...Birželio 14-ąją dviračiu numyniau - juk netoli - iki Mažosios Viduklės kaimų bendruomenės, kuri įsikūrusi, jei kas nežino, kitapus geležinkelio, Aukštkelių kaime, ir formaliai yra jau Nemakščių seniūnijos teritorijoje. Vis tik didžioji dalis gyvenvietės, kurią kerta geležinkelio bėgiai, priklauso Viduklės seniūnijai. Tai - Virgainiai. Beje, šitas nevykęs administracinis padalinimas niekaip neveikia ten gyvenančių žmonių - jie visi susibūrę į tą pačią Mažosios Viduklės kaimų bendruomenę ir jaučiasi lyg viena šeima.

Taigi, užsikabinau fotoaparatą, pasidžiaugiau pavyzdingai, išradingai ir su meile tvarkoma, puoselėjama bendruomenės namų aplinka, šnektelėjau su pažįstamais, šį tą nufotografavau ir kartu su visais laukiau minėjimo pradžios. Diena pasitaikė šilta, dvelkė malonus vėjelis, danguje plūduriavo nuostabių formų kamuoliniai debesys, susirinkusieji sėdėjo ant suolų pavėsyje, šnekučiavosi po medžiais... Ech, vasara! Saulė, žaluma, šiluma... STOP!

Sulig pirmaisiais mažosios Urtės Laurinavičiutės deklamuoto eilėraštuko žodžiais perskrodė mintis – ,,o juk TAI vyko ČIA!“ Čia liejosi tremiamųjų ašaros, čia dužo likimai, širdis draskė išsiskyrimo skausmas, baisi nežinomybė dėl ateities. Čia, Viduklės geležinkelio stotyje, prieš 77 metus sovietinė Rusija, remiama vietos aktyvistų, parodė savo tikrąjį veidą...Būtent ČIA, Viduklės geležinkelio stotyje, okupantai susidorojo su niekuo nenusikaltusiais gyventojais, sugrūsdami juos į gyvulinius vagonus ir pasmerkdami badui, šalčiui, o daugelį - ir pražūčiai.

Gedulo ir vilties dienos minėjime vidukliškė mokytoja istorikė Eugenija Verygienė apžvelgė to laiko įvykius, žodį tarė Nemakščių seniūnas Remigijus Laugalis, prie paminklo tremtyje žuvusiems vidukliškiams buvo uždegtos žvakutės. Širdį veriančius eilėraščius išraiškingai skaitė Aiva Gailienė, Lina Andriulienė, o Pranas Laurinavičius perskaitė savo kūrybos eiles.

Skambant moterų ansamblio ,,Ringė" (vad. Gerda Lapinskaitė) dainoms ir Mažosios Viduklės kaimų bendruomenės ansamblio (vad. Remigijus Laugalis) giesmėms, mintimis buvau kitame laike, nusibraukusi išriedėjusią ašarėlę, prisiminiau močiutės pasakojimą apie jų didelės 8 vaikų šeimos slapstymąsi, nakvynes kluone pas pažįstamus kitame kaime: iš patikimo žmogaus buvo atėjusi žinia - esate sąrašuose, pasisaugokit. Likimas lėmė taip, kad mano senelių šeima, pavojinga tuo, kad dirbo žemę, kurios turėjo 40 hektarų, nebuvo išvežta. Greičiausiai okupantų planus sujaukė prasidėjęs karas.

Mes neįstengsime užmiršti to, kas buvo, ir senaties nusikaltimams prieš lietuvių tautą negali būti - juk represijos palietė dažną šeimą, sugriovė žmonių likimus.

Atmintis gyva, bet metai eina, gimsta ir užauga naujos kartos. Reikėtų tik džiaugtis tuo, jog gyvename Tėvynėje ramų laisvų žmonių gyvenimą. Nesureikšminkime mažų trūkumų, tai vieni juokai, palyginus su tuo, ką teko išgyventi mūsų seneliams tremtyje, karo, pokario metais.

Norėčiau užbaigti šį rašinį padėkodama Birželio 14-osios minėjimo organizatorėms – Raseinių rajono kultūros centro Viduklėje darbuotojoms, partnerei Mažosios Viduklės kaimų bendruomenės pirmininkei Stasei Bukelienei ir jos šaunių moterų komandai, kuri paruošė gražų ir turtingą vaišių stalą, šventėje dalyvavusiems Viduklės ir Nemakščių seniūnams Daivai Ulinskienei ir Remigijui Laugaliui. Taip pat ačiū ,,Ringės" ansamblio moterims ir Mažosios Viduklės bendruomenės ansambliui - už gražias dainas bei giesmes, papuošusias šios tragiškos dienos paminėjimą.