Pragaras žemėje – Jasenovaco koncentracijos stovykla: ši vieta net naciams kėlė siaubą

Niekas nepaneigs, kad XX amžiuje veikusios nacių koncentracijos stovyklos buvo vienas didžiausių ir žiauriausių nusikaltimų žmogiškumui istorijoje. Jose per kiek daugiau nei dešimtmetį brutaliai nužudyta apie milijoną žmonių. Nacistinė Vokietija vykdė genocidą prieš žydų tautybės žmones, tačiau koncentracijos stovyklose atsidurdavo ir kitų tautų atstovai, tarp jų – ir lietuviai. Apie nacių vykdytus nusikaltimus galima rasti daug informacijos, istorinių faktų ir liudytojų prisiminimų, kurie atskleidžia, kad žmogiškumui vietos šiose stovyklose nebuvo. Tačiau daug mažiau žinoma apie vietą, kuri panašiu metu veikė Kroatijoje, o tai, kas čia vyko, kėlė šiurpą net žiaurumu ir brutalumu pagarsėjusiems naciams.

1929-aisiais Kroatijoje susikūrė Ustašis – kroatų revoliucinis judėjimas, kurio ideologija  buvo fašizmo, katalikybės ir kroatų ultranacionalizmo mišinys. Ustašiai pasisakė už Didžiosios Kroatijos, kuri apimtų Drinos upę ir tęstųsi iki Belgrado sienos, sukūrimą. Judėjimas pabrėžė rasiškai „švarios“ Kroatijos poreikį ir skatino serbų genocidą. 1941-ųjų balandžio 6 d. Ašies aljansas (nacistinės Vokietijos, fašistinės Italijos ir imperialistinės Japonijos karinė politinė sąjunga, Antrojo pasaulinio karo metu kovojusi prieš Sąjungininkus – aut. past.)  įsiveržė į Jugoslaviją ir vėliau ją padalino. Dėl to 1941-ųjų balandžio 10 d. buvo paskelbta Nepriklausoma Kroatijos valstybė, kurią pavesta valdyti nacių prižiūrimai Ustašių organizacijai. Nors režimą techniškai prižiūrėjo nacistinė Vokietija, Ustašių vyriausybė savarankiškai planavo ir įvykdė tūkstančių žydų, serbų ir romų žudynes Kroatijoje.

Siekdami „išgryninti“ Kroatijos tautą, Ustašiai vokiečių pavyzdžiu ėmė steigti koncentracijos stovyklas. 1941 m. rugpjūtį, pelkėtoje Savos ir Unos upių santakoje netoli Jasenovaco kaimo, atidaryta Jasenovaco koncentracijos stovykla, greitai tapusi trečia didžiausia Europoje ir liūdnai pagarsėjusi kaip tikras pragaras žemėje. Skirtingai nei Vokietijos nacių valdomose stovyklose, Jasenovace trūko infrastruktūros masinėms žudynėms, pavyzdžiui, dujų kamerų. Ustašių režimo pakalikai tausojo net kulkas, todėl žmonės čia buvo žudomi perpjaunant jiems gerkles ar knežinant kaukoles plaktukais. Tokie egzekucijų metodai šiurpino net žmogiškumu nepasižyminčius vokiečių nacius.

Siaubingos gyvenimo sąlygos

Jasenovacas buvo penkių stovyklų kompleksas, apimantis daugiau nei 240 kvadratinių kilometrų. Čia buvo siunčiami vyrai, moterys, senoliai ir vaikai. Ustašiams nerūpėjo nei aukų amžius, nei lytis. Didžioji dalis kalinių buvo serbai, žydai, romai ir patys kroatai, kurie nepritarė ar bandė priešintis Ustašių režimui. Gyvenimo sąlygos stovykloje buvo siaubingos: kaliniai praktiškai marinti badu, niekas jiems nedavė nei drabužių, nei pastogės, kuri apsaugotų nuo šalčio ir kitų nepalankių oro sąlygų. Stovykloje nebuvo švaraus geriamojo vandens, todėl žmonės buvo priversti gerti tiesiai iš Savos upės, kurioje dažnai plaukiodavo sumesti jau nužudytų kalinių kūnai. Visur knibždėjo parazitai, plito įvairios ligos. Savaime suprantama, apie medicininę pagalbą mirčiai pasmerkti žmonės galėjo tik pasvajoti. Stovykloje klestėjo seksualinis smurtas prieš įvairaus amžiaus ir lyties asmenis. 

Kaip ir visose koncentracijos stovyklose, Jasenovaco kaliniai turėjo dirbti apie 11 valandų per dieną. Jie dirbo fiziškai itin sekinančius darbus ir juos visada stebėjo sargybiniai.  Kaliniai niekada negalėjo būti tikri, kad po darbo grįš į savo baraką, mat sargybiniai galėjo čia pat, darbo vietoje, bet kuriam perpjauti gerklę, nes, jų nuomone, kalinys „sabotavo darbą“. 

Sanitarinės sąlygos Jasenovace, konkrečiai – tualetai, verti detalesnio aptarimo. Barakuose žmonės gamtinius reikalus turėdavo atlikti į kibirus, kurie dažnai tiesiog persipildydavo ar būdavo užkliudomi ir nuverčiami ant žemės su visu turiniu. Galima tik įsivaizduoti, koks kvapas tvyrojo barakų viduje. Per retas darbo pertraukas kaliniams buvo leidžiama naudotis lauko tualetu, tačiau tokia tupykla kai kuriems tapdavo karstu: vadinamieji tualetai tebuvo didelės duobės atvirame lauke, uždengtos medžio lentomis. Kaliniai dažnai į jas įkrisdavo, būdami fiziškai silpni ir išsekę negalėdavo išlipti ir mirdavo išmatose.

Kartais patys Ustašiai, norėdami paįvairinti žudymo rutiną,  kalinius tualeto duobėse nuskandindavo. Lyjant šios duobės išsiliedavo ir visas turinys nutekėdavo į upę, iš kurios tie patys kaliniai gėrė vandenį. Tokia buvo realybė Jasenovace – net išvietė galėjo žmogų nužudyti. Kiekvienas kalinys nuolat jautė šalia mirties alsavimą. Tačiau kai kurie, išsekinti, alkani, nuolat mušami, žeminami ir kankinami, jos laukė kaip išsivadavimo.

Žudymo metodai priverstų net šėtoną sapnuoti košmarus

1942-ųjų vasaros pabaigoje dešimtys tūkstančių serbų kaimų gyventojų atsiųsta Jasenovacą. Tų metų rugpjūčio 29-osios naktį nuobodžiaujantys lagerio sargybiniai surengė lažybas, kas gali nužudyti daugiausiai kalinių. Vienas iš sargybinių Petaras Brzica perpjovė gerkles maždaug 1 360 naujų kalinių, naudodamas mėsininko peilį, kuris vėliau buvo pramintas srbosjek („serbų pjaustytojas“).

Kiti sargybiniai, dalyvavę lažybose, buvo Ante Zrinušić, kuris nužudė apie 600 kalinių, ir Mile Friganović, kuris išsamiai ir nuosekliai papasakojo apie tai, kas tą naktį nutiko. Jis prisipažino nužudęs 1100 kalinių ir smulkiai nupasakojo, kaip kankino senuką, vardu Vukasinas. Jis įsakė senoliui palaiminti Ustašių lyderį Ante Paveličių. Senukas nesutiko, nors Friganovičius kaskart po atsisakymo pjovė jam ausis, nosį ir liežuvį. Galiausiai jis senoliui išpjovė akis, išplėšė širdį ir perpjovė gerklę. 

Ustašiai nematė reikalo slėpti brutalių žmonių skerdynių, todėl Jasenovaco kaimo gyventojai kartais tapdavo jų liudininkais. Štai vienas vyras prisimena, kaip stovyklos sargybiniai surinko į baržą daugiau nei 100 serbų merginų, liepė joms nusirengti, o paskui sugriebė už plaukų, pjovė gerkles ir sumetė lavonus į upę. 

Savo atsiminimuose „44 mėnesiai Jasenovace“ Egonas Bergeris aprašė kroatų pranciškonų vienuolį Tomislavą Filipovičių Majstorovičių, dar žinomą kaip Fra Sotona („Brolis Šėtonas“), liūdnai pagarsėjusį Jasenovaco komendantą:

„Vienuolis Majstorovičius, elegantišku kostiumu ir žalia medžiokline kepure, su džiaugsmu stebėjo savo aukas. Su juo buvo dar du vyrai. Jis priėjo prie vaikų, net glostė jų galvas. Majstorovičius pasakė mamoms, kad jų vaikai bus pakrikštyti, ir paėmė juos iš motinų. Du vaikai buvo pasodinti ant žemės, o trečiąjį vyrai ėmė mėtyti kaip kamuolį į orą. Vienuolis Majstorovičius, iškėlęs durklą aukštyn, tris kartus nepataikė, bet ketvirtą kartą juokdamasis pasmeigė mažylį ant durklo. Motinos krito ant žemės, ėmė rautis plaukus ir siaubingai šaukti. Kai visi trys vaikai buvo taip žiauriai nužudyti, šie trys dvikojai žvėrys apsikeitė pinigais, nes atrodė, kad jie buvo susilažinę, kuris pirmasis persmeigs durklu vaiką. Motinos po to irgi buvo nužudytos“, – rašoma prisiminimuose.

Jasenovaco sargybiniai prisigalvodavo ir kitokių „pramogų“: perpjaudavo ir ištraukdavo iš nėščios moters pilvo kūdikį, kurį čia pat nužudydavo, surengdavo „parodomąsias“ žudynes kitų kalinių akivaizdoje, perpjovę pasirinktam nelaimėliui pilvą žiūrėdavo, kiek žarnų pavyks ištraukti lauk. 

1945-ųjų balandį, Jugoslavijos partizanų būriams artėjant prie stovyklos, Ustašių sargybiniai bandė atsikratyti savo nusikaltimų įrodymų. Kadangi puikiai žinojo, ką padarė, jie  stengėsi kuo greičiau nužudyti kaip įmanoma daugiau kalinių.

1945-ųjų balandžio 22 dieną stovykloje sukilo 600 kalinių. 520 iš jų žuvo, 80 pabėgo. Netrukus po kalinių maišto Ustašiai stovyklą apleido. Tačiau pirmiausia jie nužudė čia likusius dar gyvus kalinius, taip pat susprogdino ir sunaikino pastatus, sargybos postus, krematoriumus ir kitas stovyklos dalis. Patekę į stovyklą, partizanai rado tik griuvėsius, suodžius, dūmus ir lavonus.

Istorikai iki šiol tiksliai nežino, kiek žmonių buvo nužudyta Jasenovace. „Memorial“ apskaičiavo, kad aukų skaičius siekia nuo 85 000 iki 100 000 žmonių, tačiau manoma, jog čia galėjo mirti mažiausiai 360 000 žmonių. 

1968-aisais buvusios koncentracijos stovyklos vietoje įkurta Jasenovaco memorialinė vieta su memorialiniu muziejumi. Šiandien Jasenovaco memorialinė vieta skirta aukų atminimui ir visuomenės švietimui.