Angle down Atgal

Rektoriaus emerito hobis – vyndarystė

Septyniasdešimt trejų metų Šiaulių universiteto rektoriaus emerito, profesoriaus Vinco Lauručio sode auga vynuogės, o namuose brandinamas iš jų pagamintas vynas. V. Laurutis ir pats stebisi savo pomėgiu – sako į vyndarystę ir kitus panašius amatus ilgą laiką žiūrėjęs skeptiškai. Vis tik atviras charakteris ir visą gyvenimą lydėjęs noras imtis to, kas dar neišbandyta, atidarė naujas duris.

Žmogus, kuris būna

Tiesa, tos durys nebūtų atsidariusios be V. Lauručio uošvio Adolfo. Devyniasdešimt metų perkopęs Telšiuose gyvenantis vyras vyną gamina visą gyvenimą. Kartą pamatęs žento sode augančias vynuoges, pasiūlė šį amatą išbandyti ir V. Lauručiui.

Nors profesorius vyndaryste niekuomet nesižavėjo, žingeidumas ir atvirumas naujovėms padarė savo. „Aš lengvai imuosi kažko naujo – toks mano charakteris. Ir iš universiteto išėjau lengvai, nes jaučiau, kad atėjo laikas kitam etapui. Dabar mano gyvenimas – namai, skaitymas, muzika, sodas. Turiu tokį pajuokavimą, kad yra du žmonių tipai: human being ir human doing (liet. žmogus, kuris būna, ir žmogus, kuris daro). Visa Rytų filosofija remiasi tuo, kad žmogus būna ir jau vien dėl to yra laimingas. Vakarų civilizacijai artimesnis human doing tipas – žmogus privalo kažką daryti, antraip yra veltėdis. Virsmas iš human doing į human being nėra paprastas, turi išmokti prisitaikyti, bet laimės tame buvime iš tiesų yra“, – sako V. Laurutis.

„Ispanijoje – kita kultūra, todėl ir santykis tarp žmonių yra visiškai kito lygmens: tu jautiesi gerbiamas ir pats aplinkinius gerbi“, – sako profesorius V. Laurutis.
„Ispanijoje – kita kultūra, todėl ir santykis tarp žmonių yra visiškai kito lygmens: tu jautiesi gerbiamas ir pats aplinkinius gerbi“, – sako profesorius V. Laurutis.

Darbuojantis kartu, atsiranda artumas

Jeigu uošvis vyną gamina iš įvairių vaisių bei uogų, profesorius – tik iš nuosavų vynuogių. „Savo vynuogyną plečiu, pasisodinu jame naujų rūšių, nes jau treti metai į vynuoges žiūriu su didžiausia pagarba – būtent tiek sezonų esu vyndarys. Daug kas galvoja, kad Lietuvoje augančios vynuogės rūgščios, bet tai netiesa. Yra labai saldžių rūšių“, – teigia jis.

Savo hobiu V. Laurutis džiaugiasi ir mano, kad paties pagamintas vynas yra vertingesnis nei pirktinis, mat jame nėra sulfitų – konservantų, stabdančių vyno gyvastį. Skonio atžvilgiu profesorius ne toks reiklus.

„Paragauju pigaus arba dešimt kartų brangesnio vyno ir tikrai negaliu pasakyti, kad vienas yra geresnis už kitą. Galbūt todėl, kad Lietuva nėra vynų kraštas, neturime skonio tradicijų. Nors manau, kad čia yra ir noro pasirodyti. Kai kuriems žmonėms reikia pasipuikuoti – važinėju tik gera mašina, vilkiu tik gerą kostiumą, geriu tik gerą vyną... Džiaugiuosi, kad esu labai toli nuo to“, – šypsosi profesorius.

Pasiteiravus, kuri vyno gaminimo proceso dalis jam maloniausia, V. Laurutis sako, kad darbo nesibaido – pats lipa ir skina vynuoges. „Darbuotis man smagu, nes žinau, kad bus rezultatas. Mano Zodiako ženklas – Šaulys, aš viską matau į priekį (juokiasi). Aišku, žaviausia proceso dalis – pirmasis ragavimas: kas išėjo, kaip pavyko, gal per daug cukraus, gal per rūgštus. Džiugina ir tai, kad šis amatas suartino mus su uošviu. Jis, žmogus vyresnio amžiaus, vertas pagarbos. Darbuojamės kartu ir atsiranda artumas, turime temų pokalbiams, dažnai susiskambiname“, – sako profesorius.

Artumas. Vyndarystės amatas V. Laurutį suartino su garbaus amžiaus uošviu. „Dabar turime temų pokalbiams, dažnai susiskambiname“, – sako jis. (Jcomp nuotr.)
Artumas. Vyndarystės amatas V. Laurutį suartino su garbaus amžiaus uošviu. „Dabar turime temų pokalbiams, dažnai susiskambiname“, – sako jis. (Jcomp nuotr.)

Vartojame per daug alkoholio

Nors ir vyndarys, V. Laurutis pasisako už saiką. Mūsų šalyje alkoholiui taikomi apribojimai jam neatrodo nei neteisingi, nei nereikalingi. „Kai prisimenu savo jaunystę, savo šventes, suprantu – mes iš tiesų vartojome ir vis dar vartojame per daug alkoholio. Ypač jaunimas. Negaliu patikėti, kai skaitau, kad Vilniuje per naktį sugaunami trys–penki išgėrę vairuotojai, kiti dar ir avariją padaro. Na, kaip šitaip… Jau daug metų reguliariai ilsiuosi Ispanijoje, Tenerifėje, ir nesu matęs ten nė vieno girto žmogaus, nors kavinėse visi gurkšnoja ar alų, ar vyną. Ispanijoje – kita kultūra, todėl ir santykis tarp žmonių yra visiškai kito lygmens: tu jautiesi gerbiamas ir pats aplinkinius gerbi“, – sako profesorius.

Iš kur tie skirtumai, klausiu V. Lauručio, o jis prisimena skaitęs įdomią mokslinę studiją apie keturis tautų sulyginimo rodiklius.

„Pirmasis rodiklis – vyro ir žmonos santykis, kuris Lietuvoje yra neblogas. Moteris nėra nuvaryta nuo šeimos klausimų, priešingai – ji dalyvauja, priimant sprendimus, dažnai netgi būna pagrindinė sprendėja. Antras rodiklis – kolektyvizmas ir individualizmas, kuris parodo, ar galime dirbti su kitais. Lietuviai yra individualistai: duok užduotį dviem žmonėms – ateis susipykę. Tai labai matyti Seime. Trečias rodiklis – hierarchijos suvokimas ir gebėjimas ją pripažinti, gerbti. Deja, mes negerbiame savo valdžios ir tam yra paaiškinimas – mūsų istorija, patirtos represijos ir okupacijos. Sovietiniais laikais, jeigu ką pavogdavai iš gamyklos, t. y. iš valdžios, būdavai tikras vyras. Ketvirtas kriterijus – neapibrėžtumo baimė: ar žmonės yra linkę priimti sprendimus, nežinodami, kas iš to išeis. Lietuviai šioje vietoje nepralenkiami: nemokėdami kalbos, važiuoja į užsienį, ima paskolas iš bankų, nežinodami, ar sugebės jas grąžinti, galų gale sėda už vairo išgėrę… Lietuviai nieko nebijo. Kai bijos, kai galvos, kai gerbs, nebereikės jokių draudimų“, – įsitikinęs profesorius.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite