Savo dukrą mirtinai nukankinusiam tėvui kalėjime surengtas linčo teismas

Dešimtmetę Sarą Sharif nužudžiusiam tikram jos tėvui Urfanui Sharifui kalėjime surengtas linčo teismas: jį užpuolę kiti kaliniai perpjovė vyrui gerklę aštriu dangteliu nuo tuno skardinės.

Du kaliniai 43-ejų U. Sharifą užpuolė Naujųjų metų dieną, praėjus vos kelioms savaitėms nuo bausmės iki gyvos galvos paskelbimo.

Šaltiniai teigia, kad U. Sharifas per išpuolį liko gyvas, jis šiuo metu yra kalėjimo ligoninėje.

Kiti kaliniai planavo susidorojimą

Pasak šaltinių, užpuolimas buvo suplanuotas, kaliniai iš anksto pasirūpino savadarbiu ginklu – išgaląstu skardos dangteliu nuo konservuoto tuno.

U. Sharifui perpjautas kaklas ir sužalotas veidas, nors nusikaltėlis išgyveno, jo būklė yra sunki.

Belmaršo kalėjime Pietų Londone bausmę iki gyvos galvos atliekančiam U. Sharifui buvo skubiai atlikta operacija, susiūtos gilios pjautinės žaizdos, nuo kurių liks randai visam gyvenimui.

Šaltiniai įkalinimo įstaigoje portalui „The Sun“ sakė, kad šis užpuolimas buvo tik laiko klausimas. Nuo patekimo į kalėjimą U. Sharifas vaikščiojo nuleidęs galvą, bijodamas, kad bus atpažintas, bet greitai pasklido žinia, kas jis toks.
Kaliniai nebuvo patenkinti ir nors patys yra padarę siaubingų nusikaltimų, daugelis nemėgsta vaikų kankintojų. 

Praėjusį mėnesį U. Sharifas nuteistas kartu su nužudytos Saros pamote Beinash Batool (30) ir dėde Faisal Malik (29).

Ant mergaitės kūno nebuvo sveikos vietos

Siaubingas dešimtmetės nužudymas sukrėtė visą Jungtinę Karalystę 2023-iųjų rugpjūtį.

Sara Sharif gimė 2013 m. sausio 11 d. Berkšyre. Jos tėvas – Urfanas Sharifas, pakistanietis taksi vairuotojas, kuris 2001 m. persikėlė į Jungtinę Karalystę. Mergaitės motina – lenkė Olga Domin. 2009 metais pora susituokė, o po metų susilaukė sūnaus. Pora išsiskyrė 2015 m., po to vaikai kurį laiką gyveno su Olga, tačiau 2019 m. jų globa buvo suteikta U. Sharifui.

Tuomet šeima persiklėlė į Horselį su nauja U. Sharifo žmona Beinash Batool, keturiais poros vaikais ir vyro broliu. Saros motina Olga neprieštaravo, kad vaikai būtų auginami musulmoniškai, apskritai, ji ne itin domėjosi ir bendravo su savo atžalomis. 

Saros kūnas buvo rastas šeimos namuose ketvirtadienį, 2023 m. rugpjūčio 10 dieną, ankstyvą rytą po to, kai jos tėvas U. Sharifas paskambino policijai ir pasakė, kad nužudė savo dukrą ir paliko jos kūną nurodytu adresu.

Šalia negyvos mergaitės buvo rastas raštelis, parašytas tėvo ranka, kuriame jis  teigė esąs atsakingas už jos mirtį.

Policijai paskambinta po to, kai U. Sharifas su žmona B. Batool ir broliu išvyko iš Jungtinės Karalystės į Pakistaną su penkiais nužudytos Saros broliais ir seserimis, kurių amžius buvo nuo 1 iki 13 metų.

Aštuonias su puse minutės trukusio skambučio metu U. Sharifas operatorei pasakė, kad nužudė savo dukrą ir nurodė pareigūnams vykti į šeimos namus.

Sharifas sakė, kad „supanikavo ir pabėgo“, ir teigė, kad „per stipriai sumušė“ dukrą, bet neketino jos nužudyti. Tačiau jis atsisakė pasakyti, kur šiuo metu yra, ir nenurodė, kad naktį prieš Saros kūno suradimą šeima išskrido į Islamabadą.

Vėliau paaiškėjo, kad žudiko žmona užsakė bilietus į vieną pusę trims suaugusiems ir penkiems vaikams 2023 m. rugpjūčio 8-ąją, tą dieną, kai buvo nužudyta mergaitė.

Atlikus Saros kūno skrodimą nustatyta, kad ji mirė dėl daugybinių sužalojimų ir nepriežiūros.

Gydytojai specialistai ir patologai, apžiūrėję mergaitės kūną, aptiko maždaug 100 vidinių ir išorinių sužalojimų, įskaitant galvos smegenų traumą, durtinę žaizdą galvoje, daugybinius kaulų ir stuburo lūžius, mėlynes ir randus, likusius po seniau padarytų sužalojimų. Taip pat ant viso kūno bei sėdmenų buvo aptikta nudegimų, tyčia padarytų buitiniu lygintuvu ir verdančiu vandeniu, žmogaus įkandimo žymių.

Daugelis sužalojimų, kuriuos Sara patyrė, buvo padaryti namų apyvokos daiktais, kriketo lazda ir metaliniu strypu.

Taip pat buvo įrodymų, kad mergaitė buvo surišta, o jos galva uždengta savadarbiais gobtuvais, pagamintais iš siuntiniams pakuoti skirtos juostos ir plastikinių maišelių.

Buvo akivaizdu, kad Sara buvo ne šiaip nužudyta, o sistemingai luošinta bei kankinta tikrai ne vieną dieną.

Nužudę vaiką, pabėgo iš šalies

Kriminalistai pradėjo tyrimą, kuriame bendradarbiauta su Interpolu, Užsienio ir Sandraugos plėtros biuru, Nacionaline nusikaltimų agentūra, Karališkosios prokuratūros tarnyba ir Pakistano valdžios institucijomis, siekiant surasti įtariamuosius.

2023 m. rugsėjo 13 dieną U. Sharifas, B. Batool ir F. Malikas paliko Pakistaną ir grįžo į Jungtinę Karalystę. Jie buvo suimti, kai išsilaipino Getviko oro uoste, o po dviejų dienų apkaltinti mažametės nužudymu.

2023 m. gruodžio 14 dieną įtariamieji atvesdinti į Centrinį baudžiamąjį teismą Londone, kur visi trys neigė savo kaltę dėl žiauraus Saros nužudymo. U. Sharifas, vienintelis iš kaltinamųjų, davęs parodymus, iš pradžių vertė kaltę Saros pamotei B. Batool, tačiau per teismo procesą pakeitė savo parodymus, prisiimdamas „visą atsakomybę“ už mergaitės mirtį, siekdamas apsaugoti savo žmoną ir brolį. Jis teigė, kad dukrą sumušė, bet neketino jos nužudyti. 

2024 m. gruodžio 17 d. U. Sharifas buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos, kaip ir jo žmona B. Batool, o teisėja Justice Cavanagh apibūdino šį nusikaltimą kaip „kankinimo kampaniją“, kurioje „žiaurumo laipsnis beveik neįsivaizduojamas“. U. Sharifo brolis F. Malikas buvo nuteistas kalėti 16 metų. Nustatyta, kad jis mergaitės nemušė ir nekankino, tačiau nekvietė pagalbos ir neužkirto kelio sadistų porelei vaiką nužudyti.

Pražudė ne tik sadistas tėvas, bet ir institucijų abejingumas

Šis įvykis sukėlė didžiulę visuomenės pasipiktinimo bangą dėl vaikų saugumą turinčių užtikrinti institucijų neveiksnumo, mat paaiškėjo, kad mergaitę buvo galima išgelbėti net 15 kartų, tačiau niekas nesiėmė padėti vaikui, prieš kurį buvo akivaizdžiai smurtaujama. 

2013 m. sausį vos gimusiai Sarai pritaikytas vaiko apsaugos planas, nes U. Sharifas buvo apkaltintas užpuolęs tris moteris, įskaitant mergaitės motiną, taip pat sumušęs ir įkandęs dviem vaikams. Tačiau vėliau vaikams buvo leista likti su tokiu tėvu.

2013 vasarį, praėjus mėnesiui po Saros gimimo, socialinėms tarnyboms ir policijai pranešta, kad U. Sharifas pliaukštelėjo vaikui per veidą. Institucijos nieko nesiėmė.

2013 m. gegužę socialinė darbuotoja pastebėjo nudegimą ant vaiko kojos. U. Sharifas niekam nepranešė apie incidentą ir teigė, kad tai buvo nelaimingas atsitikimas prie kepsninės. Socialiniai darbuotojai patikėjo.

2013 m. spalį ant Saros kūno pastebėta nudegimo žymė, padaryta buitiniu lygintuvu. U. Sharifas socialinėms tarnyboms pasakė, kad vaikas netyčia atsitrenkė į įjungtą prietaisą.

2014 m. vienas vaikų socialiniam darbuotojui papasakojo, kad U. Sharifas sudaužė televizorių ir kumščiais smogė Saros motinai Olgai.

2014 m. lapkritį Sara buvo paimta į globos namus po to, kai socialinei darbuotojai pranešta apie įkandimo žymę ant vaiko kūno. Tačiau mergaitė vėliau vis tiek bus išsiųsta gyventi pas sadistą tėvą.

2015 m. sausį socialinės tarnybos buvo informuotos, kad U. Sharifas  namuose mojavo peiliu. Paaiškėjo, kad vyras namuose mušė ir spardė žmoną, bet niekas eilinį kartą nesiėmė jokių veiksmų.

2015 m. vasarį vienas poros vaikų savo globėjui pasakė, kad tėvas mušdavo juos diržu per užpakalį. Tų metų rugsėjį tas pats vaikas sakė U. Sharifui: „Kai esi namuose, tu mane kasdien muši ir spardai“. Šie vaiko žodžiai buvo užfiksuoti, bet niekas į tai nekreipė dėmesio.

2015 m. Olga socialinėms tarnyboms papasakojo, kad vyras ant jos kaklo užveržęs diržą ją smaugė. Maždaug tuo metu socialinės darbuotojos ėmė sakyti, kad bijo eiti į namus dėl U. Sharifo agresijos ir neprognozuojamo elgesio. Tada į šeimą buvo paskirtas vyras socialinis darbuotojas. 

2016 m. gruodį mažoji Sara socialiniam darbuotojui pasakė, kad jai nepatinka tėtis, nes jis tranko per visą kūną ir padaro daug mėlynių. Socialiniai darbuotojai matė, kaip Sara krūpčiojo, kai U. Sharifas neigė tai kaip vaiko svaičiojimus ir dukrą apkabino, norėdamas parodyti, kaip neva ją myli.

2022 m. birželį mokytoja pranešė, kad po Saros akimi buvo mėlynė. Mergaitė iš pradžių nesakė, kas atsitiko, vėliau tikino, kad kitas vaikas jai trenkė. Į socialines tarnybas nebuvo kreiptasi.

2023 m. kovą mokytojas ant Saros veido vėl pamatė mėlynes. Mergaitė pasakojo, kad nukrito besivažinėdama riedučiais, bet mokyklai tai pasirodė įtartina ir apie įvykį buvo pranešta atsakingoms institucijoms. Socialinės tarnybos šį atvejį priskyrė ne itin skubiems įvykiams ir galiausiai nusprendė nesiimti jokių veiksmų.

2023 m. kovą buvo nugirsta Saros pamotė B. Batool, kuri vaikų žaidimų aikštelėje mergaitę vadino „kekše ir maža kale“. Tačiau ši informacija socialinėms tarnyboms nebuvo perduota.

2023 m. balandį U. Sharifas pareiškė, kad nori, jog dukrai būtų skirtas namų mokymas. Kadangi šeimos turi tokią teisę, ji buvo suteikta ir šiuo atveju. Paskutinę dieną mokykloje mokytojai dar matė Sarą ir atrodė, kad jai viskas gerai. Prasidėjus „namų mokymui“ mergaitė niekada nebuvo pastebėta lauke. Paskutinius savo gyvenimo mėnesius ji praleido namie žiauriai kankinama. 

Pavojaus signalų buvo daugiau, nei pakankamai, tačiau niekas nieko nedarė, kad apsaugotų nekaltą mergaitę nuo brutalių kankinimų ir mirties artimiausioje aplinkoje. Po Saros mirties Jungtinėje Karalystėje nemažai žmonių reikalavo, kad atitinkamos tarnybos prisiimtų už tai atsakomybę, tačiau prieš vaiko kančias užsimerkę valdininkai atpildo niekada nesulaukė.