Angle down Atgal

Psichologė: emocinę nepriežiūrą neretai patiria pasiturinčių tėvų vaikai

Nepriežiūra – viena iš keturių smurto prieš vaikus formų. Statistika rodo, kad Lietuvoje nepriežiūra yra antra pagal dažnumą po fizinio smurto. Vaiko teisių specialistai pastebi, kad dalis visuomenės vis dar klaidingai suvokia nepriežiūrą –  įsivaizduoja, kad tai yra tik kritiniai atvejai, kai vaikas visiškai apleistas, badauja, gyvena antisanitarinėmis sąlygomis, nelanko mokyklos. Tačiau šiandien yra nemažai vaikų, kurių fiziniai, emociniai ir socialiniai poreikiai yra nuolat prastai tenkinami dėl didelio tėvų užimtumo ar dėl to, kad jie nesuvokia vaikų poreikių. Dažnai tokios šeimos net nepatenka į socialinės rizikos šeimų grupę.

Emocinis vaikų apleistumas – šiandieninio gyvenimo rykštė

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Alytaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus psichologė Romalda Stasionienė sako, kad vaiko teisių specialistai dažniausiai susiduria su kritiniais atvejais, kai akivaizdžiai yra netenkinami ar prastai tenkinami vaiko fiziniai bei ugdymosi poreikiai. Tačiau nuo emocinio apleistumo (emocinės nepriežiūros) kenčia neretas vaikas vadinamose „normaliose“ šeimose. Emocinį vaiko apleistumą iš šalies greitai pastebėti nėra lengva. Labai svarbu, kad tėvai patys suvoktų, jog žaloja vaiką ir kuo skubiau liautųsi tai darę.

„Emociniu apleistumu galima vadinti tokią vaiko būseną, kai yra neatliepiama jo emociniams poreikiams. Vaikai gali būti viskuo aprūpinti materialiai, lankyti kelis būrelius, bet patirti emocinę nepriežiūrą. Tėvai, siekdami karjeros ar vystydami verslą, mažai skiria dėmesio vaikui. Kartais jie labiau domisi pažymiais, bet ne vaiko išgyvenimais. Vaiko pasiekimai jiems neretai būna svarbesni, nei jo emocinė gerovė. Vaikų pasiekimai  tėvams padeda patenkinti savo pačių poreikį jaustis svarbiu. Vaikų nesėkmės juos nuvilia. Vietoj paguodos ir padrąsinimo, vaikas gauna žinią –  „tu mane nuvylei“, – sako psichologė R. Stasionienė. 

Pasak specialistės, emociškai apleistų vaikų problemas tėvai nuvertina, ignoruoja, savo rūpesčius laiko svarbesniais. Augdamas vaikas negauna pakankamai emocinio palaikymo, padrąsinimo ir tai gali sukelti ilgalaikių pasekmių.

„Emocinis apleistumas vaikystėje gali turėti skaudžių pasekmių visam žmogaus gyvenimui. Šią smurto formą patiriantis vaikas tiek vaikystėje, tiek vėliau suaugęs gali išgyventi vidinę tuštumą, socialinį nerimą, savęs nuvertinimą. Jis gali nuolat siekti įtikti kitiems, turėti polinkį į saviagresiją, priklausomybes“, – sako vaiko teisių gynėja. 

Nepriežiūros formos

Nepriežiūra – nuolatinis vaikui būtinų fizinių, emocinių ir socialinių poreikių netenkinimas ar aplaidus tenkinimas, darantis žalą ar keliantis pavojų vaiko gyvybei, sveikatai, raidai. Išskiriamos trys nepriežiūros formos – fizinė, emocinė ir ugdymosi. Pasak vaiko teisių specialistų, dažnai problemų turinčioje šeimoje vaikai greta nepriežiūros patiria ir kitų smurto formų – fizinį, psichologinį, seksualinį, todėl pasekmės būna kompleksinės.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vyriausioji specialistė – gynėja Simona Zlatkauskaitė sako, kad su vaiko nepriežiūra susiduria beveik kasdien, daugiausia pranešimų – apie fizinę nepriežiūrą. 

„Pavyzdžiui, iš mokyklos gauname pranešimų, kad vaikas ateina nuolat alkanas, nenusiprausęs, kad nuo jo dvelkia nemalonus kvapas. Netgi gauname pranešimų, kad vaikas sukandžiotas blakių. Būna pranešimų ir iš gydymo įstaigų. Pavyzdžiui, gydytojų manymu, vaikui būtinas stacionarus gydymas, tačiau tėvai nesutinka guldyti į ligoninę, nesutinka su gydytojų diagnoze. Atsisakymas suteikti vaikui būtiną pagalbą irgi yra nepriežiūra“, – sako S. Zlatkauskaitė.

Fizinė nepriežiūra – tai vaiko fizinių poreikių netenkinimas: nuolatinis vaiko palikimas be priežiūros, išvarymas iš namų, nenuosekli priežiūra, nuolat besikeičiantys vaiką prižiūrintys žmonės (gal net nepažįstami vaikui), vaikas paliekamas asmenims negebantiems užtikrinti priežiūrą – per jauniems, neįgaliems, apsvaigusiems ir panašiai.

Pasak R. Stasionienės, sveikai vaiko raidai svarbi ir emocinė jo būsena. Jei tėvai ar kiti juo besirūpinantys suaugusieji nepadeda vaikui susidoroti su sudėtingais jausmais, neatliepia jo emocinių poreikių, tai vadinama – emocine nepriežiūra. Specialistai išskiria pagrindinius emocinius vaikų poreikius – tai saugus prisirišimas (vaiko poreikis patirti meilę, besąlyginį priėmimą, saugumo jausmą); autonomija (vaiko poreikis jaustis gebančiu, savarankišku, suaugusiems skatinant tapatumo vystymąsi); laisvė išreikšti savo jausmus ir norus (ir nebūti atstumtam ar nubaustam dėl to); žaidimas ir spontaniškumas (poreikis būti spontanišku ir kūrybišku, laimingu, džiaugsmingu vaiku); realistiškos ribos.

Dar viena nepriežiūros forma – ugdymosi nepriežiūra. Ši smurto forma paprastai pastebima tuomet, kai vaikas pradeda lankyti ugdymo įstaigą. 

„Ugdymosi nepriežiūrai priskirtume leidimą vaikui neiti į mokyklą ar netgi skatinimą neiti. Tam priežasčių gali būti įvairių. Pavyzdžiui, tėvai ar kiti vaiką prižiūrintys asmenys neleidžia jam eiti į mokyklą, kad vaikas prižiūrėtų mažesnius brolius ar seseris, atliktų kitas suaugusiųjų pareigas. Kartais vaikas skatinamas neiti į mokyklą ir tuo pačiu jį prižiūrinčių asmenų yra įtraukiamas į nusikalstamą veiklą, skatinamas elgetauti, vagiliauti“, – sako R. Stasionienė. 

Pasak specialistės, ugdymosi nepriežiūrai priskiriamas ir nesirūpinimas vaiko specialiaisiais ugdymosi poreikiais.

Skurdas nėra laikomas nepriežiūra

R. Stasionienė ramina tėvelius, kad skurdas ar nepriteklius dėl objektyvių priežasčių tikrai nėra laikomas nepriežiūra. 

„Kartais tėvai nuogąstauja, kad gali būti apkaltinti nepriežiūra dėl to, kad neišgali nupirkti vaikui norimo daikto, padaryti namie remonto ar kad neturi erdvesnio būsto. Sunkesnė materialinė padėtis tikrai nereiškia, kad vaikas patirs nepriežiūrą“, –  pabrėžė R. Stasionienė.

„Tėvai galbūt stengiasi vaikus prižiūrėti ir aprūpinti, bet jie tiesiog neturi resursų, kad tai padarytų tinkamai. Jei matome, kad šeimoje tiesiog yra skurdas ir nepriteklius, mes tikrai to nelaikome nepriežiūra“, – pridūrė S. Zlatkauskaitė.

Kaip atpažinti, kad vaikas galimai patiria nepriežiūrą?

Pasak R. Stasionienės, galimos nepriežiūros požymiai didžiąja dalimi priklauso nuo to, kokio amžiaus yra vaikas. Nepriežiūrą galima įtarti jei:
Kūdikis ar mažas vaikas yra apatiškas, neverkia, nesišypso, nežaidžia, neatliepia į kitų žmonių kalbinimą, stokoja smalsumo, linguoja, daužo galvą, įvairiai perdėtai save ramina, perdėtai save stimuliuoja, nesikreipia pagalbos į tėvus, prastai vystosi, nors jo raida vėluoja, o tėvai to nepastebi. Pasak specialistės, pastebėjus išvardintus požymius, taip pat svarbu įvertinti, ar vaikas neturi kokių nors raidos sutrikimų. 

Mokyklinio amžiaus vaikas dažnai apsiverkia, yra depresiškas, ateina į mokyklą nepusryčiavęs, užmiega pamokų metu, sunkiai susikaupia. Ateina į mokyklą per anksti arba po pamokų neina namo, dažnai vėluoja ar nelanko mokyklos, dažnai atrodo atsiribojęs, neatlieka namų darbų, nesistengia, sistemingai gadina mokyklos daiktus, mokymosi priemones. Yra padidintai aktyvus ar per mažai aktyvus, meluoja, vagia iš draugų, elgiasi žiauriai. Vaiko dantys neprižiūrėti, netaisyti, jis neturi akinių, nors vaikui jų reikia, nesilaiko higienos, nuo vaiko sklinda blogas kvapas. 

„Dažniausiai sutrikęs elgesys liudija ilgalaikę nepriežiūrą, yra jos pasekmė. Tokie vaikai gali turėti sunkumų santykiuose su bendraamžiais, dažnai bendrauja su vyresniais, taip siekdami bet kokia kaina sulaukti to, ko negavo iš savo tėvų. Pamenu vieną vaiką, kuris mokykloje pasilikdavo tol, kol budinti išprašydavo ir liepdavo eiti namo. Vėliau, paaugęs vaikas nuolat bėgdavo iš namų. Kaskart, kai surasdavo jį policija, tai leisdavo jam pasijusti svarbiam, reikalingam“, – pasakoja R. Stasionienė.

Kokia pagalba teikiama, jei vaikas patiria nepriežiūrą

Kadangi vaiko nepriežiūra yra viena iš smurto rūšių, į pranešimą apie galimą nepriežiūros atvejį vaiko teisių gynėjai reaguoja kaip į pranešimą apie smurtą – vykstama į vaiko gyvenamąją vietą.

„Įvertiname vaiko gyvenimo sąlygas. Pirmiausia pasikalbame su vaiku, išklausome jo nuomonę, tada kalbamės su tėvais. Jei matome, kad šiuo metu aplinka namuose tikrai nėra tinkama vaikui gyventi, kad vaikui reikalinga kita gyvenamoji vieta, jei tikrai matome rizikos veiksnių – rūpinamės vaiko perkėlimu į saugią aplinką“, – sako S. Zlatkauskaitė.

Pasak specialistės, apgyvendinant vaiką saugioje aplinkoje, prioritetas visada teikiamas biologinei šeimai – ieškoma vaiko giminaičių, artimais emociniais ryšiais susijusių asmenų, pas kuriuos vaikas galėtų jaustis saugiai ir kurį laiką pagyventi, kol bus teikiama pagalba tėvams. Jei minėtų asmenų rasti nepavyksta, vaikai laikinai apgyvendinami pas globotojus ar krizių centruose.

„Kai vaikui randame saugią aplinką, vertiname šeimoje esamą situaciją, nustatome pagalbos poreikį ir kreipiamės į savivaldybę, inicijuodami atvejo vadybą. Priklausomai nuo esamų rizikos veiksnių, šeimai teikiama pagalba“, – sakė vaiko teisių gynėja.

Pasak jos, jei nustatoma, kad tėvams trūksta socialinių įgūdžių auginti ir tinkamai prižiūrėti vaiką – siūloma lankyti tėvystės įgūdžių mokymus. 
Susidūrus su vaiko nepriežiūra, dažnai išaiškėja, kad tėvai turi žalingų įpročių, yra priklausomi nuo alkoholio, psichotropinių medžiagų. Tokiais atvejais jiems siūloma kreiptis į priklausomybės ligų centrus, lankyti gydymo programas. 

Socialiniai darbuotojai dažnai lankosi šeimoje, tikrina, ar tėvai sprendžia turimas problemas, ar keičia savo gyvenimo būdą, ar gerina gyvenimo sąlygas vaikams. Dedamos visos įmanomos pastangos, kad vaikas galėtų sugrįžti į savo biologinę šeimą.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite