gerai… Tai kas gi yra retorika?

Visų pirma retorika – tai vienas iš septynių laisvųjų menų (lot. Artes Liberales). Laisvieji menai siekia daugiau nei 2 500 metų ir nukelia mus į klasikinius laikus. Jie buvo praktikuojami Europoje, Šiaurės Afrikoje ir Viduriniuose Rytuose, buvo platinami per Aleksandro ir Romos imperijas. Laisvieji menai yra mūsų paveldo dalis.

Vartojant viduramžių terminologiją, laisvųjų menų sąvoką sudarė:

  1. triviumas (gramatika, retorika ir logika);

  2. kvadriviumas (geometrija, aritmetika, muzika ir astronomija).


Kaip matai, šiuo metu Retorika iš šio septintuko yra iškritusi…

Septyni laisvieji menai reiškė, kad švietimas buvo susijęs su visu žmogumi – kūnu, protu ir dvasia.

Remiamas turinys


 

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite