#UNIKALU. R. Vi­lys: „Mu­zi­ka sta­to til­tus mū­sų gal­vo­se“

Nau­jau­sia­me nau­jie­nų plat­for­mos Etap­lius.lt tink­la­lai­dės „UNI­KA­LU su As­ta Le­saus­kie­ne“ epi­zo­de kal­ba­mės su Pa­ne­vė­žio ra­jo­no jau­ni­mo pu­čia­mų­jų or­kest­ro „Aukš­tyn“ va­do­vu, Lie­tu­vos va­ri­nių pu­čia­mų­jų inst­ru­men­tų or­kest­rų aso­cia­ci­jos įkū­rė­ju Re­mi­gi­ju­mi Vi­liu. Vy­ras pa­sa­ko­ja, ko­kio or­kest­ro dar trūks­ta Pa­ne­vė­žio ra­jo­nui, kaip su­do­min­ti vai­kus pu­čia­mai­siais inst­ru­men­tais ir kaip pa­pras­tai ga­li­ma nu­pieš­ti ark­lį.
 

– Remigijau, Panevėžio rajonas unikalus tuo, kad jūs turite daugiausia kultūros centrų, kuriais turbūt didžiuojatės, ir tuo tikrai negali pasigirti kitos savivaldybės. Kaip tai nutiko?

– Aš dirbu nuo 1992-ųjų. 2002-aisiais pirmąkart perrašėme kultūros strateginį planą, pagal kurį mūsų įstaigas sujungėme į tokius darinius. Pas mus 12 seniūnijų – atsirado 12 kultūros centrų. Mes esame žiedinis rajonas aplink Panevėžio miestą, labai didelė teritorija. Kad žmogui būtų kiek įmanoma vienodas kultūros pasiekimas, pradėjo dirbti 12 kultūros centrų.

Turbūt dar neturime simfoninio orkestro, daugiau kaip ir visko turime. Panevėžio rajone yra trys veikiantys muzikos mokyklos filialai, prijungus visus kapelų smuikininkus į krūvą, gal kas ir išeitų. Choreografijos, teatro, orkestrų turime.

Piko metu buvo 12 orkestrų. Buvome paskelbę šūkį – „Seniūnija be pučiamųjų orkestro – seniūnija be ateities“. Aišku, laikui bėgant, dėl vadovų emigracijos, mokyklų uždarymo, jaunimo išvežimo į miesto mokyklas tas skaičius sumažėjo. Dabar turime kokius septynis.

Per 25-erių metų laikotarpį, kai verda mūsų orkestrų gyvenimas, turbūt apie tūkstantį jaunų žmonių prisilietė prie muzikos – vieni mėnesį pabūna, kiti – pusę metų, vieni – sezoną, kiti – nuo pirmos iki dvyliktos klasės. Kai rajone klausia, kas kuo nors yra groję, tai rajono vaikai visąlaik pakelia rankas, nes visi yra pakliuvę į tą Brass viruso tinklą.

– Kaip pavyksta paneigti tą mitą, kad pučiamasis instrumentas yra gana sudėtingas ir tikrai ne kiekvienas gali juo groti?

– Gali kiekvienas. Kaip ir visur, žmonės bijo pradėti, yra daug mitų. Jeigu pradėsi vaikui pasakoti apie dviratį – padangas, cheminę sudėtį, kol viską išpasakosi, jis nebenorės važiuoti. Jeigu jam duosi gražų dviratį – „Varyk!“, nugrius du kartus, bet kai pradės važiuoti, gal po to ir bus įdomu, iš ko tos padangos. Tokia mokymo metodika – darau ir mokausi. Muzika yra vienintelis dalykas, kuris jungia abu smegenų pusrutulius.

Jeigu moki nupiešti trikampį, apskritimą ir kvadratą, iš principo gali viską nupiešti, tik reikia technikos. Lygiai taip pat ir muzikoje. Mes nesakome (vaikams), kad jie iš karto gros simfonijas. Pirmieji žingsniai, kad pajustų tą „O, aš galiu!“, turi būti neapsunkinti. Beveik visi mūsų vaikai po mėnesio ar pusantro groja prie orkestro koncerte.

– Pasakojate, kad lengvai galima išmokti groti pučiamaisiais instrumentais. Atrodo, kad jūs čia ateinate, pasigrojate ir išeinate. Kaip sekasi kolektyvams? Ar dalyvaujate konkursuose, festivaliuose? Ką daro jūsų orkestrai?

– Anksčiau orkestras asocijuodavosi su paradu ar kokia gaudingesne melodija. Per 30 metų situacija pasikeitė. Būna sakralinės muzikos koncertų bažnyčiose – labai puikiai skamba orkestrai, kaip gyvi vargonai. Su jaunimu, vaikais taip pat tokias programas turime. Turime gatvės muziką – paradus, dainų šventes. Taip pat jubiliejams, kitoms progoms pasiruošėme programų.

Esame paruošę programas su Povilu Meškėla, Liudu Mikalausku, Ona Kolobovaite, Egidijumi Bavikinu, daug atlikėjų iš užsienio. Vaikams – tai kontaktas, darbas: atvažiuoja profesionalai, kai vadovai gal truputį pabosta, tai duoda daugiau susikaupimo, darbo kokybės.

Buvome sugalvoję daryti rajono orkestrų konkursą. Supratome, kad kituose rajonuose niekas nevyksta – Dainų šventė kas ketverius metus ir vietiniai pagrojimai. 2001-aisiais suorganizavome pirmąjį orkestrų konkursą Lietuvoje, suvažiavo nemažai – gal 30.

2005-aisiais pirmą kartą buvome nuvažiavę į Europos čempionatą, kuris kiekvienais metais vyksta vis kitur. Tik orkestras, savo šalyje laimėjęs nacionalinį konkursą, ten gali dalyvauti – iš vienos valstybės vienas orkestras.

Dabar Europos asociacijoje yra 20 narių. Lietuva įstojo 2006 m. Tais pačiais metais su kaimo vaikais įkūrėme Lietuvos varinių pučiamųjų instrumentų orkestrų asociaciją, su kuria esame Europos asociacijos nariai. Sukūrėme tokį didžiulį tinklą, kad visi suprastų, jog nuo kaimo iki pasaulio – ne taip ir toli.

Atsirado dar vienas renginys. Anksčiau Dainų šventėje orkestrai buvo reikalingi tik žygiuoti parade ir pagroti keturis kūrinius. 2007-aisiais atskirą dieną sukūrėme „Vario audrą“ – vien orkestrų koncertą, didžiulį šou. 2009-aisiais Kalnų parke buvo 3,5 val. trukmės vien orkestrų programa.

Kad ta „Vario audra“ neužgestų, Aukštaitijoje vykdydavome Didžiąsias orkestrų lenktynes. Užsiregistruoja orkestrai, bendruomenės, duodame jiems miestelių schemas. Dalyvauja 12–15 miestelių. Orkestrų užduotis – kuo greičiau visus pravažiuoti ir ten atlikti ne mažiau kaip 10 min. programas. Bendruomenės turi užduotį kuo geriau priimti orkestrus.

Kai atvažiuoja į finalą, visi susirenka, bendruomenės renka jiems labiausiai patikusį orkestrą, o orkestrai renka juos geriausiai priėmusią bendruomenę. Dar vienas prizas skiriamas tiems, kas greičiausiai viską įvykdo ir atvažiuoja.

– Iš kur tos visos idėjos?

– Kad žmonės būtų užsiėmę, jaunimui būtų įdomu.

Atvažiuoja orkestrų, pavyzdžiui, iš Vilkaviškio. Kai startuojame 10 val. ryto, tie vaikai išvažiuoja kokią 6 val., kad atvyktų į Panevėžio apskritį. Dažniausiai viskas baigiasi 21 val. vakaro, visą laiką ant kojų žygiuoji ir groji, po to dar reikia grįžti atgal į Vilkaviškį.

Vadovas sako: „Kaip gerai! Aš vis bandau juos išmokyti žygiuoti. Žiūriu, šeštame miestelyje jau pradėjo sektis.“

– Tai bendruomenės neliūdi, nes Remigijus vis tiek ką nors sugalvoja.

– Ne ne, juk žinote, bendruomenės vis tiek yra liūdnos (juokiasi). Stengiamės, kad jaustųsi gerai, bet kitą kartą savo parapijoje pranašu nebūsi.

Tai ir dar daugiau galite pamatyti naujausiame tinklalaidės „UNIKALU su Asta Lesauskiene“ epizode „YouTube“ platformoje.