Angle down Atgal

Rasų šventė ant piliakalnio – alternatyva norintiems švęsti kitaip

Kaip jau rašėme praėjusiame numeryje, šiemet koronavirusas iš žmonių pavogė Jonines. Jos nevyko nei Elektrėnuose, nei Vievyje. Tačiau mažieji kaimeliai – Beižionys, Pylimai, Pakalniškės, Kazokiškės – Jonines šventė. Be šventės neliko ir gilutiškiai, kurie savivaldybėje išsiskiria unikaliomis Rasų šventimo tradicijomis, menančiomis pagonybės laikus. Nors šventė nesulaukia minios, tačiau yra puiki alternatyva tiems žmonėms, kurie nesižavi masiniais renginiais ir populiarių atlikėjų koncertais.

Joninių šventės ištakos – tai Rasos – sena pagoniška šventė, turinti gražias tradicijas. Tai aukščiausias Saulės ir gamtos klestėjimo taškas. Tai laikas, kai žmogus gali pasisemti labai daug jėgų iš gamtos, atrasti ar sustiprinti ryšį su ja… Ir ta šventė nėra viena naktis. Seniau žmonės Rasas švęsdavo savaitę ar net dvi. Labai svarbu tai, kad tose šventėse nebuvo žiūrovų – visi buvo dalyviai. Rasos šventė nuo seno švenčiama tuomet, kai Saulė užkopia į pačią dangaus skliauto viršūnę ir apgobia Pasaulį didžiausiu šviesos galių srautu, kai visa gyvoji gamta pasiekia aukščiausio suvešėjimo. Tuomet ugnis, vanduo, augalai ir žmogus įgyja didžiausias galias.
Senųjų tradicijų puoselėtojai švęsti Rasas rinkosi Kalninių Mijaugonių piliakalnio papėdėje. Su­sirinkusiuosius link šventės vietos palydėjo gėlių vainikais pasipuo­šusios sutartinių giedotojų grupės „Ginėja“ bei Gilučių etnografinio ansamblio „Obelėlė“ moterys.
Prieš kopdamas ant piliakalnio kiekvienas turėjo atlikti ritualus, turinčius prasmę.
Pirmiausia kiekvienas apsiprausė vandeniu, kuris dėl saugumo buvo pilamas iš ąsočio.
Vasaros saulėgrįžos šventėje vanduo turėjo didelę reikšmę. Lietus ir vanduo ne tik „apvaisina“ že­mę, bet ir suteikia jai jėgų vesti vaisius. Todėl apeigose vanduo – svarbus elementas. Rasų išvakarėse arba anks­ti ryte prieš patekant saulei ligoniai eidavo maudytis, tikėdamiesi pasveikti, būdavo maudomi gyvuliai. Pats pavadinimas Rasa gali būti siejamas su deive Rasa, kurią lietuviai įasmenindavo, dainose ji vaizduojama vaikščiojanti po laukus. Sakoma, kad išsivoliojęs rasoje trumpiausios nakties rytą būsi sveikas ir gražus. Daugiau vandens – daugiau gyvybinių galių. Laistymas vandeniu kaip ritualas atlieka ir apvalymo funkciją bei apsaugo nuo piktų jėgų. Vanduo suteikia gyvybinių šventumo bei apsauginių galių.

Vandeniu nusiprausę šventės dalyviai turėjo praeiti pro vartus du sykius. Apeiginis vartų apėjimas – tai simbolinis išėjimas, nuo Rasų dienos eina trumpyn ir žmonės tarsi išeina į kitą erdvę, į vasaros vaisių augumo būseną, į derliaus surinkimo stadiją. Apeiginis ėjimas pro vartus rodo į apėjimą ratu, aprėdą – apriedėjimą aplink.Tai tarsi prabudimas, vartų link Dievo atidarymas.
Pro vartus praėję žmonės ant piliakalnio klausėsi dainų, moterys suskubo vainikėlių pinti iš laukuo­se surinktų žolynų. Treti kas devynis žingsnius rinko žoleles, iš kurių tautodailininkė Ona Patronaitienė būrė ateitį.
Ant piliakalnio vyko senovinės apeigos – uždegtas aukurėlis senosioms deivėms Gabijai ir Žemynai. Dėkojant už jų dovanas bei meldžiant gero būsimo derliaus, aukojamos aukos – visi šventės dalyviai, sustoję į didelį ratą, ėmė po žiupsnelį druskos, bėrė ją į aukurėlį. Paskui aukoti javai, jais barstant per žmonių ištiestas rankas, moterų prijuostes, paskiausiai geriamas apei­ginis gėrimas – gira, perduodama ratu. Atlikus šias apeigas nuo aukuro ugnis deglais buvo nunešta prie sukrauto laužo. Ugniai šėlstant netilo dainos, vyko šokiai. Armonika grojo muzikantas Jeronimas Aleknavičius.
Paprotys baigti apeigas prie laužo gajus iki šiol. Prie laužų žmonės sėdėdavo iki pat saulėtekio. Ugnies iš laužo parsinešdavo namo ir įkurdavo naują ugnį vietoj senosios. Prie laužų būdavo dainuojama, šokama, šokinėjama per ugnį, vaišinamasi. Apeiginė ugnis apvalydavusi, gydydavusi. Laužo nuodėguliais kaišydavo laukus, kad gerai užderėtų javai, kišdavo po pamatais ar pastogėn, kad apsisaugotų nuo gaisro. Degindavo ne tik laužus: senas paprotys yra statyti aukštas kartis, ant jų uždėti ratą arba stebulę ir padegti. Ratas simbolizavo Saulę ar jos vežimą, keliaujantį dangumi.
Nuo seno švenčiant Rasas ypatinga reikšmė buvo priskiriama augmenijai. Manoma, kad ilgiausią dieną arba jos išvakarėse surinkti žolynai turi nepaprastos, magiškos galios. Žolynų rinkimas švenčių išvakarėse arba rytą prieš saulėtekį vadinamas kupoliavimu. Šis paprotys labai senos kilmės. Tautosakoje sakoma, kad kupolių yra devynios rūšys. Iš jų merginos pindavo vainikus ir puošdavo namus. Kupolės nau­dotos vedybiniuose burtuose: merginos prirenka devynių rūšių žolynų, nieko nekalbėdamos pina vainikus ir meta juos per galvas į beržą, gluosnį ar obelį. Kiek kartų mesdavo, po tiek metų tikėjosi ištekėti. Kartais vainiką deda po pagalve, plukdo upe su pritaisyta žvakute, meta į šulinį, palieka kryžkelėje ir pan. Kupole taip pat vadinama kartis, papuošta žolynais. Spėjama, kad Kupolė galėjo būti ir javų ar apskritai augalijos dvasia, galbūt Rasos motina.
Per vasaros saulėgrįžą renkamos vaistažolės, dažnai anksti rytą prieš saulėtekį.
Po apeigų Gilučių kultūrinių renginių organizatorė Vida Vičkačkienė bei seniūnė Kristina Vitartė pasveikino varduvininkus, linkėdamos sveikatos bei įteikdamos Gilučių pievų medaus.

Virginija Jacinavičiūtė

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite