Tomas Misiukonis ir Viktorija Naginionė „Dėmesio, grupė! II dalis“: praktiniai patarimai konsultantams, kaip proaktyviai dirbti su grupe

Prieš dešimtmetį Tomo Misiukonio ir Viktorijos Naginionės parašyta knyga „Dėmesio, grupė!“ sulaukė neįtikėtino pasisekimo ir skaitytojų susidomėjimo. Tuo metu tapo aišku, kad profesionalios ir kokybiškai parengtos literatūros darbui su žmonių grupėmis nėra itin daug. Ši knyga iki šiol yra viena perkamiausių, o tai patvirtina, kad mokymosi dirbti su žmonėmis poreikis ne tik nemenksta, bet ir įgauna dar daugiau svarbos.

Leidykla VAGA kviečia susipažinti su knygos tęsiniu ir skaityti antrąją šios knygos dalį.

„Kaip ir pirmoji dalis, ši knyga skirta įvairiems specialistams, turintiems skirtingų darbo su grupe patirčių. Galvojome apie pradedančius ir pažengusius profesionalius konsultantus, organizacijose dirbančius žmonių ugdymo specialistus, įvairių komandų vadovus bei kitus žmones, kurie veda įvairias sesijas ir galbūt siekia į šią sritį žengti drąsesniu žingsniu. Pradėkite šią knygą nuo vietos, kuri jus sudomino. Žymėkitės jums naudingas vietas spalvomis, užsirašykite pastebėjimus. Norėtume, kad dirbant su grupėmis ši knyga jums visada būtų po ranka su jūsų pastabomis bei pamokomis“, – sako knygos autoriai Tomas Misiukonis ir Viktorija Naginionė.

Antroji knygos dalis – yra pirmosios pratęsimas ir papildymas. Pirmojoje dalyje autoriai susitelkė į technikas ir metodus, kuriuos pravartu taikyti siekiant produktyviai valdyti diskusijas ir darbą su grupėmis. Naujausioje knygoje autoriai daugiau dėmesio skiria grupės vedėjo vaidmeniui ir jo vidiniam darbui. Abi knygos viena kitą papildo, tačiau gali būti puikiai skaitomos ir atskirai.

„Šioje knygos dalyje išlaikėme ankstesnį sumanymą ir vėl pristatome visą įvairovę metodinių darbo su grupe sprendimų. Šį kartą daugiausia susitelkėme į reflektyvių praktikų grupėse organizavimą ir vedimą, nes būtent šie sprendimai geriausiai atspindi mūsų tobulėjimo kelią bei jame daugybę kartų išbandytas ir patikrintas idėjas. Taip pat reikia pabrėžti, kad šia trajektorija juda ir mūsų klientų užsakymai – pereiti nuo įprastų mokymų prie gilesnių, į itin konkrečius tobulėjimo aspektus nukreiptų sesijų, kuriose žmonės itin įsitrauktų, dalintųsi savo patirtimis ir siektų iš jų mokytis. Be to, atsižvelgėme ir į platesnį kontekstą – pasikeitusią vadovų bei specialistų kartą, kuri į mokymąsi žvelgia ne kaip į informacijos perėmimą, bet galimybę samprotauti apie jiems svarbius dalykus. Galvojome apie užaugusią konsultantų profesiją, kuriai šiandien keliami aukšti reikalavimai. Numatėme ir tai, kad daug žmonių jau yra dalyvavę užsiėmimuose pradedantiesiems ir nori vis įdomesnių mokymosi patirčių. Šios ir kitos tendencijos diktuoja naujus mokymo standartus – reikalingi kūrybiški, žmonių mąstymą provokuojantys sprendimai“, – antrąją knygos dalį pristato autoriai.

Naujausioje knygoje sudėta gausybė patarimų ne tik, kaip skatinti darbą grupėje, bet ir kaip sukurti asmeniškesnį ryšį su grupės dalyviais ir pasiekti numatytų tikslų.

Knyga suteiks žinių, kaip įsivertinti tapimo konsultantu svarbą, kaip įveikti kylančias dilemas. O pasiryžus tapti konsultantu – kaip suteikti maksimalią naudą grupei ir tobulėti pačiam: kaip proaktyviai vesti diskusijas, padėti savo komandai mokytis iš patirties, kaip palaikyti įsitraukimą grupėje ir galiausiai – kaip nuo teorijos ir įkvėpimo padėti grupei keliauti praktinių veiksmų keliu. Be kita ko, autoriai dalijasi žiniomis apie tai, kaip mokytis vesti nuotolinius grupinius mokymus ir kaip susitvarkyti su paties konsultanto patiriamais sunkumais valdant ir vedant bendruomeninius užsiėmimus.

Tomas Misiukonis – „OVC Consulting“ partneris ir konsultantas. Daugiau nei du dešimtmečius jis padeda įvairių organizacijų vadovams augti, lyderiauti ir ugdyti komandas. Tomas asmeniškai konsultuoja vadovus, veda komandų ugdymo sesijas bei kitus mokymus, kurių pagrindas – skatinti grupės įžvalgas.

Viktorija Naginionė – „OVC Consulting“ partnerė, konsultantė ir organizacijų psichologė. Daugiau nei dvylika metų ji dirba su vadovais, komandomis ir vidiniais treneriais organizacijose. Veda mokymus apie viešąjį kalbėjimą, kūrybinį mąstymą, komunikaciją ir mokymų kūrimą bei vedimą.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

„Mes mokomės patys, mokymų mums nereikia“

Daug organizacijų siekdamos skatinti savo darbuotojų mokymąsi skiria tam asmeninius biudžetus. Jie gali būti naudojami įsigyti norimai profesinei knygai, apsilankyti tiesiogiai ar ne tiesiogiai su darbu susijusioje mokymų programoje, siekti kitokių mokymosi patyrimų. Mes sveikiname tokias iniciatyvas dėl kelių priežasčių: skatinama mokymąsi suvokti kaip vertybę, rodomas pasitikėjimas žmonėmis tikintis, kad jie panaudos išmoktas pamokas savo darbe, kuriama dalinimosi žiniomis kultūra. Iš kitos pusės, toks požiūris gali šiek tiek riboti, nes sunku tinkamai apžvelgti ir reziumuoti tokias iniciatyvas. Jos galbūt yra naudingos asmeniniame lygmenyje, tačiau komandos lygmenyje gali būti prarastos, nes nebus sutelktai aptartos. Kadangi skirtingi žmonės skaito skirtingas knygas ar lankosi įvairiose programose, labai svarbu su jais asmeniškai ar grupėmis aptarti šias praktikas. Taip įtrauksime kolegas į refleksiją ir paskatinsime padarytas išvadas perkelti į realią praktiką. Tai reiškia, kad šiems darbams atlikti vis tiek reikės žmogaus iš organizacijos ar kviestinio specialisto, kuris organizuotų pokalbius su atskirais žmonėmis ar jų grupėmis. Individualius pokalbius gali atlikti vadovai, tačiau, jeigu kalbama apie grupę (daugeliu atvejų aptarimą daryti grupėje yra naudingiau), prireiks didesnio sesijos vedėjo indėlio.

Patarimai

Mokymasis laisvas, tačiau jo rezultatai apžvelgiami. Mūsų pokalbiuose su užsakovais girdime gana tiesmuką pasakymą: Mums nereikia mokymų, nes mes mokomės patys. Žmonės naudoja jiems tam skirtus pinigus. Mes, konsultantai, čia pat teiraujamės, kokiu būdu šį mokymąsi jie perkelia į praktiką ir paaiškėja, kad tai nėra daroma sistemingai arba paliekama tik konkretaus žmogaus bei jo vadovo pokalbiui. Savo praktikoje dažnai klientams sakome, kad norime su jais dirbti taip kokybiškai, kad mūsų buvimo jiems šalia reikėtų kuo mažiau, tačiau tuo pat metu prašome jų į mokymosi procesą žvelgti labai atidžiai. Šiuo atveju atidumo reikia žmonių apgalvojimui to, ką jie įgyja ar sužino, o dar daugiau dėmesio reikia skirti eksperimentavimui su tais dalykais.

Mes siūlytume jiems burtis į mokymosi grupes ir šiuos dalykus nutarti kartu, nes dalindamiesi žiniomis bei įžvalgomis pasieks kur kas daugiau sinergijos.

Neužtenka tik pristatyti, reikia išbandyti. Kartais girdime, kad žmonės buriasi į grupes ir ten atlieka mokymosi turinio pristatymą – papasakoja, ką skaitė ar mokėsi. Tačiau net ir tokiu atveju reikia pereiti prie dalies, kurioje vedėjai iškels tokius klausimus: Dėl ko tai pasirodė naudinga? Kaip tai dera su mūsų darbo būdais ir kaip gali būti integruota į mūsų veiklą? Kiek mes esame pasiruošę šiems pokyčiams ir ką darysime, jei bus apribojimų tai išbandyti? Kokie mūsų požiūriai, nuostatos įgalina tai taikyti, o kokie riboja? Kokie būtų geri eksperimentai visa tai išbandyti? Ką aptarsime kitame susitikime? Yra ir daugiau panašių klausimų, o skaitytojas juos gali formuluoti savaip. Tęsiant tokią diskusiją grupėje ją reikia užbaigti konkrečiais sumanymais, ką išbandysite ir kaip aptarsite bandymų rezultatus. Pavyzdžiui, jeigu kas nors perskaitęs šią knygą ras sau įdomių praktikų ir norės jas pritaikyti, tuomet turės pasirinkti, kur, kaip ir kada atliks bandymą ir kur, kaip, su kuo jį aptars norėdamas jį tobulinti.

Psichologinio barjero ir nuostatų įveikimas. Privačiuose pokalbiuose girdime: Na ir ką man naujo tie konsultantai pasakys? Labai gali būti, kad tai sakę žmonės turėjo blogas patirtis, kai samdė konsultantus, kurie galbūt neatliepė mokymosi poreikių. Iš kitos pusės, mes norime kviesti galvoti apie atvirumą mokymuisi. Galvoje turime tai, kad mokymasis nebūtinai yra tik naujų dalykų sužinojimas. Kartais tai bus jau žinomų praktikų apgalvojimas siekiant jas dar pagerinti arba tiesiog pagaliau taikyti. Žinoti kažką ir nieko su tuo nedaryti nėra jau toks sėkmingas mokymosi taikymas. Kartais reikia tam tikrus dalykus sau priminti, nes mokantis to paties skirtingais profesinės brandos etapais skirsis vertinimas bei gebėjimas taikyti išmoktus dalykus. Pavyzdžiui, jeigu jaunas vadovas mokosi grįžtamojo ryšio praktikos, ją vienaip suvoks karjeros pradžioje ir visai kitaip vertins įsibėgėjus karjerai, kai jau bus sukaupęs daug sudėtingų pokalbių valdymo patirčių. Vėl grįžtame prie būtinybės įgarsinti tai, ką žinome, ką galvojame, ir siekio tą žinojimą paversti konkrečiu veiksmu. Labai dažnu atveju net ir pažengę vadovai grįžta prie pamatinių savo profesijai reikalingų žinių, nes jas suvokia kur kas giliau ir gali praturtinti savo pačių žinojimą ne tik asmeninėmis, bet ir kitų kolegų patirtimis. Atsiranda nauji požiūrio atspalviai. Suprantama, kalbame apie sąmoningai skirtą laiką burtis į mokymosi grupę.

Tomas Misiukonis, Viktorija Naginionė „Dėmesio, grupė! II dalis“, leidykla VAGA, 2025.