Angle down Atgal

Rastų darbą Jurbarke – sugrįžtų iš Italijos

Mūsų laiko“ redakcija praėjusią savaitę sulaukė įdomios viešnios su dar įdomesniu prašymu. 63 metų jurbarkietė Danutė Keršienė atėjo į redakciją pagalbos. 14 metų Italijoje dirbanti ir gyvenanti moteris nori grįžti į Jurbarką, todėl prašė padėti jai susirasti darbo.

Nori sugrįžti į Jurbarką, kur jai patinka viskas – ramybė, gamta, oras. Pasakoja, kad Italijoje nuo gegužės mėnesio laikosi 30-40 laipsnių karštis – taip tvanku ir karšta, kad sunku ir kvėpuoti.

„Bet ne nuo karščio aš pavargau“, - patikina Danutė, kuriai Italijoje patinka ir maistas, ir žmonės. Sako, kad ypač šiltos moterys, kurios viena kitai nešykšti komplimentų. „Pavargau visapusiškai. Gyvenu strese. Noriu ramybės. Gyventi savuose namuose tarp savų“, - sako ji, patikinusi, kad mokanti ir galinti dirbti įvairiausius darbus.

Jurbarke gali ir senelius prižiūrėti, jais pasirūpinti, valgyti padaryti, valyti. Šypsosi, kad turinti kelis pomėgius: valgyti gaminti, sodo darbais užsiimti bei gyvulius auginti ir prižiūrėti. Per tuos metus Italijoje, kaip ji sako, teko dirbti juodžiausius darbus. Iki tol Jurbarke sekretore, buhaltere, sandėlio vedėja dirbusiai moteriai Italijoje teko ir indus plauti, ir namus valyti, ir senus, neįgalius, ligotus karšinti, prižiūrėti, rūpintis. Patikino, kad ir Jurbarke ji nesibodi jokio darbo.

Danutės istorija tokia. Pirmoji į Italiją išvažiavo jos jaunėlė dukra, būdama 19-os. Sukūrusi su italu šeimą gyveno ilgą laiką Bolonijoje. Ten, pasakoja Danutė, dukra net italų-lietuvių asociaciją įkūrė. Tad toji dukra ir mamą, tuo metu bedarbę, iš Jurbarko atsiviliojo į Italiją. Danutė įsikūrė šiaurės Italijoje, netoli Ravenos, kuri, pasakoja Danutė, garsėja kaip mozaikų miestas ir tuo, kad čia palaidotas Dantė.

Visą straipsnį rasite "Mūsų laikas" laikraštyje.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite