#UNIKALU. A. Se­de­re­vi­čius SJ: „Pa­ty­čias pir­miau­sia rei­kia iš­rau­ti iš šei­mų“

Nau­jau­sia­me nau­jie­nų plat­for­mos Etap­lius.lt tink­la­lai­dės „UNI­KA­LU su As­ta Le­saus­kie­ne“ epi­zo­de kal­bamės su ku­ni­gu jė­zui­tu Ar­tū­ru Se­de­re­vi­čiu­mi SJ. Šiau­lių jė­zui­tų mo­kyk­los ka­pe­lio­nas pa­sa­koja, kaip jis pra­dė­jo dirb­ti mo­kyk­lo­je, ko­dėl sa­vęs ne­va­di­na dva­si­niu mo­ky­to­ju ir kaip iš­rau­ti pa­ty­čias.
 

– Kunige Artūrai, paskutiniu metu jus dažniausiai tenka sutikti Šiaulių jėzuitų mokykloje. Ką jūs ten veikiate?

– Turbūt reikėtų pradėti istoriją nuo priešistorės. Kai prieš daug daug metų, 2003-iaisiais, atėjau pas jėzuitus, sakiau, kad galiu dirbti visur: ir ligoninėje, ir socialinėse institucijose, ir visokiuose patarnavimuose, tik ne mokykloje. Tik neseniai turėjau vienų metų pertrauką, kai dirbau ne mokykloje, o šiaip visas gyvenimas susijęs su mokykla. Dabar – kaip mokyklos kapelionas, kunigas, kuris padeda bendruomenei kartu keliauti Dievo link, padeda keliauti per gyvenimą. Tai pagrindinė mano užduotis.

– Ką jūs dažniausiai darote? Apie ką kalbate su vaikais? Kokių turite tradicijų?

– Nueini kavos išgerti, pakalbini administraciją, mokytojus, vaikus – jie visada turi klausimų, ieškome bendrų atsakymų. Vyksta vertybių dienos, kai stengiamės labiau suprasti ir pažinti liturginius dalykus. Čia, bažnyčioje, visada jų gyvenimas vyksta. Taip ir pratinu: aš einu į mokyklą, bet jie ateina į bažnyčią, kad nuo mažų dienų suprastų, jog bažnyčia yra atvira erdvė, kur yra galimybė kitokiu būdu susitikti su Dievu.

– Tai jūs esate dvasinis mokytojas?

– Tikriausiai tie dvasiniai mokytojai turi įvairiausių vardų – koks nors dvasinis guru, pavyzdžiui. Aš labiau jaučiuosi kaip bendrakeleivis su tais, kurie tiesiai šviesiai gali pasakyti, kas domina gyvenime, kas nepatinka ir ko jie ieško. Tokie žmonės, ypač – tie mažieji, padeda pačiam susivokti, išlįsti iš kokios nors savo gyvenimo terpės, kur jau pradedi vaizduoti, kad jau esi kažkas. Tada jie sako: „Bet man tai nepatinka.“ Tada galvoji: o kaip aš atrodau, būdamas vaikas, Aukščiausiojo Viešpaties akivaizdoje? Tada supranti, kad jam irgi nepatinka, kai esi ne toks, koks esi.

Pradėdamas šv. Mišias, kreipiuosi į žmones: ateiname tokie, kokie esame, ir nereikia vaizduoti geresnių ar blogesnių. Kaip ir pas gydytoją nueini toks, koks esi, – jis geresnę ir tikslesnę diagnozę pasakys. Jeigu pradedi vaizduoti kažką aukščiau savęs, tai kunigas pasakys: „Jūs jau esate dvasioje aukščiau manęs, savo gyvenimą toliau taip gyvenkite ir jums jokių bėdų nėra.“ O išėjęs sielositės, kad ir tas negerai, ten skauda ir panašiai.

– Šiuo metu pasaulis yra labai sudėtingas, susiskaldęs. Ir socialinėje erdvėje, ir žiniasklaidoje iškeliama įvairių negatyvių dalykų, kurie dabar mums labai aktualūs: skiepai, antivakseriai, homofobija ir panašiai. Ar kelia vaikai tuos klausimus? Ar tenka su jais kalbėtis apie tokius dalykus?

– Apie tokius dalykus daugiau klausimų kelia suaugusieji. Kai ateiname švęsti liturgijos, šv. Mišių arba atvažiuoja kunigas pavaduoti, pirmiausia būna toks trumpas pamokymas, įžanga: apie sankirtas geriau nekalbėti. Šioje bažnyčioje renkasi ir antivakseriai, ir vakseriai, ir įvairių mažumų žmonės. Mano mintis – kad kiekvienas turėtų čia vietą. Jie ateina čia švęsti gyvenimo, o kai išeina į kasdieną, ten jau verda jų gyvenimas.

Kai sprendžiami mažumų klausimai, man kyla tokie pamąstymai. Jeigu bendrabutyje gyvena 100 žmonių ir kokie 15 yra kitokie, jiems nepatinka kažkokia tvarka. Gyvenkime pagal 85 nuostatas, nes jiems taip yra patogiau, o jūs jau gyvenkite nepatogiai arba nešdinkitės iš čia. Bet jeigu čia yra mano būstas, tai susikalbėkime, kažkaip raskime bendrą kalbą, kad ir vieniems, ir kitiems vietos būtų.

Šioje vietoje jėzuitų žvilgsnis – padėti žmogui, koks jis bebūtų, susivokti gyvenime. Tarp tų išorinių dalykų yra vidinių. Vidiniai dalykai žmogų augina, o išorinius gali pakeisti. Ateina kitas laikmetis ir supranti, kad kažkas buvo klaidinga. Bažnytine prasme visada gali atsišviežinti. Tikėjimo žmogus nuolat yra tarp klausimų ir atsakymų.

– Tokiais aktualiais klausimais vaikai turbūt dar neturi savo nuomonės, bet aplinka jau jiems diktuoja. Kaip jums tenka išlaviruoti?

– Tarp vaikų dabar labai populiaru kalbėti apie patyčias. Jeigu norime išrauti patyčias iš vaikų, pirmiausia reikia išrauti iš šeimų. Vaikai apsipeša, apsiginčyja, bet ir toliau draugautų, bendrautų. Tėvų statusai, padėtys, lygmenys ne tokie. Vaikas pareina namo ir jį užfarširuoja: „Ne ne, jau su šituo tai tu net nebandyk bendrauti.“ O gal jis kaip tik tame žmoguje mato kažką, kas jį galėtų papildyti? Yra daug atsineštų dalykų, į kuriuos bažnyčioje ir mokykloje bandome kitaip pažiūrėti, bet yra tokių surūdijusių dalykų, kuriems nugramdyti reikia daugiau acto, druskos ar kažkokių kitų priemonių.

– Kur mes susitikome? Kuo ši vieta ypatinga ne tik Šiaulių jėzuitų mokyklai, Šiauliams, bet ir visam pasauliui?

– Pavadinimas – Šiaulių Šv. Ignaco Lojolos bažnyčia. Daug kas pro ją praeina, tenka matyti apsilankančius žmones, atvyksta turistinių grupelių, kurios susipažįsta su šia erdve. Žmonėms įdomu, kad šioje bažnyčioje 1993 m. lankėsi popiežius Jonas Paulius II, kuris tuo metu lankė Lietuvą.

– Dėl to pro čia veda ir piligriminis kelias?

– Iš pradžių buvome išbraukti iš to kelio: tai finansavimo nėra, tai dar kas nors. Tas kelias pasisuko katedros link, nors ten popiežius net nebuvo sustojęs. Jėzuitai nebūtų jėzuitai. Sako: nėra finansų kažką čia tvarkyti, ruošti, bet esmė – ne finansai. Jeigu čia buvo, tai ta vieta ir turi būti įamžinta. Tapome piligriminio kelio dalimi. Šiokiadieniais matau ir pavienių žmonių, ir ekskursijos dažnai čia lankosi.

– Jums teko vadovauti mokyklai?

– Teko. 2011–2017 m. vadovavau Vilniaus jėzuitų gimnazijai. Tai buvo mano kančios metai. Supratau, kad visgi nenoriu būti direktoriumi. Kai tik atsirado galimybė, tapau provincijos ekonomu. Tada jau buvo per daug darbų, tai sakiau, kad mokyklos direktoriavimą reiktų perduoti kitam asmeniui. Radome nuostabų žmogų, kuris mane pakeitė.

– Vis tiek buvo gerų dalykų, kurie patiko, kai buvote direktoriumi?

– Kaip pakalbu su dabartiniu Kauno jėzuitų gimnazijos direktoriumi Aldonu Gudaičiu, esmė – geras kolektyvas, gera komanda. Direktorius yra garantas, kad viskas gerai. Įvyko kažkokia bėda, reikia skalpuoti direktorių, jam galvą nukirsti, bet jis kaip slibinas vėl prisikelia ir toliau gyvena. Geras vadovas už savo avis turi guldyti gyvybę. Bent jau Vilniuje tėvai būdavo įvairių pakopų: nuo eilinio žmogelio iki ministerijų darbuotojų ar pačių ministrų, tai jeigu ateidavo su įvairiais grasinimais, ne taip lengva atsilaikyti.

Jėzuitų gimnazijos vis tiek kitokios: kitokios kultūros, kitokio supratimo apie patį mokslo perteikimą. Net ir ministerija mums leisdavo išbandyti ką nors crazy, durno, keisto, – jeigu pasiseka, tada galima visiems taikyti. Kai kurios mokyklos ir dabar galėtų padėkoti už kai kurias įvestas keistenybes, kurios per jėzuitų mokyklą atėjo į Lietuvą.

– Kuo jūsų vaikai skiriasi nuo tų, kurie ugdomi bendrojo ugdymo mokyklose?

– Turbūt nesiskiria. Skiriasi tik tai, į kokią bendruomenę ateina. Visgi raktas – bendruomenė. Mūsų ugdyme yra bendradarbiavimas: kuo jo daugiau, tuo moksleivis išeina pasisėmęs daugiau tos kultūros, kurioje gyvena. Ir kitos mokyklos pagal tas pačias programas moko nuostabių dalykų, bet esmė – gyvenimas pačioje mokykloje: moksleivių, mokyklos ir šeimos, mokytojų tarpusavio santykiai. Kai sakome, kad tai yra katalikiška mokykla, katalikiškumas yra bendravimo lygmuo.

Daug kas pasakys, kad jėzuitų mokytojai ar bažnyčios yra truputį kitokie – kai kuriems tai džiaugsmas, kai kuriems galbūt nusivylimas. Katalikiška jėzuitų mokykla nereiškia vien tik poterėlių mokymosi ir pabažno sėdėjimo bažnyčioje – tai uždavimas tų klausimų, kurie aktualūs gyvenime.

#UNIKALU kviečia kas antrą savaitę atrasti unikalių Lietuvos žmonių ir vietų. Pamatyti ir išgirsti neeilinių pokalbių. Vaizdo įrašai su vertimu į gestų kalbą.