meniu.lt
Angle down Atgal

Restorano apžvalga: „Piccolini“

Atrodo, jog Teatro aikštės pašonėje Klaipėdoje įsikūręs restoranas „Piccolini“ niekada nebūna tuščias. Kaskart praeidama pro šią vietą matau restorano duris varstančius lankytojus, o užsukusi vidun – be atokvėpio salėse besisukančias padavėjas. Išsiaiškinti, kodėl „Piccolini“ taip traukia klaipėdiečius ir miesto svečius, keliavau vieną šeštadienio popietę.

Atrodo, jog Teatro aikštės pašonėje Klaipėdoje įsikūręs restoranas „Piccolini“ niekada nebūna tuščias. Kaskart praeidama pro šią vietą matau restorano duris varstančius lankytojus, o užsukusi vidun - be atokvėpio salėse besisukančias padavėjas. Išsiaiškinti, kodėl „Piccolini“ taip traukia klaipėdiečius ir miesto svečius, keliavau vieną šeštadienio popietę.

Į restoraną atvykome nerezervavę staliuko, tačiau, panašu, sėkmingu metu. Čia iškart buvome pasitikti malonios padavėjos ir galėjome išsirinkti staliuką vienoje iš dviejų restorano salių. Šios - nedidelės ir skirtingos. Viena pritaikyta privatesniems susitikimams, kita - triukšmingesnė dėl joje įrengto žaidimų kampelio vaikams. „Piccolini“ interjeras man nepasirodė išskirtinis, jį apibūdinčiau kaip paprastą ir santūrų, pamažu „besišaukiantį“ atnaujinimų, tačiau ganėtinai jaukų ir pateisinantį šeimos picerijos vardą.

Išsirinkome staliuką prie lango ir ėmėme vartyti meniu. Peržiūrėjusi jį pamaniau, jog „Piccolini“ valgiaraštis lengvai prisitaikytų prie įvairiausių pageidavimų. Jame - didelis dėmesys skiriamas Neapolio picoms. Žinoma, net nedvejodami nusprendėme paragauti šio itališko patiekalo. Šonkauliukų mėsos pica skambėjo puikiai, tad nusprendėme išbandyti ją ir su pica kontrastuojantį, pagrindinių patiekalų sekcijoje įrašytą sterką. Šios žuvies aprašymas skambėjo labai patraukliai - jei pica šiek tiek apsunkins skrandį, šviežia žuvis ir daržovės leis jam atsipūsti.

Be žuvies „Piccolini“ dar siūlo nemažai kitokių karštųjų patiekalų pasirinkimų. Pavyzdžiui, svieste keptas krevetes, anties krūtinėlę, aštuonkojį, brandintą brazilišką jautienos nugarinę ir t.t.

Pirmiausia ant stalo atkeliavo gėrimai. Nusprendėme išbandyti naminį arbūzų-apelsinų limonadą ir fermentuotą arbatos gėrimą - „kombucha“. Naminis limonadas nustebino stipriu ir saldžiu skoniu. Manau, jog tokį ryškumą jam suteikė sirupas, tad natūralių sulčių mėgėjams tokio gėrimo užsisakyti nerekomenduočiau, bet mielai patarčiau išbandyti čia tiekiamą ir vis labiau populiarėjantį fermentuotą arbatos gėrimą „kombucha“. Tai nėra „Piccolini“ restorane pagamintas limonadas, tačiau jo skonis ypatingai natūralus: ne per saldus, su švelniai juntamu muskato riešuto ir ąžuolo žievės poskoniu. Pauosčius gėrimą, nosį kuteno švelniai rūgštus, obuolių actą primenantis kvapas. Toks šaltos arbatos gėrimas „kombucha“praturtintas vitaminais ir kitomis organizmui naudingomis medžiagomis, tad sveikesnio gėrimo opciją restorane „Piccolini“ vertinu dideliu pliusu.

Lengvam startui nusprendėme išbandyti kreminę moliūgų ir morkų sriubą. Ji ant stalo atkeliavo maždaug po dešimties minučių nuo užsakymo. Pirmasis įspūdis - puikus. Sriuba buvo malonios akiai spalvos - švelniai oranžinė. Patiekta su duonos skrebučiais, parmezano sūrio traškučiu ir dailiai ant viršaus „patupdyta“ grietinėle bendrą patiekalo vaizdą kilstelėjo į aukštesnį lygį. Paragavusi likau labai maloniai nustebinta moliūgų ir morkų sriubos skoniu - ji buvo tiršta, salstelėjusi, aromatinga, pasižymėjo puikiu prieskonių balansu. Ideali rudeniui. Sūraus ir ryškaus prieskonio saldžiai moliūgų ir morkų sriubai suteikė parmezano sūris, maloniai ištirpęs sriubos paviršiuje.

Po tokio gardaus starto, lūkesčių kartelę nejučia kilstelėjome aukščiau. Iškart po sriubos padavėja ant stalo patiekė sterką. Tačiau picos teko palaukti dar penkias minutes. Tarpusavyje prasilenkiantis patiekalų patiekimo laikas nuvylė, žuvis šiek tiek pravėso. Paragavus sterko, mane apėmė dvejopi jausmai. Norėjosi pagirti „Piccolini“ už išties dailų ir spalvingą kūrinį lėkštėje - ryškiai žalia cukinijų piurė kontrastavo su griliuje keptais spalvingais vyšniniais pomidorais. Žirnių ankštys ir cukinijų rutuliukai kūrė žaismingumo ir lengvumo įspūdį. Tačiau taip pat norėjosi papriekaištauti dėl blankaus patiekalo skonio. Žuvis neperdavė jokios žinutės, tai buvo tiesiog kepti ir niekuo neišsiskiriantys sterko gabalėliai. Ryškesnio skonių potyrio jiems nesuteikė šalia esančios daržovės, tad šiuo pasirinkimu šiek tiek nusivyliau.

Viltis paragauti tai, kas savo skoniu prilygtų moliūgų sriubai, dėjau į ant stalo garuojančią Neapolio picą. Ši buvo paslėpta po milžinišku kiekiu gražgarsčių lapelių. Per juos net negalėjome matyti ant picos esančių ingredientų. Idėja paskaninti picą žalumynais - puiki, tačiau manau, jog gražgarstėmis jos nereikėtų „užkasti“.

Kadangi įžvelgti, kokie ingredientai puikuojasi ant picos buvo išties sunku, teko pasikliauti skonio receptoriais. Šonkauliukų mėsa buvo minkšta ir sultinga, tačiau ne visai tokia, kokios tikėjausi. Mintyse šios mėsos pavadinimas iškart asocijuojasi su dūmo skoniu ir grilio patiekalais, o ant picos patiekta kiauliena labiau priminė virtą ir vėliau apkeptą mėsą. Ragaudama šią picą neatradau idealaus skonių balanso - mėsai trūko išraiškingo dūmo skonio, per kraštus byrantys gražgarsčių lapeliai kėlė nepatogumų valgant, o jų perteklius užgožė kitų ingredientų skonį. Galbūt ir barbekiu padažo, nes jo apraiškų šioje picoje nepajaučiau.

Tiesa, picos padas buvo puikus - purus, minkštas ir neperkeptas. Manau, jog kitą kartą paragauti Neapolio picos į „Piccolini“ sugrįžčiau, tačiau rinkčiausi kitokiais ingredientais gardintą picą.

Pabaigus ragauti pagrindinius patiekalus, „Piccolini“ mus nustebino išties gražiu gestu - kaip atsiprašymą dėl laiku ant stalo nepatiektos picos (apie tai restorano padavėjoms neužsiminėme), pavaišino savo gamybos ledais. Galėjome paragauti pistacijų ir šokolado skonio ledų, kurie buvo išties labai gardūs - kreminiai, ne per saldūs, turtingi skoniu.

Taigi, pietūs šeimos restorane „Piccolini“ buvo spalvinga ir įdomi šeštadienio pietų patirtis. Masinio šios vietos lankymo priežastimi norėtųsi įvardinti malonų aptarnavimą, kreminę moliūgų bei morkų sriubą ir gardžius ledus.

Sąskaita: trinta moliūgų-morkų sriuba - 4,50€, pica „Šonkauliukų mėsos“ - 10,50€, sterkas - 14€, naminis arbūzų-apelsinų limonadas - 3,50€, kombucha (250ml.) - 3,50€. VISO: 36€

Aptarnavimas: 5/5 Nors mums užsisakius maistą, žmonių restorane vis daugėjo (po gero pusvalandžio čia jau nebebuvo laisvų staliukų), malonu buvo tai, jog „Piccolini“ padavėjos neprarado pusiausvyros, visų pietų metu bendravo maloniai, mandagiai, ne paskubomis.

Interjeras: 4/5 „Piccolini“ erdvė - tvarkinga ir ganėtinai jauki, nors joje išskirtinumo ir originalesnių interjero sprendimų pasigedau, tai picerijos vardą pateisinanti vieta. Nemažą diskomfortą pietų metu kėlė tvanki ir tikrai per šilta restorano salė.

Meniu: 3/5 „Piccolini“ valgiaraštis - įvairus ir spalvingas. Pusė ragautų patiekalų (moliūgų sriuba ir ledai) nustebino geru skoniu, tačiau likusiems (picai ir sterkui) pritrūko spalvų ir harmonijos.

Bendras vertinimas: 4/5

www.meniu.lt

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite