REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2021 m. Liepos 19 d. 08:39

Ramunė Brundzaitė. Demarkacinės linijos

Utena

Poetai Ramunė Brundzaitė ir Alvydas Valenta apžiūri Grybėnus

Reporteris MonikaŠaltinis: Etaplius.lt


182076

Važiuodama į Ignaliną iš Vilniaus pakeliui matau palapines, statomas Pabradėje. Kasdien pasiekia vis nauji pranešimai apie į Lietuvą per Baltarusiją plūstančius migrantus. Palapinės šmėsteli mano galvoje ir dingsta. Priekyje – lubinų laukai, ežerai, miškai. „Kultūra ir gamta“ – taip vadinasi rezidencija, į kurią važiuoju dešimčiai dienų.

Ignalina. Gyvename sodyboje Ignalinos pakraštyje. Čia labai garsiai kurkia varlės. Netoliese ežeras, prie kurio įsikūręs Lietuvos žiemos sporto centras, kalnų slidinėjimo trasos. Maudomės, ganydami žvilgsnį po nelietuviškus peizažus. Jaučiuosi lyg Alpėse. Ežero vanduo – žalias, žalias.

Du poetai, du kompozitoriai, rašytoja, dailininkas, menotyrininkė ir aktorė. Pamažu susikuriame savo mikrovisatą, struktūruojamą kasdienių poreikių (bendrų pusryčių, pietų, vakarienių), erdvių (savų kambarių, kur galima dirbti, susibūrimo vietų su kėdėm ir staliukais (čia rūkymo ir šašlykų kepimo vieta, o čia trumpesnio atokvėpio, laukimo, kavos)), išvykimų (į poezijos skaitymus, parodos atidarymą, kompozitorių kūrybos vakarą).

2-paluse.jpg

Palūšė, Jonalaukis. Nesu tikra, ar čia buvau. Migloti prisiminimai iš vaikystės, mitinio laiko. Išdidintame  žemėlapyje, kabančiame netoli medinės bažnytėlės, liaudiškojo medinio baroko (tai antra pagal senumą medinė bažnyčia Lietuvoje), matau Jonalaukį. Ten tai tikrai važiuodavome su tėvais ir jų draugų šeimomis (dalis poilsiavietės priklausė Namų statybos kombinatui, kur inžinieriumi dirbo mano tėtis). Pamenu poilsio namus su mediniu bokštu, biliardą, valtis. Kaip kartą iš valties skynėme vandens leliją (žinojau, kad negalima, kad jos įrašytos į Raudonąją knygą). Ir dar save ir metais jaunesnį kaimyną – užrakinau mus kambaryje. Man buvo kokie penkeri. Sėdėjome spintoje, kol draugo mama švelniai mane įkalbėjo pro langą atiduoti raktą.

Palūšė vis dar laukia savo prancūzų ir japonų. Vandens keliu iš čia galima pasiekti Kuršių marias. Medinės sodybos, valtys, prisiglaudusios prie Lūšio ežero kranto. Čia įsikūrusi Aukštaitijos nacionalinio parko direkcija ir turizmo centras, turtingas lankstinukų su maršrutais plaukti, eiti, važiuoti dviračiu, žvejoti, lankyti bites. Noriu visur!

3-linkmenys.jpg

Linkmenys. Rekordinis karštis, tad, deja, važiuojame tiesiai į renginio vietą, palikdami vietinę gamtą kitam kartui. Didelis, nekaimiškas, ES lėšomis rekonstruotas pastatas. Buvo mokykla, bet jau dešimt metų nebėra (nebeliko mokinių). Dabar čia bendruomenės pastatas, keletą patalpų užima biblioteka. Joje ir skaitome savo poeziją susirinkusiems vietiniams, skaičiuoju: žmonių apie penkiolika, vienas jų seniūnas. Kam įdomios čia tos mano miestietiškos patirtys, intelektualios nuorodos, galvoju. Bet bandau megzti ryšį su atėjusiais, esu taip nuoširdžiai laiminga ir dėkinga, kad jie pasirodė. Viena klausytoja apdovanoja mus savo nertomis servėtėlėmis.

Linkmenų kaime stovi kryžius, žymintis istorinę vietą – čia ėjo demarkacinė linija. Demarkacinės linijos, 1919-1939 m. laikinai žymėjusios Lietuvos-Lenkijos sieną, nustatinėtos, kaip rašo Vikipedija, „siekiant sutaikyti Lietuvą ir Lenkiją, sustabdyti karo veiksmus, suvienyti valstybes kovai prieš Tarybų Rusiją.“

Galvoju apie demarkacines linijas mūsų galvose. Tarp kaimo ir miesto. To, kas yra menas, ir kas nėra. To, kas yra geras menas, ir kas nėra geras menas. To, kas gera ir bloga. Tos linijos tokios neregimos, punktyrinės, kaip lengva jas peržengti.

Galvoju apie migrantus, kurių grupės Ignalinos rajone šiuo metu kasdien kerta sieną tarp Baltarusijos ir Lietuvos. Naujienose vyrauja skaičiai, statistika, faktai. „Vidaus reikalų ministerija svarsto galimybę pasienyje su Baltarusija statyti tvorą.“„Plūstančius migrantus priimančiame užsieniečių registracijos centre Pabradėje sąlygos patenkinamos, tačiau itin trūksta vertėjų.“„Kasdienė pasieniečių kova su migrantais.“„Valstybės kuriamos kliūtys turėtų atgrasyti nuo nelegalios migracijos.“ Labai retai kalbama apie pačius žmones, įvardijamus nelegaliais migrantais, jų savijautą, patirtį, istorijas.

Kas jie? Ką jiems teko patirti, kol atsidūrė Lietuvoje? Ir kaip atrodo gyvenimas savoje šalyje, kad viską metęs, surinkęs didžiulę kelių ar keliolikostūkstančių eurų sumą, sumokėtum neaiškiems žmonėms, kad tik ištrūktum, kad pasiektum Europos sąjungą, kur galbūt galėsi gyventi ramiai, oriai. Jei bėgtų patys baltarusiai, o ne irakiečiai, ar būtume draugiškesni? Ar dažniau prisimintume, kad lietuviai karo metais irgi nelegaliai migravo į kitas pasaulio valstybes ir ne visur būdavo priimti? Kuo mažiau domiesi, tuo lengviau, galima ramiai kalbėti biurokratine kalba, rūpintis sienos statymu, atgrasymo priemonėmis ir greitesniu pagautų migrantų išsiuntimu atgal.

4-rez-iii-poetai-alvydas-valenta-ramune-brundzaite-aktore-lina-bocyte.jpg

Grybėnai. Čia gimęs ir palaidotas aktorius, režisierius, plastinės dramos teatro įkūrėjas Giedrius Mackevičius. Ant jo kapo palikome Linkmenyse po skaitymų gautas gėles. Nežinojau jo, prasilenkėme kartomis, tačiau atpažinau žymią Vito Luckaus nuotrauką ant bibliotekos sienos. Vėliau klausiausi vyresniųjų rezidencijos dalyvių kalbant apie Tenisono pantomimos grupę, varčiau albumą. Atrodo, jei būčiau gyvenusi tais laikais, toks teatras man būtų patikęs. Nors iš tiesų, ką aš galiu žinoti, kokia būčiau ir kas man būtų patikę, jei būčiau gyvenusi „tais laikais.“

Grybėnų biblioteka – mažas, žalias, tradicinės medinės architektūros namukas. Tualetas – lauko būdelė. Neseniai aštuonmečiui sūnėnui apie tokius pasakojau, o jis netikėjo. Bibliotekos viduje dera krosnis ir nauji kompiuteriai, moteris iš Vilniaus per karantiną čia ateidavo rašyti magistro darbo.

Skaitome eilėraščius lauke, šalia bibliotekos, po brandžiomis liepomis. Žmonės džiaugiasi galėdami susirinkti, klausosi, kažkas išeina anksčiau, nes reikia pamelžti karvę. Dovanų gauname Dysnų ežero lelijų medaus.

5-rez-iii-ramune-skaito-didziasalyje.jpg

Didžiasalis. Miestelis prie pat Baltarusijos sienos, apgaubtas tamsios mitologijos aura. Pirmi pastatai, kuriuos matome įvažiavę– tušti daugiabučiai, užmūrytais pirmo aukšto langais. Skaitymai vyksta prie bibliotekos, įsikūrusios vaikų darželio patalpose. Dabar šiame pastate sutelpa ir gerokai sumažėjęs darželis, biblioteka, koplyčia. Pastato prieigose lizdus susisukusios kregždės. Prieš renginį skamba garsi, tranki populiarioji muzika, ir mano galvoje vėl ima raitytis demarkacinės linijos, dalijančios kultūrą į aukštąją ir provincialią. Bet po skaitymų priėjęs žmogus greitai jas nubraukia. „Ačiū jums už Ulisą. Jūsų klaidžiojimai po Vilnių man jį priminė.“ Pasirodo – lituanistas, buvęs mokyklos direktorius. Pasakoja, kaip kadaise čia buvo sunku praeiti pro vaikų vežimėlius. 1200 žmonių dirbo plytų gamykloje (šalia – puikaus molio karjerai), veikė 700 vietų mokykla, po dviejų metų darbo buvo galima gauti butą. Atgavus nepriklausomybę gamybos apimtys sumažėjo, galiausiai įgriuvo gamyklos stogas (statant buvo pataupyta). Kas iš jos liko, išsivežiojo berniukai iš Šiaulių, Vilniaus, Klaipėdos.

Ceikiniai. Čia vykstame per Jonines. Kaimelis jau švenčia –scena išpuošta gėlių žiedais ir žolelėmis, aplink laigo merginos su vainikais ant galvų, skamba muzika. Mūsų poezijos skaitymai – savotiškas inkliuzas kaimo šventėje, kur seniūnas sveikina Jonus ir Janinas, o renginio vedėja – savo tėvus vestuvių metinių proga.

Ceikiniuose dingsta mobilusis ryšys, nors pranešimai apie artėjančią audrą mus vis tiek pasiekia. Medinė kaimelio bažnyčia traukia akį neįprasta architektūra.2016 m.bažnytėlė sudegė ir buvo atstatyta tik žmonių aukų dėka. Sako, viena moteris paaukojusi 20 tūkstančių. Šalia bažnyčios užrašyta: „Praeis mums šokas, atstatysim Bažnytėlę, / Ir vėl bus gražūs, jaukūs Ceikiniai, / Ir jei ne ši, tai jau kita senutė / Kalbės maldelę: viskas bus gerai! (M.Grušnius)”

Net jei ir ne visi Dievą randame ten pat, galvoju, kaip svarbu kaimui turėti bažnyčią, dvasinį centrą. Pamenu močiutės pasakojimus apie tėviškę, kaip minėdama vietovardžius pabrėždavo skirtumą tarp kaimų ir bažnytkaimių.

Vėl Ignalina. Paskutinę rezidencijos dieną ir pro Ignaliną praūžia audra, apie kurią jau dvi dienas koriniu ryšiu įspėja Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas. Sodyboje visai nakčiai dingsta elektra. Juokaujame, kad dabar mums kelią rodys neregys poetas Alvydas Valenta, irgi apsistojęs rezidencijoje. Alvydas labiausiai iš visų veržėsi į visas išvykas, keliones pėsčiomis, plaukiojimus, lipimus į piliakalnius ir apžvalgos bokštus. Čia galvoju apie dar vieną demarkacinę liniją, atskiriančią žmones, turinčius negalią. Pirmuosius nereginčius žmones, Alvydą ir poetą, muzikantą Remį (Remigijų Audiejaitį), sutikau Vilniuje, pradėjusi šlietis prie rašytojų grupelių (buvau paauglė, labai norėjau ir aš būti rašytoja).Taip išmokau, tiksliau, pradėjau mokytis, nebijoti įžeisti, pasakyti ar padaryti ką nors ne taip, nebijoti, kad per daug įkyriai siūlysiu pagalbą ar nepadėsiu pakankamai. Jei nežinau, kaip elgtis, galiu paklausti.

6-rez-iii-lelija-ramunei.jpg

Išvykimo rytą dovanų gauname po vandens leliją. Visai tokią, kokią pamenu iš Jonalaukio, tik šitos augintos Edmundo Kilkaus, mūsų gido ir vairuotojo, kūdroje. Per žinias pranešama apie neramumus migrantų stovykloje. „Jiems buvo sutrukdyta vykti į Vakarų Europą, į tą, taip sakomą, išsvajotąją žemę,“– sako pareigūnas.

Grįžusi skaitau Gintarės Adomaitytės, rezidencijos organizatorės, knygą „Iš baltojo namo.“ Dabar jau mačiau tą namą. Ir įsiminiau Gintarės atidumą. Pristatydama mane renginyje ji pasakoja, kaip atbėgau į „Poezijos pavasario“ moksleivių skaitymus iškart po lietuvių kalbos brandos egzamino. Aš pati tą epizodą pamiršau, o Gintarė ne. Kalbėdamasi su žurnaliste telefonu ji atkreipia dėmesį į visų praleidžiamą „d“ raidę mano pavardėje.

Kas toliau? Rytoj baigiasi atostogos. Dirbsiu savo paprastą, stabilų, neblogai apmokamą darbą 0,75 etatu tarptautinėje korporacijoje. Vis dar iš namų, nuotoliniu būdu, prieš jį ar po jo eisiu pasivaikščioti po Antakalnį: Pavasario, Saulės, Pacų gatvėmis. Kartais rašysiu. Su nerimu žiūrėsiu žinias.

„Meno bangos“



REDAKCIJA REKOMENDUOJA