Donaldas Duškinas: naujausia mano knyga skirta visiems, kurie nori atsakyti į klausimą: „Kieno gyvenimą aš gyvenu?“

Donaldas Duškinas – retorikos akademijos įkūrėjas, laisvai samdomas mokymų treneris, kvėpavimo praktikų terapeutas, geštalto praktikos specialistas ir knygų autorius, Vilniaus knygų mugėje pristatysiantis naujausią savo knygą „Bijau būti matomas“.

Knygą išleidusios leidyklos VAGA redakcinė kolegija kviečia skaityti interviu su autoriumi apie naujausią kūrinį ir savasties ugdymo svarbą.

• Donaldai, esate įkūręs retorikos akademiją Lietuvoje. Kas nulėmė jūsų meilę iškalbos menui?

  Šiemet sukanka trisdešimt metų, kaip esu savo profesinėje veikloje. Baigęs Lietuvos muzikos ir teatro akademijos magistrantūrą, pradėjau savo profesinę veiklą. Ją pradėjau teatre kaip dramos teatro režisierius. Kelerius metus praleidęs ten, sukūriau šešis spektaklius. Vėliau atėjau į verslo renginių organizavimo ir mokymų sritis. Kuo daugiau vedžiau mokymų, tuo geriau supratau, kad viešasis kalbėjimas yra labai aktuali tema. Žmonėms tai įdomu, jie gilinasi į viešąjį kalbėjimą, pajunta, kad sklandaus viešojo kalbėjimo keblumus sąlygoja ir patirtos vaikystės traumos. Jos trukdo pasiekti savirealizacijos aukštumų. Supratau, kad žmonės dažnai daug kalba, tačiau aiškiai ir tiksliai pasakyti tai, ką nori, stokoja įgūdžių. Būtent iš šio matymo kilo natūralus poreikis plėtoti viešojo kalbėjimo diskursą.

• Trumpai papasakokite apie Retorikos akademiją. Kodėl pajutote poreikį ją įkurti?

• Retorikos akademiją įkūriau, nes pajutau, kad turiu kuo pasidalinti. Taip pat jutau, kad yra ir poreikis dalintis savo žiniomis. Šiaip ar taip, retorikos menas vis dar tebėra nišinė sritis. Yra įvairių viešojo kalbėjimo institucijų, tačiau aš norėjau į tai pažvelgti giliau ir retoriką susieti su psichologija, nes retorika yra neatsiejama nuo šios disciplinos. Štai kodėl Retorikos akademijos misija yra skleisti retorikos meną pasauliui per vidinę laisvę. Juk kai žmogus yra laisvas vidumi, tuomet ir jo žodžiai liejasi laisvai.

• Jūsų pirmosios trys knygos yra skirtos retoriniams įgūdžiams lavinti. Naujausia knyga „Bijau būti matomas“ yra šiek tiek kitokia. Ką siekiate perduoti skaitytojams savo naujausiu kūriniu?

• Visų pirma tai yra mano paties asmeninė kelionė, kuri jau daug metų tęsiasi žengiant koja kojon su geštalto terapija. Esu būsimasis geštalto terapeutas. Šiuo metu studijuoju Rygos geštalto institute. Šios studijos, kuriose esu jau daugiau nei penkerius metus, tapo dar vienu savęs atradimu. Jaučiuosi esantis savo vietoje, nes galiu būti naudingas žmonėms.

Iš pirmo žvilgsnio naujausia mano knyga skiriasi nuo pirmų trijų, tačiau žvelgiant plačiau, knyga „Bijau būti matomas“ su jomis glaudžiai siejasi, nes joje taip pat kalbu apie žmogaus vidinės laisvės ugdymą, kuri nėra vien išorinis fasadas. Ši knyga padeda išanalizuoti, kiek esame laisvi savo viduje. Ji kelia klausimą: ar Tu gyveni savo gyvenimą ar gyveni tokį gyvenimą, kurio iš tavęs nori kiti, ir bandai atitikti kažkieno nustatytas normas? Knyga kviečia nerti giliau ir panagrinėti psichologinius aspektus, nes, įveikęs psichologinius barjerus, traumas, žmogus išlaisvėja ir pradeda kur kas drąsiau kalbėti viešai. Todėl galima sakyti, kad naujausia knyga padeda pasiekti vidinę laisvę ir per ją įvaldyti retorikos meną.

• Šiandien matomumas mūsų visuomenėje yra visiškai natūralus. Dauguma žmonių kuo puikiausiai demonstruoja savo gyvenimą socialiniuose tinkluose, fiksuoja daugybę buities akimirkų, dalijasi įžvalgomis, aktyviai reiškia požiūrį. Ar vis dėlto manote, kad šiuolaikinis jaunimas bijo būti matomas?

• Iš fasadinės pusės – tikrai taip. Kartą buvo toks nutikimas: prieš porą metų, vienoje gimnazijoje vedžiau retorikos pamoką abiturientams. Tai jau ne vaikai, ne paaugliai. Jie yra jauni žmonės. Grupėje buvo apie šešiasdiešimt žmonių. Mes kalbėjomės apie baimę kalbėti viešai. Aš jiems pasakiau, kad esu vyresnės kartos – tarybinių laikų kompleksų sugadintas žmogus. O jūs esate nauja karta, pasakykite man, kuris iš jūsų bijote kalbėti viešai? Aš tikėjausi, kad instagramo ir kitų medijų užauginti laisvi vaikai tikrai nebijo pasireikšti viešai ir ranką pakels vienas kitas. Bet ranką pakėlė visi buvę salėje. Tuomet jų paklausiau, kokia yra didžiausia baimės kalbėti viešai priežastis. Atsakymas buvo – baimė kyla dėl to, ką pagalvos kiti.

Tu turi šypsotis balta šypsena instagrame, pageidautina, Balio saloje. Bet kyla klausimas, o kas yra už šio fasado? O už jo slypi ne kas kita, kaip išsigandęs, sutraumuotas, mažas vaikas. Ir visiškai nesvarbu, ar tas vaikas gimė prieš keturis ar prieš du dešimtmečius. Už fasado slypi vaikas, pametęs savąjį „Aš“ ir pasirinkęs atitikti nustatytas visuomenės normas.

Ar galima teigti, kad mokame pristatyti savo kasdienybę viešai, bet neturime įgūdžių kalbėti plačiai auditorijai?

• Norėčiau sugriauti mitą, kad kalbėjimui viešai būtina didelė auditorija ir speciali aplinka konferencijoje, prezentacijoje ar panašiai. Iš tiesų – vos pabudę ryte ir ištarę „Labas rytas!“, mes jau kalbame viešai. Kiekvieną kartą, kai kalbame su kitu, mes viešai komunikuojame su aplinka sau priimtinu stiliumi. Todėl svarbu atkreipti dėmesį į tai, kiek mes mokame sklandžiai reikšti mintis. Ar turime, ką pasakyti aplinkai? Ar norime tinkamai komunikuoti? Ar mokame tinkamai paprašyti pagalbos? Ar save galime parodyti tik socialinėje erdvėje, atsiriboję ir užsidarę nuo kitų žmonių?

• Ar matomumas visuomenėje gali būti žalingas? 

• Priklauso nuo to, kiek esi atviras, kokį save parodai. Berašydamas naujausią knygą, sulaukiau klausimo, ar nebijau ir pats būti matomas, ar nebijau sulaukti neigiamos kritikos? Nes knygoje neabejotinai savęs įdėjau labai daug. Atsakymas – ne, nebijau, nes mes visi esame žmonės. Turime nuoskaudų ir traumų. Jeigu aplinkai rodysi tik gražiausią savo gyvenimo pusę, ką įprastai ir darome socialiniuose tinkluose, viskas bus gražu ir gerai. Bet jeigu būsi atviresnis, sulaukti gali ir kritikos ir, galbūt, tokios, kokios nesitikėjai. Ne veltui, knygos pirmajame skyriuje kalbu apie tai, ko sulaukia mažas vaikas, kai būna išdykęs ir atviras. Ogi jis būna priverstas stovėti nuogas prieš visus.

• Ar ši istorija yra iš jūsų gyvenimo?

• Žinoma. Tai reali istorija, kurią man teko patirti pačiam. Patiriama kritika yra kaina, kurią kartais tenka sumokėti už tai, kad leidi sau būti atviram pasauliui.

• Kas, jūsų nuomone, yra baimės būti matomam įveikimas ir kokiu tampa žmogus, įveikęs šį barjerą?

• Abejoju, kad baimę galima įveikti visiškai. Manau, kad baimę būti matomam galima išmokti suvaldyti ir su ja susigyventi. Baimė būti matomam įveikiama tada, kai sau atsakome, kieno gyvenimą noriu gyventi. Savąjį ar tą, kurio iš manęs tikisi kiti. Tam pasiekti yra begalė praktikų – nuo psichoterapeuto pagalbos iki darbo pakeitimo ar savo minčių sąmoningo transformavimo. Gyventi kitų primestą gyvenimą dažniausiai yra labai patogu. Vis dėlto – tik iki tam tikro laiko.

Knygos „Bijau būti matomas“ tekstas yra paremtas dialogu. Kas paskatino pasirinkti Herojaus ir Žibintininko veikėjus šioje knygoje?

• Labai mėgstu profesorių Josephą Campbellą. Jis yra išgryninęs kiekvieno iš mūsų gyvenimo algoritmą. Šio algoritmo pavadinimas yra „Herojaus kelionė“. Kiekvienas esame savo istorijos herojus. Todėl man nekilo klausimas, kaip pavadinti pagrindinį veikėją. Kitam personažui, kuris, be jokios abejonės, yra psichoterapeutas, sukurti kilo sumaišties ir dvejonių. Norėjau suteikti šiam veikėjui metaforinį pavadinimą. Tačiau netiko nei burtininkas, nei patarėjas. Galiausiai, iš savo psichoterapijos studijų prisiminiau, kad psichoterapeutas yra žibintininkas, kuris yra šalia ir mums šiek tiek pašviečia kelią sąmoningumo link. Tai daro žibintininkas – tarp kitko – jau užmarštin nukeliavusios profesijos atstovas.

• Bene kiekviename iš vienuolikos dialogų pateikiate po pamokančią istoriją, kuri iliustruoja kokią nors Herojaus baimę ir jos įveikimą. Ar šias istorijas sugalvojote jūs ar dalijatės sukaupta kultūrine patirtimi?

• Iš dalies taip. Save dažnai įvardiju kaip „istorijų medžiotoją“. Man patinka klausytis istorijų, jas pasakoti. Aš jas kolekcionuoju. Turiu jų išsaugojęs labai daug. Prireikus, atveriu savo istorijų saugyklą, pasisemiu idėjų, kai kuriuos epizodus galiu modifikuoti, modernizuoti, adaptuoti suprantamesniam skaitymui. Rašydamas naujausią knygą norėjau, kad ji būtų lengvai skaitoma, atsisakiau sunkių, mokslinių terminų.

• Knygą iliustravo Žaneta Smailienė. Kodėl pasirinkote klouno įvaizdžio tematiką piešinuose?

• Kai parašiau knygą, turėjau pristatyti Žanetai savo viziją apie iliustracijas. Tačiau niekaip negalėjau sugalvoti, kokie piešiniai geriausiai atitiktų knygos turinį. Tą dieną, kai jau turėjome susitikti su Žaneta ir galutinai nuspręsti, kokios bus iliustracijos, atsakymo vis dar neturėjau. Kiek sutrikęs, išėjau pavedžioti šunį. Beeinant su šunimi, žvilgsnis užkliuvo už keisto daikto ant žemės. Atidžiau įsižiūrėjęs pamačiau, kad tai gerokai apsitrynusi klouno figūrėlė iš populiaraus greitojo maisto restorano maisto rinkinių vaikams. Pakėliau tą figūrėlę nuo žemės ir iš karto supratau, kad klounas – puikus motyvas knygos iliustracijoms. Tą klouno figūrėlę su savimi turiu ir dabar. (Šypsosi).

Sakote, kad kolekcionuojate istorijas. Kokia knyga jums yra įsimintiniausia?

Iki šiol knyga numeris vienas man yra Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“. Joje telpa tiek lengvumas, tiek beprotiškas gylis, mistika ir ezoterika. Istorija, kuri jungia įvairias plotmes. Nuo vaikystės ją skaičiau ne vieną kartą. Todėl ši knyga man paliko labai gilų įspūdį. Be šios knygos labai mėgstu Hemingway’aus kūrybą. Jo kūriniai yra aiškūs, lakoniški, paprasti, bet nepaprastai gilūs. Jis yra pasakęs: „Sugalvok vieną sakinį ir jis taps pagrindiniu tavo knygos leitmotyvu.“ Mano atveju – retorikos knygose tokiu motyvu tapo frazė „laisvų žmonių menas“, o naujausia knyga įgijo pavadinimą „Bijau būti matomas“. Beje, sykį, viešėdami Kroatijoje, šventėme Ernesto Hemingway’aus gimimo dieną.

• Kokia yra jūsų knygos „Bijau būti matomas“ tikslinė auditorija? 

• Knyga skirta kiekvienam, kuris nori atsakyti sau į klausimą: „Kieno gyvenimą aš gyvenu?“ Nes šis klausimas gali kilti bet kuriuo gyvenimo tarpsniu. Tiek paauglystėje, tiek vyresniame amžiuje. Ši knyga padeda keliauti vidinės laisvės link.