Angle down Atgal

R. Pa­ra­fi­na­vi­čius: „Bu­vau įdėtas į stal­čiuką“

„Būsiu tau pra­stas pa­šne­ko­vas, ne­daug tep­ri­si­me­nu“, – nu­tei­kia fo­to­me­ni­nin­kas ir ra­šy­to­jas Ro­lan­das Pa­ra­fi­na­vi­čius, kai pra­de­du jo klau­sinė­ti apie mo­kyk­li­nius lai­kus. O ta­da iš at­min­ties pa­ma­žu ima trauk­ti įvai­riau­sių is­to­rijų: apie sa­va­darbę dūminę šaškę, įmestą į klasę, pa­plūdimį, įrengtą ant pen­kiaaukš­čio sto­go, ir tre­jetą, iš­rai­tytą ant kak­tos, su ku­riuo vaikš­čio­jo mo­kyk­lo­je. Tapęs mo­ky­to­ju, jis sa­ko, kad nėra di­des­nio džiaugs­mo už žin­geid­žias, ži­nių išt­roš­ku­sias ki­to akis.

Ir vis tik pats tokiomis akimis į mokytojus nežiūrėjo. „Iš manęs nebuvo nieko gero“, – šypteli ir priduria, kad devintoje klasėje jo nenorėjo priimti į 15-ąją vidurinę, dabar žinomą Dainų progimnazijos pavadinimu. Sakė – mums tokių nereikia. Teko prašytis per pažintis.

Iki tol būsimasis fotografas lankė Juliaus Janonio gimnaziją (tuomet – 1-oji vidurinė), kurią paliko, tėvams persikėlus gyventi į pietinį rajoną.

Dvi Šiaulių mokyklos buvo daugiau nei skirtingos. „Vienas pavyzdys: 1-ojoje vidurinėje iš berniukų buvo gal koks vienas ar du rūkantieji – jų netoleruodavome. Kai persikėliau į 15-ąją, viskas atvirkščiai: didžiulis spaudimas palaikyti kompaniją ir traukti kartu su visais. Gali galvoti, kad prestižinės mokyklos – išpūstas burbulas, bet jeigu mokykloje yra atitinkama atmosfera, mokytojai, tradicijos, vaikai irgi elgiasi atitinkamai“, – sako R. Parafinavičius.

Mokykloje užantspauduota kakta

Į 15-ąją vidurinę jis atėjo su „sugadinta reputacija“. Savo riedėjimą žemyn simboliškai sieja su Juliaus Janonio gimnazijoje augusio kaktuso apskabymu – pamena ketvirtoje ar penktoje klasėje nugnybęs jo ūgliuką, kad galėtų pasisodinti namie. Svarsto: galbūt kažkas pamatė tokį nederamą elgesį, paskundė, nes nuo to laiko jo nebepriėmė į jokias veiklas ir netgi išmetė iš pionierių draugovės, kurioje iš pradžių aktyviai dalyvavo.

Pažymiais pataisyti reputacijos negalėjo. Kad ir talentingas, R. Parafinavičius nebuvo stropus mokinys. Mokytojai, it susitarę, jo žinias vertindavo trejetu, o pakeitus mokyklą, šis pažymys liko tarsi užrašytas ant kaktos.

„1-ojoje vidurinėje gavau visai neblogus lietuvių kalbos pagrindus, rašyba, literatūra man sekėsi. Bet su tuo trejetu ant kaktos galėjau daryti, ką noriu – niekam nerūpėjo. Buvau įdėtas į stalčiuką“, – sako jis.

Tiesa, R. Parafinavičius įvertinimo sulaukė iš klasiokų: rašant diktantus, jis buvo tas, kuris klasės draugams siųsdavo sutartinius ženklus. Kostelėdavo, jeigu reikėdavo padėti kablelį, pasikasydavo pakaušį, jeigu sakinyje turėdavo atsirasti brūkšnys. „Kartais, aišku, to kosėjimo būdavo per daug“, – nusijuokia. Klasiokams yra teikęs ir kur kas ekstremalesnę pagalbą. Kai keliems draugams žūtbūt reikėjo išeiti iš pamokos, į klasę įmetė... savadarbę dūminę šaškę.

Daug vėliau, baigęs mokyklą ir atitarnavęs kariuomenėje, R. Parafinavičius pasirinko žurnalistikos studijas – buvo įdomu, ar iš tiesų jo lietuvių kalba tokia pusėtina. Stojamuosius lydėjo dešimtukai. „Ir dabar, kai leidau knygą, sulaukiau redaktorių pagyrimų, kad mane lengva taisyti, tiksliau, beveik nėra, ką taisyti. Vadinasi, trejetą man rašydavo ne pagal žinias ar gebėjimus, o pagal antspaudą ant kaktos“, – sako jis.

Per lietuvių kalbos pamokas leido „Biesą“

Nebuvo R. Parafinavičius pavyzdingas mokinys ir dėl tuometės santvarkos, kuria alsavo vadovėliai bei mokytojų beriami žodžiai. „Skaitydavau daug, bet tik ne privalomąją literatūrą – niekuomet nemėgau primestų dalykų. Be to, ten buvo daug ideologijos, propagandos – man tai nepriimtina. Tas pats ir su istorija. Dabar būtų įdomu, o tada girdėdavome apie supuvusius Vakarus, nuo kurių mus saugojo uždarytos sienos. Supratau, kad gyvenu kaip zoologijos sode – negaliu išeiti į pasaulį“, – sako R. Parafinavičius.

Pasaulis pas jį ir kitus bendraklasius ateidavo per muziką ir juostas. Kur jų įsigyti, kurios grupės skambesys pakylės – tokių šnekų 15-ojoje vidurinėje buvo girdėti ir per pertraukas, ir per pamokas.

Beje, nuobodžiaudamas per lietuvių kalbos pamokas, R. Parafinavičius su draugu leido laikraštį. „Tai buvo periodinis pogrindinis leidinys, kurį, rodos, vadinome „Biesu“. Jame publikuodavome klasės juokelius, pasišpilkavimus, buvo ir šiek tiek protesto. Tiražo neturėjome – vienas ir tas pats egzempliorius ėjo iš rankų į rankas“, – pamena jis.

Penkialapio dobilo ieškokite ant pietinio stogo

Tuometėse mokyklose gyvavusias bendruomenes – spaliukus, pionierius – fotografas vadina priverstiniais smegenų plovimo centrais. Tikrosios moksleivių bendruomenės, anot jo, burdavosi neoficialiai. Pavyzdžiui, R. Parafinavičius su keturiais klasiokais priklausė dobilėlio penkialapio grupelei, žinomai visoje mokykloje.

„Ko tik mes nepridarydavome. Ant penkiaaukščio stogo pietiniame rajone įsirengėme paplūdimį arba važinėdavome prekiniais traukiniais, šokinėdami per vagonų stogus. O kad esame tikra mokyklos bendruomenė, supratau, kai vieną kartą pramigau pamokas. Dažnai man taip nutikdavo, visa pažymių knygelė buvo užpildyta pastabomis dėl vėlavimo. Tąkart einu užsimiegojęs į mokyklą, žiūriu – priešais mane atžygiuoja didžiulis būrys mokinių, beveik visa mano klasė. Klausiu: „Tai kur jūs einat?“ – „Pas tave.“ Apsisukome visi ir grįžome į mano namus. Tai štai – netgi tokioje sisteminėje, ideologinėje ir propagandinėje mašinoje žmonės sugebėdavo trumpam susiorganizuoti, tapti draugiška, palaikančia bendruomene, kurioje žinojome vieni apie kitus“, – sako fotografas.

Aibių krėtęs, per pamokas nuobodžiavęs R. Parafinavičius pats tapo mokytoju. Daugiau nei dešimt metų jis veda kursus norintiesiems išmokti fotografuoti arba pagilinti jau turimas žinias, fotografijos specialybės moko ir Šiaulių profesinio rengimo centre.

Ar savo mokiniams ant kaktų irgi dėlioja antspaudus? R. Parafinavičius pripažįsta, jog tenka susidurti su įvairiais žmonėmis. Tų, kurie fotografijos specialybę pasirinko iš neturėjimo ką veikti arba tam, kad užsitikrintų socialines lengvatas, irgi būna.

„Žiūri į tokį mokinį ir žinai, kad jis niekada nefotografuos, niekada nekurs, nes jam tai tiesiog neįdomu. Lyg inkaras, kuris visus tempia. Galbūt kažkada mokytojai taip žiūrėdavo į mane. O į kursus dažniausiai ateina žingeidūs žmonės, kuriems viskas įdomu. Jie ryja, puola, daro ir tai yra didžiulis abipusis džiaugsmas. Man – kad galiu duoti žinių, jiems – kad gali jas pasiimti“, – sako R. Parafinavičius.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite