„XX amžiaus melodija“ – istorinis atsiminimų leidinys apie gyvybingą kultūros erdvę – Vilniaus plokštelių studiją

Apie XX amžiaus Lietuvos istoriją žinome daug. Tai istorija, kuri buvo pažymėta cenzūros, suvaržymų, bet sykiu nenugalimo proveržio ir išsipildžiusių lūkesčių.

Jei kas nors paklaustų, ką žinome apie ano meto muzikinį pasaulį, tikriausiai akimoju paminėtume tokias kultines muzikos grupes kaip „Antis“, „Foje“ ar „Nerija“.

Bet ar kada pagalvojote, kokį kelią įveikdavo anuomet populiarios ir labai brangintos vinilinės plokštelės, iš kurių pasigirsdavo žymiausių muzikantų balsai?

Leidykla VAGA ir knygos „XX amžiaus melodija“ leidybą finansavusi Lietuvos kultūros taryba kviečia visus susipažinti su garsiausia, 1964–1991 metais Lietuvoje veikusia, vinilinių plokštelių įrašymo studija pavadinimu „Melodija“.

„Melodija“ nebuvo tik įrašų studija kūriniams atlikti. Tai buvo nepaprastai reikšmingas Lietuvos estrados, kultūros ir meno reiškinys.

„XX amžiaus melodija“ – tai atsiminimų ir istorinių liudijimų apie legendinę Vilniaus plokštelių studiją rinkinys, kurio pagrindą sudaro ilgametės studijos redaktorės arba tiesiog studijos sielos Zinos Nutautaitės-Indrikonienės prisiminimai. Leidinyje atgyja turtingas mūsų muzikinės istorijos laikotarpis – vinilinių plokštelių „aukso amžius“. Leidinys supažindins su plejada asmenybių, kūrusių šalies muziką ir kultūrą, gyvenimu okupuotoje Lietuvoje, apraizgytoje cenzūros. Tai ne tik pagarbus reveransas studijoje dirbusiems žmonėms, bet ir išsamus šaltinis pažinčiai su istorija.

„Šioje knygoje jums atsivers visa vinilo kvapo epocha ir jos herojų galerija, kuri įtrauks ir panardins į keisčiausias, įdomiausias daugiau nei redaktorės darbo kasdienybės nekasdieniškas istorijas, kartais juokingas, o kartais liūdnas. Galbūt pavyks pajusti ypatingą to meto Lietuvos inteligentijos, meno, muzikos asmenybių, kūrėjų – tikrų žvaigždžių – pačių iškiliausių savo amžiaus muzikantų, poetų, kartais tragiško likimo, rašytojų, aktorių, kompozitorių, dailininkų bendruomenės tarpusavio bendradarbiavimą, supratingumą, persmelktą humanizmo ir tylaus, lyg savaime suprantamo vieningo siekio puoselėti lietuvišką dainą, žodį, folklorą, simfoninę muziką, džiazą, kai kuriais sėkmingais atvejais – iškelti tai iki pasaulinio masto aukštumų. Taip pat tai istoriniai liudijimai, sovietinės ir į laisvę žengiančios Lietuvos muzikinės kultūros žinynas. Per Z. Nutautaitės žaismingą pasakojimą net ir labai savitos aplinkos aktualijos, problematika atsiveria, rodos, kiekvienam, net ir mažai pažįstančiam to laikotarpio kontekstą. Bendradarbiauti sudarant šią knygą man buvo garbė ir džiugesys kiekvieną akimirką. Džiaugiuosi, kad tai dabar galės patirti kiekvienas skaitytojas“, – sako knygos sudarytoja Ieva Puluikienė.

Vinilinės plokštelės gimimas – nepaprastas įvykis. Tai – ne vieno šviesaus žmogaus kūrinys. Apsigautų manantys, kad viniluose nuguldavo vien muzikiniai kūriniai. Anaiptol – į juos būdavo įrašomos ir lietuvių liaudies pasakos, folkloras, žymiausi estrados kūriniai ir net sovietinei cenzūrai tyliai, bet užtikrinančiai besipriešinantys muzikos kūriniai...

Vinilinės plokštelės – tarytum neišdildoma lietuviško sakytinio ir dainuojamojo žodžio saugykla, unikalus istorinis paveldas, į kurį įeina ir plokštelių vizualinis apipavidalinimas, joms skirti dėklai – vokai.

Knyga „XX amžiaus melodija“ skaitytoją nejučiomis, bet neišvengiamai nukels į ano meto studiją, kurioje klestėjo kultūringų, atsakingų, darbščių ir draugiškų asmenybių pokalbiai, dainos ir darbai, lydimi kavos, cigarečių ir vinilų kvapo.

„Kasdien stengiausi padaryt kuo daugiau ir kuo geriau. Studijoje niekas darbo valandų neskaičiuodavo. Ir aš daug dirbdavau, ilsėdavausi tik sekmadienį. Pažiūri, kad darbuojiesi jau 11, 12 valandų, bet negalvoji apie tai, – juk buvome jauni. Dabar atrodo, kad vėl galėčiau taip dirbti. Tik ne rašyti. Daug kas dabar rašo knygas, bet jiems paprasčiau, jie aktoriai, artistai, ryškūs žmonės. O aš buvau redaktorė – darbininkė, ir mano gyvenimas buvo susietas su vinilu. Kaip dabar juokais sakau – kvepiu vinilu. Taip ir yra. Net studijos bendradarbių vaikai viniliniai, – gimę tada, kai jų mamos dirbo studijoje“, – knygoje prisiminimais dalijasi Zina Nutautaitė-Indrikonienė.

Studijos gyvybės Zinutės ir kitų žinomų Lietuvos kultūros korifėjų atsiminimai leidiniu prikelia nepaprastą, organišką ir be galo reikšmingą vinilo epochą, be kurios praėjusiame amžiuje kultūros gyvenimas buvo neįsivaizduojamas.

Knygos leidybą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką

Įrašų margumynas

Studija įrašinėjo viską. Ir miuziklus, ir operas, ir dramos spektaklius, aktorius, blogiau ar geriau dainuojančius. Orkestrantus visus, muzikantus. Viskas ėjo per Vilniaus plokštelių studiją kaip per filtrą. Stengdavomės kuo daugiau aprėpti. Aišku, liko ir nuskriaustų, pavyzdžiui, neįrašėme Simono Donskovo. Dabar jis pristatomas kaip „Nerijos“ artistas. „Nerijos“ ne viena plokštelė įrašyta, bet jo nė vienoje nėra. Ar ansamblio vadovas Romualdas Bieliauskas jo nekvietė? Bet kiek prisimenu, ir koncertuose jo nemačiau. Gal tuo metu nedainavo? Įrašėme rašytojo Jono Avyžiaus gaidį Fabijoną. Rašytojas gaidį dovanų gavo parašęs romaną „Sodybų tuštėjimo metas“. Kino studija skolinosi, kad įrašytų giedojimą kažkokiam spektakliui. Manot, gaidžiui gali pasakyti – tu pradėk giedot? Sugalvojom gaidį uždaryti akustinėje kabinoje, kad būtų tamsu. Laukiam visi, o jis negieda, naktis jam. Kažkas susiprato praverti langelį tarp aparatinės ir įrašų salės. Nutraukė užuolaidą, gaidžiui pasirodė, kad aušta rytas, ir jis taip užgiedojo! Kaip koks solistas ruošėsi, kažkas gurgėjo, o tada jau galingai pragydo. Kartais patys tapdavome artistais. Kai Vytautas Babravičius-Simas įrašinėjo plokštelę „Rokenrolo karalius“, reikėjo ploti. Suėjom visi, plojom, rėkėm. Buvo linksma.

Kartą įrašinėjome lietuvių liaudies pasaką „Kaip gaidelis pono dvarą griovė“. Dalyvavo „Ąžuoliuko“ choro grupė, kuriai Anatolijus Šenderovas specialiai sukūrė muziką. Pasaką sekė Jonas Kavaliauskas. Pasakoje yra tekstas: „Gurkly gurkly, išgerk vandenį. Gurklys ėmė ir išgėrė.“ Reikia to garso, efekto kompozitoriui. Bandžiau su stikline vandens – kliuk kliuk, – bet ne tai. Paprašėm, kad iš butelio gertų vandenį. Ne, per siauras kaklelis. Tai paėmėme trilitrį iš sargės, kuri netoli gyveno, pripylėme vandens ir liepėm gert vyrui. Pagaliau buvo tie garsai – kliukt kliukt, kol bloga pasidarė. O dar garso režisierius V. Kondrotas liepia pakartot. Net raudonas aktorius buvo. Jei skaitys apie tai, gal supyks, sakys, tu visada kiši snapą, kur nereik, visada bulves renki. Taip mane ir vadino: ką nors pasakau, per daug pažadu – bulves renku.

O bulvių istorija tokia. Lietui lyjant bėgau pas stomatologę Gorkio gatve (dabar Didžioji g.). Žiūriu, senukas renka bulves, pabirusias plyšus maišeliui. Būtinai turėjau padėti. Renku bulves, o mane kad čiupo kažkoks vyras šaukdamas: „Vagilka! Man suplyšo maišelis, nubėgau į parduotuvę naujo nusipirkt, o jūs jau bulves mano renkat. Jūs, jaunas žmogus, jums bulvių reikia?!“ Tai dabar apeinu aplink, nepuolu padėt, nebent pamatau, kad kas nors nukrenta, tada paduodu. Sykį įrašyti plokštelės atvažiavo roko grupė iš Biržų, vadovaujama Eugenijaus Gražio. Jau buvo vėlyvesni metai, kai galėjome roką įrašinėti. Biržai yra Biržai – alaus atsivežė, duonos, kvietė ragaut. Gerai įrašėm. Muzikantai dar nemažai ir plokštelių nupirko.

Zinaida Nutautaitė-Indrikonienė, Ieva Puluikienė, „XX amžiaus „Melodija“, leidykla VAGA, 2024.