Angle down Atgal

Psichologė: patyčios – išmokstamas elgesys, kurį vaikams neretai perduoda ir patys suaugusieji

Patyčios tarp vaikų – daug gvildenta, tačiau vis dar opi visuomenės problema. Kaip jaučiasi vaikas, iš kurio tyčiojamasi? Kodėl besityčiojantis vaikas apskritai taip elgiasi? Į šiuos bei kitus klausimus atsako Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie SADM Tauragės apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus mobiliosios komandos psichologė Viktorija Kvietkuvienė, kuri teigia, jog patyčios – išmokstamas elgesys, kurį vaikams neretai perduoda ir patys suaugusieji.

Kokius jausmus vaikas išgyvena patirdamas aplinkinių patyčias?

Patyčias patiriantis vaikas išgyvena daugybę sunkių jausmų – liūdesį, nerimą, baimę, bejėgiškumą. Kartais vaikai jaučia keršto, pykčio jausmus, kuria planus, kaip atkeršyti savo skriaudėjams. Šiuos jausmus gali pagilinti tai, kad iš artimųjų ar kitų aplinkinių vaikas nesulaukia palaikymo, užtarimo, yra paliekamas vienas. Ilgą laiką jaučiant nerimą, baimę gali išsivystyti depresija, nerimo ar valgymo sutrikimai. Viena iš galimų pasekmių – tai įvairūs psichosomatiniai simptomai, kai be medicininių priežasčių vaikui pasireiškia galvos, pilvo skausmai, pykinimas, miego, apetito sutrikimai. Kartais vaikai, kurie susiduria su nuolatinėmis patyčiomis, save žaloja, jiems gali kilti minčių apie savižudybę. Taip pat vaikai gali jaustis kalti dėl vykstančių patyčių, jiems gali atrodyti, kad patys išprovokavo skriaudėjus ir kad yra verti tokio elgesio. Vaikai gali išgyventi ir gėdą, manydami, kad yra silpni, nepajėgūs apsiginti nuo skriaudėjų. Vienam apsiginti dažnai yra neįmanoma, nes skriaudėjui reikia auditorijos, kuri „teigiamai“ įvertintų jo elgesį, todėl paprastai skriaudėjas būna ne vienas, o apsuptas kitų vaikų.

Kokią įtaką vaiko įprastam gyvenimui gali daryti patiriamos patyčios?

Ilgą laiką besitęsiančios intensyvios nemalonios emocijos, tokios, kaip nerimas, baimė, liūdesys ir kiti išgyvenimai gali padaryti neigiamų pasekmių vaiko kasdienybei, pavyzdžiui, suprastėję mokymosi rezultatai, dėmesio nekoncentravimas, mokyklos vengimas. Patyčių patyrimas menkina ir vaiko savigarbą – neįmanoma jaustis vertingam ir geram, kai esi emociškai ar fiziškai skriaudžiamas, todėl tai pasireiškia ir įvairiose gyvenimo srityse. Išmoktas bejėgiškumas – tai dar viena pasekmė, sukelta patyčių. Vaikas, kuris nuolat jas patiria ir negali sustabdyti, išmoksta būti bejėgis ir nuleidžia rankas keičiant esamą situaciją.

Kokios priežastys kitą vaiką apskritai skatina tyčiotis ir ar jam pačiam nėra reikalinga pagalba?

Dėl to, kad vaikai tyčiojasi, didžiąja dalimi atsakingi suaugusieji. Patyčios – tai išmoktas elgesys, kurį vaikai gali perimti ir iš savo artimos aplinkos žmonių, ir iš pašalinių asmenų – labai svarbu, kokį suaugusiųjų ar bendraamžių bendravimą vaikas mato įvairiose erdvėse. Vaikai, kurie stebi netinkamą, nepagarbų žmonių elgesį vienas kito atžvilgiu ar patys patiria smurtą, yra linkę dažniau tyčiotis iš kitų. Taip susidaro užburtas ratas – smurtą patiriantis vaikas pradeda abejoti savo kaip žmogaus vertingumu ir stengiasi pakelti savo savigarbą pažemindamas kitą – taip pasijaučia stiprus, gerbiamas ir geresnis už tą, kurį pažemino. Sprendžiant patyčias, pagalbą būtina teikti ne tik jas patiriančiam vaikui, bet ir besityčiojančiam, siekiant išsiaiškinti, kas skatina tokį vaiko elgesį ir ieškoti kompleksinių problemos sprendimo būdų.

Koks tėvų/globėjų vaidmuo, kai vaikas patiria patyčias?

Vis rečiau tenka sutikti tėvus, manančius, kad patyčios turi ir teigiamą pusę – esą jos užgrūdina, padeda vaikams sutvirtėti, pasiruošti gyvenimui. Pasitaiko situacijų, kada vaikai vengia su suaugusiais kalbėti apie patiriamas patyčias, bijodami skriaudėjų keršto, jausdami gėdą, kad patys negali apsiginti, netikėdami, kad kas nors pasikeis arba bijodami tėvų reakcijos, pavyzdžiui, uždraudimo naudotis kompiuteriu dėl patiriamų elektroninių patyčių. Todėl prakalbinti patyčias patiriantį vaiką gali būti nelengva – gali prireikti daug pokalbių kitomis, mažiau skaudžiomis temomis, kad jis pats pasipasakotų apie patyčias. Pokalbiuose su vaiku labai svarbu būti supratingiems, nuoširdžiai domėtis, atidžiai klausytis, nepertraukinėti, nekritikuoti, o skatinti kalbėti, teirautis, ką jis pats mano apie savo situaciją, ką siūlytų daryti. Svarbu pasistengti priimti sprendimą kartu su vaiku, atsižvelgti į jo nuomonę. Jei patyčios yra susijusios su mokykla, kartais tėvams verta patiems apsilankyti mokykloje ir apie susiklosčiusią situaciją pasikalbėti su klasės auklėtoju, socialiniu pedagogu ar mokyklos psichologu, tačiau dėl tokio sprendimo reikėtų paklausti vaiko nuomonės, ar jis pritartų, kad mama/tėtis eitų į mokyklą apie tai kalbėti. Taip pat gali prireikti susitikti ir su skriaudėjų tėvais.

Ką svarbiausia žinoti vaikui, kai iš jo tyčiojamasi?

Svarbu, kad vaikas nebūtų vienas, neužsidarytų savyje, o rastų patikimą suaugusįjį, kuriam galėtų pasipasakoti. Taip pat naudinga būtų jam kuo daugiau laiko leisti su draugiškai nusiteikusiais bendraamžiais, nes skriaudėjai dažniausiai patyčių taikiniu pasirenka vaikus, kurie yra vieni, drovūs, jautrūs, tylūs. Nors gali būti ir sunku, tačiau svarbu nekreipti dėmesio į priekabiautojus, stengiantis neparodyti, kad patyčios žeidžia, mat jiems malonu erzinti tą, kuris reaguoja – pyksta, širsta, verkia. Svarbiausia, kad vaikas žinotų, jog jis negali tylėti ir galvoti, kad nusipelnė tokio elgesio, nes niekas neturi teisės iš jo šaipytis ar kitaip žeminti. Taip pat susidūręs su patyčiomis, vaikas gali paskambinti nemokamais emocinės paramos telefonų numeriais, kuriais bus išklausytas ir jam bus suteiktas emocinis palaikymas.

Kokie turėtų būti ugdymo įstaigos veiksmai susidūrus su patyčių problema ir teikiant pagalbą tiek smurtą patyrusiam, tiek smurtautojui?

Vadovaujantis švietimo, mokslo ir sporto ministro įsakymu, kiekviena mokykla turi būti pasiruošusi veikiančią reagavimo į smurtą ir patyčias mokykloje tvarką, kurioje būtų numatytas reagavimo planas, eiga, pasidalinta atsakomybėmis. Pirmiausia, bet kuris mokyklos bendruomenės narys turi sustabdyti patyčias ir informuoti patyčių prevenciją koordinuojantį darbuotoją, kuris į patyčių situaciją turi reaguoti kaip galima greičiau – organizuoti individualius pokalbius su skriaudėju, patyčias patyrusiu, jas stebėjusiais vaikais. Apie įvykius informuoti vaikų tėvus, juos įtraukti į patyčių situacijos sprendimą. Patyčioms nesiliaujant, tiek skriaudėjui, tiek patyčias patyrusiam vaikui rekomenduojama sudaryti patyčių sprendimo planą, kuriame būtų numatyti konkretūs sprendimai, įsipareigojimai ir numatytas laikotarpis įsipareigojimams įvykdyti. Reikia nuolat sekti ir stebėti situaciją, ar patyčios liovėsi, ar nėra reikalinga papildyti planą, nes numatytos priemonės – neveiksmingos. Jei reikia, įtraukiamos kitos institucijos – pedagoginė psichologinė tarnyba, savivaldybės vaiko gerovės komisija.

Siekiant išgyvendinti patyčias, svarbu įsisąmoninti, jog negali būti dvigubų standartų vaikams ir suaugusiems. Naivu tikėtis, kad vaikai nesityčios iš kitų, kai tėvai, mokytojai ar kiti suaugusieji taip elgiasi. Labai svarbu nuo pat mažumės kalbėtis su vaiku ir mokyti jį „nedaryti kitam to, kas pačiam nemalonu“. Būtent ugdoma empatija kitam skatina mąstyti apie savo veiksmų pasekmes kitam asmeniui.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite