Angle down Atgal

Psichologė: religingas žmogus savaime nėra geresnis už netikintį, bet gyventi jam gali būti ramiau

Kas dedasi žmogaus galvoje, kai jis ieško gyvenimo prasmės? O kai susiduria su sunkumais, kai patiria netektį? Ar tokiais atvejais jam padeda tikėjimas aukštesnės jėgos egzistavimu? Atsakymų į šiuos ir panašius klausimus ieško pasaulyje gana jaunas mokslas - religijos psichologija. Lietuvoje jis žengia tik pirmuosius žingsnius.

Apie tai, kas jau ištirta su naujienų agentūra ELTA sutiko pasidalinti Vilniaus universiteto Psichologijos instituto docentė Jurgita Lazauskaitė-Zabielskė.

- Sakoma, kad pasaulyje nėra netikinčių žmonių. Tik vieni tiki, kad Dievas yra, kiti tiki, kad jo nėra. Tai kaip su tuo tikėjimu, ką psichologijos mokslas sako?

- Visų žmonių psichika veikia pagal tuos pačius dėsnius. Mokslininkai sako, kad visiems žmonėms yra būdinga dviprasmiškumą ir neaiškumą paversti prasme, matyti visumą, ieškoti objektų, reiškinių, įvykių tikslingumo. Kai kurie tyrėjai daro išvadą, kad iš to kyla Dievo arba dievybės paieška. Kaip tikintys, taip ir netikintys žmonės ieško prasmės, atsakymų į klausimus, „kodėl gyvenu?“, „kam gyvenu?“, ypač iškilus sudėtingoms situacijoms gyvenime.

Religingu žmogumi religijos psichologijos mokslas laiko tokius žmones, kurie save priskiria tam tikrai religijai. Kai kurie tyrimai religingu žmogumi laiko ir tokį, kuris tiki aukštesniosios jėgos egzistavimu.

- Ar Dievą tikintis žmogus psichologijos prasme yra kitoks nei netikintis?

- Psichologine prasme ne. Yra tam tikrų, vadinamosios gerovės skirtumų. Daug tyrimų rodo, kad religingi žmonės jaučiasi laimingesni, patiria daugiau teigiamų ir mažiau neigiamų emocijų ir nerimo, yra mažiau linkę į depresiją, paprastai yra geresnės sveikatos, gyvena vidutiniškai 7-14 metų ilgiau. Kai kurie tyrėjai aiškina, kad religingumas, religinės doktrinos laikymasis sudaro prielaidas sveikesniam gyvenimo būdui.

Bet tai nereiškia, kad Dievą tikintis žmogus, pavyzdžiui, skausmingus gyvenimo įvykius suvokia kaip mažiau skausmingus vien dėl to, kad yra religingas. Išgyvenimai yra visų vienodi, tačiau, kaip rodo tyrimai, religija gali padėti greičiau įprasminti tuos įvykius ir greičiau atsitiesti po jų.

- Kokia konkrečiai mąstymo eiga tikinčiam žmogui padeda greičiau atsitiesti po sukrėtimų?

- Tiek religingas, tiek nereligingas žmogus ieško atsakymo į klausimą, kodėl tai įvyko. Jei kalbame apie traumuojančius įvykius, tai jų išgyvenimas yra procesas, apimantis daugybę emocijų ir jausmų: neigimą, pyktį, kaltinimą ir pan. Ir religingiems, ir nereligingiems žmonėms svarbu pereiti šį procesą, priimti su sukrėtimais susijusius pasikeitimus ir atrasti jiems vietą savo gyvenime, galiausiai, priimti pasikeitusius save pačius. Religija gali padėti tai padaryti.

- Bažnyčia moko, kad Dievas mus visus myli ir jis vis tiek galiausiai padarys taip, kad bus gerai žmogui. Ar tai paguodžia tikintį žmogų?

- Yra išskiriamos efektyvios religinės praktikos ir neefektyvios. Efektyvu yra įprasminti įvykį ir priskirti jį dieviškajam planui, kurio galbūt nesupranti ir negali paaiškinti, tačiau bent tolimoje perspektyvoje suvoki jį kaip pozityvų. Ir priešingai, prasčiausiai, pagal tyrimus, jaučiasi tie, kurie kaltina Dievą ir pyksta ant jo, priima įvykį kaip bausmę, nusivilia religinės bendruomenės nariais ar dvasininkais. Taip pat kaip ir nereligingam žmogui kitų kaltinimas, negalėjimas susitaikyti su nepakeičiamomis gyvenimo situacijomis gali pakenkti.

Tyrimais yra nustatyta, kad religingi žmonės nemato gyvenimo per rožinius akinius, bet jie naudoja daugiau aktyvios įveikos formų, save pačius labiau supranta kaip galinčius įveikti sunkumus su Dievo pagalba. Net jei išoriškai religingas žmogus atrodo pasyvus, tai viduje jis gali būti labai aktyvus.

- Kas yra tos aktyvios įveikos formos?

- Pagal tyrimus, tai teigiamas įvykio įprasminimas, santykio su Dievu palaikymas ir emocinio palaikymo bei pagalbos iš Dievo siekimas, tam gali padėti įvairios dvasinės praktikos, savanorystė, pagalbos iš religinės bendruomenės narių siekimas. Visos religinės įveikos formos kalba apie tai, kaip kasdieniame gyvenime yra „įdarbinamas“ dieviškas veikimas ir žmogiškas veikimas, t. y. kaip sąveikauja mano asmeninė iniciatyva ir Dievo pagalba.

- O gal traumuojančių įvykių išgyvenimo „efektyvumas“ priklauso nuo to, kiek tu esi „pažengęs“ tikėjimo keliu?

- Neįmanoma pamatuoti, kiek žmogus yra religingas ar dvasingas, kiek jis pažengęs. Ir religijos psichologijos mokslas to nesiima vertinti.

Svarbu pabrėžti tai, kad net ir religingi žmonės gali sau kenkti, jei dievišką valią priima kaip savo bejėgiškumą, jei jie galvoja, kad Dievas viską sprendžia ir veikia, todėl aš galiu neveikti. Nereligingo žmogaus šios mąstymo schemos atitikmuo būtų toks: „Aš nieko negaliu, nes viskas priklauso atsitiktinių gyvenimo aplinkybių“. Taip mąstyti ir suvokti save kaip bejėgį yra žalinga, ypač tomis situacijomis, kuriomis gali ir turi veikti.

- O koks mąstymas religingam žmogui yra geras, teisingas?

- Visi žmonės turi laisvę veikti. Efektyvus religingo žmogaus mąstymas būtų, kad aš esu laisvas pats tvarkyti savo gyvenimą su Dievo pagalba. Dievas duoda išteklių, kurių man reikia, ir aš galiu jais naudotis, į Dievą atsiremti. Kitais žodžiais tariant, aš veikiu, jeigu galiu ir tiek, kiek galiu, ir visa tai darau prašydamas ir gaudamas Dievo pagalbą, naudodamas jo duotus išteklius gyventi ir veikti aktyviai.

Tam tikromis situacijomis žmogus tikrai aiškiai gali veikti ir būti atsakingas už savo gyvenimą. Tyrimai mums sako, kad tai yra efektyvu ir fizinės, ir psichinės sveikatos prasme. Ir religingiems, ir nereligingiems žmonėms yra svarbu kontroliuoti savo gyvenimą, tikėti savimi ir veikti. Tiek religingam žmogui manyti, kad viskas priklauso nuo Dievo, o jis pats nieko negali, tiek nereligingam žmogui galvoti, kad jis yra visiškai priklausomas nuo aplinkybių ir pats yra bejėgis, yra žalinga.

Žinoma, ne mažiau svarbu atpažinti gyvenimo situacijas, kurių negali pakeisti ir jas priimti. Tokiu atveju religingiems žmonėms gali padėti tikėjimas.

- Kas yra tie Dievo duoti ištekliai gyventi ir veikti aktyviai?

- Bet kokia forma ir apčiuopiamos, ir neapčiuopiamos galimybės, kurias žmogus turi veikdamas visuomenėje. Tai ir materialinė padėtis, ir turtas, ir statusas, įtaka, pagarba, kitų pasitikėjimas tavimi, dvasinis tvirtumas ir taip toliau. Religingas žmogus tiki, kad Dievas duoda tuos konkrečius išteklius, kurių žmogui reikia konkrečiu metu.

- Ar gali žmogaus savivertė būti per aukšta? Šventosios Dvasios litanijoje yra eilutė: „Nuo per didelio pasitikėjimo savimi gelbėk mus, Viešpatie“.

- Žmogaus savivertė turi būti pagrįsta realiu savo stiprybių ir silpnybių vertinimu, t. y. aukšta ir stabili. Tai reiškia, kad tu realiai matai, kur esi stiprus, kur esi silpnas ir kad esi nei geresnis, nei blogesnis už kitus. Tai religijos psichologijoje vadinama nuolankumu. Realiai save vertinantys žmonės susidūrę su sunkumais išgyvena mažiau neigiamų emocijų ir greičiau ima veikti.

- Kai kas mano, kad Dievą tikintys žmonės yra savotiškai geresni, paslaugesni?

- Ne (juokiasi). Religingi žmonės dažniau ir intensyviau savanoriauja, ir tai iš dalies yra siejama su tuo, kad šalia bažnyčių arba tam tikrų religinių bendruomenių yra sukurtos ekonominės, socialinės pagalbos priemonės stokojantiems, pavyzdžiui, dienos centrai, savitarpio pagalbos grupės. Taigi, atsiranda platforma veikti kitų labui. Ir iš tikrųjų Bažnyčia turi labai daug įvairią pagalbą teikiančių organizacijų, apie kurias mes net nežinome arba nepriskiriame jų Bažnyčiai.

- O kaip yra su laime? Ar Dievą tikintis žmogus jaučiasi laimingesnis?

- Kaip minėjau, tikintis žmogus patiria daugiau teigiamų emocijų, mažiau nerimauja, nes pasitiki aukštesniąja jėga ir save mato kaip Dievo kūrinį, kuris gali veikti ir įveikti sunkumus su pagalba - ar su Dievo pagalba, ar bendradarbiaudamas su Dievu. Religingas žmogus išgyvena mažiau bejėgiškumo.

Religingiems žmonėms, tikintiems aukštesne jėga žmonėms, yra lengviau matyti teigiamą prasmę, kai susiduria su labai sunkiais gyvenimo įvykiais. Jie tada sako: „Toks Dievo planas, ir jei aš dabar to nesuprantu, tai kažkada vėliau arba kitame gyvenime pamatysiu prasmę...“.

- Ar krikščionio psichologija kuo nors skiriasi nuo kitą religiją išpažįstančio žmogaus psichologijos?

- Tokių duomenų iš esmės nėra, o ir pats klausimas mokslininkų laikomas kiek pavojingu, kadangi potencialūs religijų atstovų skirtumai gali būti interpretuojami kaip vienų religijų pranašumas prieš kitas. Religijos psichologijai įdomesni psichologiniai mechanizmai, kurie gali paaiškinti, ar ir kodėl religingi žmonės gauna vertę iš religijos. Tiriami labai įvairių religijų atstovai ir, kaip rodo tyrimai, bet kurios religijos vertė žmogui, ypač sudėtingomis gyvenimo situacijomis, priklauso nuo to, kiek jis yra „įdarbinęs“ religiją savo gyvenime, kiek ji jam svarbi kiekvieną dieną.

- Ar religinė simbolika veikia žmogaus psichiką, pavyzdžiui kryželis, arba iš Egipto parsivežtos statulėlės?

- Tai priklauso nuo to, kokias asociacijas žmogui sukelia konkretus daiktas. Pavyzdžiui, kryželis vieniems gali kelti religines asociacijas, kitiems būti dekoracija, dar kažkam tai yra tiesiog brangi šeimos nario dovana, nieko bendra su religija neturinti.

Tačiau reikia pabrėžti, kad mes „matome“ viską, kas yra mūsų aplinkoje. Kitaip tariant, sąmoningai ar nesąmoningai, intensyviai ar mažiau intensyviai mūsų psichika reaguoja į viską. Veikia net ir tie daiktai, į kurių turinį mes nesigiliname. Todėl reikia būti atidiems, kokius daiktus laikome savo erdvėje.

ELTA

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite