Menininkė Monika Dirsytė: „Formos laužymo procese ieškau žmogiškumo ir netobulumo, nuo kurio žmonės bėga“

Monika Dirsytė – menininkė ir performansų atlikėja. Kiekvienas jos kūrinys unikalus. Vienas svarbiausių atliktų performansų, „Aš tavo saulė“, menininkei atvėrė duris į tarptautinę sceną. O diplominiu darbu tapęs performansas „Kompleksas“, vykęs 2016-ųjų birželio 10 dieną Vilniaus meno mugėje, leido nutrinti ribas tarp socialinio ir asmenino ryšio bei susilaukė didžiulio susidomėjimo ir palaikymo.

Leidykla VAGA kviečia skaityti Monikos Dirsytės knygą „(Ne)riba“ ir iš arčiau pažinti šiuos ir kitus autorinius jos darbus, sykiu kur kas geriau pažinti menininkę bei sužinoti, kodėl jos gyvenimas yra pilnas kūrybos, nors eiti šiuo keliu jai ne visada buvo lengva.

Knyga „(Ne)riba“ yra Monikos Dirsytės 2020–2024 metų meno doktorantūros studijų Vilniaus dailės akademijoje darbas. Meno projekto tema „Nuo performanso prie transperformanso: menininkės vaidmuo posthumanistinėje epochoje“. Darbo vadovai prof. Artūras Raila ir prof. dr. Vytautas Michelkevičius.

Nuo pat pirmųjų puslapių autorė skaitytoją kviečia atkreipti dėmesį į ribų įveikimo galimybes ir žmogiškojo santykio svarbą.

„Šiame darbe analizuojamas performanso meno žanras šiuolaikinį pasaulį apibrėžiančiame transhumanistinio kultūrinio virsmo kontekste. Posthumanistinė kultūra, kurioje žmogaus sąmonė, kūnas ir tapatybė įgyja naujas formas ir sąveikauja su technologijomis, kelia klausimą: ar meninė kūryba, besiremianti žmogaus unikalumu ir individualia patirtimi, gali išlikti autentiška šiame technologijų paveiktame kontekste? Performansas čia veikia kaip meninės savirefleksijos priemonė, atskleidžianti vidines žmogaus būsenas ir tampanti erdve savo riboms, identitetui bei žmogaus ir technologijų sąveikai permąstyti. <…> Mano meninio tyrimo tikslas yra liudyti žmogiškumą, o ypač tai yra svarbu šių dienų kontekste, kai žmogiškumo sąvoka posthumanistinėje plotmėje vis susvyruoja. Mano atliekamas tyrimas susideda iš dviejų dalių, kurias apibrėžia du kalbos registrai. Vienas jų – įprastas, atitinkantis norminės kalbos reikalavimus, kitas – tas, kuris galėtų būti pristatytas kaip atspindintis mane pačią, – autentiškai kylantis iš vidaus ir peržengiantis įprastas kalbos normas“, – sako menininkė Monika Dirsytė.

Knygoje skaitytojai ir meno bei kultūros gerbėjai susipažins su pagrindiniais Monikos Dirsytės performansais ir sužinos, kokios aplinkybės nulėmė šių performansų atsiradimą, kokias asmenines ribas teko peržengti, kad nepasiduotų sunkiausiais momentais ir siektų asmeninio tikslo – nuolat kurti.

„Tyrimas suskirstytas į kelias dalis, kuriose nagrinėjama performanso meno ir žmogiškumo sąveika per mano kūrybinius darbus bei interakcijas su dirbtinio intelekto sistema ChatGPT. Pirmoje dalyje aprašomi aštuoni pasirinkti performansai, kurie labiausiai atspindi žmogiškumą skirtinguose kontekstuose: „Kompleksas“, „Aš tavo saulė“, pirmas mano sukurtas performansas (be pavadinimo), „Ribos“, „Neteršk gyvybės rato“, „Running“, „Ašies kodas“, „Tikra / Netikra“, „Ledo podiumas“, „Pan\demos“ ir „CO2“. Šių performansų analizė atskleidžia žmogaus patirčių ribas, kurios išryškėja kūrybiniuose veiksmuose ir peržengia įprastas tapatumo bei savasties sampratas.

Antroje darbo dalyje nagrinėjama mano gyva, autentiška kalba, į kurią reaguoja dirbtinio intelekto dalyvis ChatGPT, siekiama analizuoti šių dviejų „balsų“ sąveiką kaip žmogiškumo ir technologijos dialogą.

Galiausiai, pateikiamos psichologo išvados apie mano išgyventas ribines situacijas, patirtas atliekant šiuos performansus, suteikiančios papildomą psichologinį kontekstą šio tyrimo rezultatams. Psichologo įžvalgos padeda atskleisti, kaip performanso meno praktika veikia vidinę žmogaus būseną ir žmogiškumo sampratą, taip pat – kaip kūrybinė veikla tampa refleksijos ir asmeninio augimo priemone.

Tokiu būdu šis darbas tampa tarpdisciplininiu projektu, aktualizuojančiu būtinybę technologijų pažangos akivaizdoje išsaugoti žmogaus individualumą ir autentiškumą bei atskleidžiančiu psichologinį žmogaus sąveikos su technologijomis kontekstą, virstantį tyrimo bei refleksijos šaltiniu“, – savo baigiamąjį doktorantūros darbą pristato Monika Dirsytė.

Kūrinys „(Ne)riba“ – tai puiki galimybė susipažinti su ryškia, tarptautinio pripažinimo sulaukusia kūrėja, kurios užsidegimas ir vidinė jėga siekti tikslo ne vienam gali tapti tikru įkvėpimo šaltiniu ne mažiau, nei Monikos autoriniai darbai.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

Pirmasis performansas

Mano pirmasis performansas įvyko tada, kai man buvo lygiai 19 metų. Tuo metu dar gyvenau Panevėžyje, tačiau nemažai laiko praleisdavau Vilniuje. Svajojau įstoti į Vilniaus dailės akademiją. Dabar žiūrėdama į savo pirmojo performanso nuotrauką nuoširdžiai stebiuosi, iš kur turėjau tiek drąsos.

Pamenu, buvo karšta vasara, aš su savo drauge (fotografe) sėdėjau ŠMC kavinėje ir diskutavome apie gyvenimą. Staiga aš, apsirengusi raudona suknele, pakilau nuo kėdės ir pasakiau draugei: „Reikia laužyti formas“. Kas yra forma, turinys, performansas, instaliacija, tuo metu aš nežinojau, bet apie formos sulaužymą pasakytas sakinys buvo labai teisingas. Pamenu, tiesiog atsiguliau ŠMC lauko kavinėje ant grindų su savo raudona suknele ir sustingau. Nežinau, ar iš siaubo, ar iš supratimo, kad išdrįsau sukurti savo veiksmą. Peršokti formą. Matyt, nuo tada neoficialiai aš atradau savo pašaukimą, supratau, kad mano likimas bus laužyti formas visomis prasmėmis. Ir šiandien, būdama 35-erių, atsisukusi atgal aš matau save būtent tokią. Per šią kelionę ne tik lūžo formos, mano akyse griuvo autoritetai, dėliojosi vertybės, bet ir drauge stiprėjo mano pačios psichologija. Aš pajutau, jog valdau savo energetinį lauką ir galiu į jį įtraukti kitus.

Įdomus dalykas, jog mano auditorija yra pati įvairiausia, pati nepastoviausia. Per šį laiką aš susipažinau su begale skirtingų žmonių: nuo teatro režisierių, žymių menininkų, politikų, žmonių, kurie sukūrė neįtikėtinus verslus, iki kunigų, kolekcionierių, kaskadininkų ir kt., nuo Londono iki Vilniaus, tiek išsiplėtė mano socialinis gyvenimas. Betarpiškumas ir noras atrasti leido man pažinti pačias įvairiausias formas, o pažinusi jau galėjau jas ir laužyti. Ir visame formos laužymo procese aš ieškojau tik vieno  – žmogiškumo, to netobulumo, to jautrumo ir pažeidžiamumo, nuo kurio žmonės visada bėgo norėdami pranokti patys save. Mano akimis, tas silpnumas, taip nevertinamas šiandien, yra įrodymas, kad žmogus gyvas. Mano kelias – ne tik laužyti formas, bet ir atrasti savo bei kitų žmonių pažeidžiamumą. Per visą kūrybos laiką aš niekada neišdaviau savęs, neparsidaviau politikams, atsisakiau projektų, kurie man atrodė ne mano, nors ir buvo siūlomas užmokestis, nežaidžiau jokių žaidimų, kad išlikčiau, bet įdomiausia, jog išlikau, galiu sakyti, eidama viena, eidama nuoga, kartais ir griūdama, tačiau visada atvira. Ir taip, žiūrint iš materialinės pusės, toks gyvenimas neapsimoka, tačiau žiūrint iš mano kaip žmogaus perspektyvos, aš nenugyvenau nė vienos dienos neieškodama prasmės, kiekvieną dieną aš pati sau kūriau prasmę.

Monika Dirsytė „(Ne)riba“, leidykla VAGA, 2025.