Angle down Atgal

R. Kirilkinas apie paauglystėje patirtus išgyvenimus: net priešui to nelinkėčiau

Birželio 8-ąją be didelio triukšmo, bet kaip niekada su dideliu palaikymu praėjus seksualinių mažumų eitynėms „Baltic Pride“ aistros netyla iki šiol. Vieni palaiko šią iniciatyvą, kiti piktinasi, jog tokiu būdu tik siekiama „pasirodyti“.

Tuo tarpu savo seksualinės orientacijos neslepiantis atlikėjas Ruslanas Kirilkinas socialiniuose tinkluose pasidalijo savo gyvenimo istorija. Vyras tikino, kad eitynės už lygias teises reikalingos tam, kad kitiems nepasikartotų jo pauglystėje patirti išgyvenimai.

„Gyvenau name-bute, kurio langai buvo tiesiai į senąsias kapines, kurias kiekvieną rytą tekdavo pereiti, kad pasiekčiau mokyklą, šis kelias būdavo trumpiausias, užtrukdavau vos 5 minutes neskubant, bet tikrai ne pats jaukiausias, tad ankstyvais žiemos rytais aš pasirinkdavau kitą kelią į mokyklą, kad ir ilgesnis jis būdavo!

Nuo pat pradžių mokykla ir mokinių kiekis atrodė toks milžiniškas, kad kartais bijodavau joje pasiklysti, bet kopiant laipteliais iš vienos klasės į kitą, pati mokykla pradėjo trauktis, mokinių skaičius mažėti, o aš dariausi vis labiau panašus į žmogų. Prasidėjo pirmieji flirtai, pirmosios simpatijos ir antipatijos, pirmieji konfliktai su mokytojais, pirmosios teisybės ir neteisybės, ir dar daugiau“, – prisiminimais dalijasi žinomas vyras.

Ruslanas atvirauja, kad mokykloje nebuvo mėgstamas bendraamžių. Čia jam ne kartą teko patirti patyčias ir smurtą, tačiau palūžti jam neleido muzika.

„Nebuvau mėgstamas vaikinų, anaiptol, buvau pajuokos ir smurto objektu, tiek dėl savo dar nemutavusio balso, tiek dėl merginų dėmesio man. Žinia apie mane pradėjo sklisti garsiau ir greičiau, konkursas po konkurso, medalis po medalio, statulėlė po statulėlės, taip ir užgimė ta mano mažytė žvaigždutė, tas kitas gyvenimas, kuriame jaučiausi saugus ir tvirtas. Kalbu apie muziką ir tikėjimą, šie du dalykai neleido man pasiduoti ar palūžti.

Susidomėjimas manimi vis labiau augo kartu su klasiokų begaliniu noru mane sutrypti, sumenkinti, pažeminti ir sumušti, nes kitokių nebuvo ir negalėjo būti, visi turėjo būti vienodi, o čia kažkokį dar ir per LRT rodo „Dainų dainelė“ laureatų koncerte. Mane jie vadindavo visaip, pats nesuvokiu, iš kur jie traukdavo tokius žodžius. Aš nežinojau net jų tikrosios reikšmės, bet, matyt, auka duoda apie save žinoti ir nebyliai. Spėju, kad jie ne tik matė, bet ir jautė, kad esu kitoks visomis prasmėmis“, – išgyvenimais dalijasi R. Kirilkinas.

Ruslanas atvirauja, kad sunkiausiais momentais neturėjo kam pasiskųsti – iš jo tyčiojosi ne tik moksleiviai, bet ir mokytojai.

„Pasiskųsti, kad esu persekiojamas, mušamas ar žeminimas, nebuvo ir kam. Kai visiškai palūždavau, praleisdavau pamokas, o kas keisčiausia, tie visi blogiukai manęs suspėdavo ir pasiilgti, bet tuoj pat po kelių akimirkų jie vėl sugrįždavo prie savo darbelių.

Bet ko norėti iš tokių klasiokų, kai net keli mokytojai su pasimėgavimu iš manęs tyčiojosi. Fizinio lavinimo mokytojas negalėjo nematyti, kad esu fiziškai silpnesnis už kitus, bet vis tiek versdavo daryti tą patį, ką ir kiti. Visiems buvo juokinga, tik ne man, viduje aš nuoširdžiai tikėjau, kad ne fizinis lavinimas mane užgrūdins tapti stipriu žmogumi, tad paprasčiausiai nebelankiau jo pamokų“, – sakė atlikėjas.

R.Kirilkinas prisimena, kad paauglystėje jautėsi it turėdamas dvi skirtingas asmenynes, o patirtų išbandymų nelinkėtų net didžiausiam priešui.

„Mokykloje, kurioje aš mokiausi buvo du Ruslanai, vienas jų „kitoks, nei visi“, patyčių bei smurto objektas, o kitas – scenoje, kuris priversdavo ir akmenį pravirkti, taip kalbu ne aš, taip kalbėjo žmonės. Esu dėkingas už kiekvieną man siųstą gyvenimo išbandymą ir patirtį, bet nuoširdžiai to nelinkėčiau niekam, nei priešui, nei jūsų sesėms, broliams ar vaikams. Vyksta eitynės už lygybę, kurių vis tik reikia, kad kuo mažiau būtų tokių istorijų ir išgyvenimų“, – tikino žinomas dainininkas.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite