Pavyzdingas skautas, tapęs negailestingu berniukų žudiku: kraujo troškimą iššaukė bendraamžių smurtas ir patyčios

Johnas Joubertas devintajame dešimtmetyje pašiurpino Jungtines Amerikos Valstijas, kai per vienerius metus įvykdė tris kraupias paauglių žmogžudystes. Mokykloje patyręs daug smurto ir patyčių, jis ėmė mėgautis kitų, už save silpnesnių, kančia. Nebraskos skerdiku pramintas maniakas pjaustė, kankino ir net dantimis kandžiojo savo aukas, o vienai jų beveik nupjovė galvą. Kaip iš drovaus skauto ir pavyzdingo mokinio jis tapo šaltakrauju sadistu, besimėgavusiu aukų verksmais ir maldavimais pasigailėti?

Traumuojantys santykiai su motina ir patyčios

Johnas Joubertas gimė 1963-ųjų liepos 2 dieną Lorenso mieste, Masačusetso valstijoje. Jis turėjo vieną seserį. 1969-aisiais kai Johnui buvo šešeri, jo tėvai išsiskyrė. 1974-aisiais šeima persikėlė į netvarkingą, apgriuvusį butą Portlande, Meino valstijoje. Jo motina norėjo pradėti naują gyvenimą ir nors mažasis Johnas labai norėjo, moteris jam neleido matytis su savo tėčiu. Ji ir pati su vyru jokio ryšio nepalaikė. Ilgainiui Johnas pradėjo niekinti savo kontroliuojančią motiną. Iš tiesų, ji buvo labai šalta moteris, didelė manipuliatorė ir sūnų laikė ant „trumpo pavadėlio“.

Mokykloje Johnas buvo labai motyvuotas ir demonstravo puikius mokymosi rezultatus. Tačiau kiti vaikai jo nemėgo, dažnai tyčiojosi, erzindavo ir net smurtaudavo. Pasak buvusių jo mokytojų, Johnas visada atrodė silpnas, nuolankus ir pažeidžiamas, todėl dažnai tapdavo vyresnių berniukų patyčių „taikiniu“.

Pavyzdingas vaikas, pajutęs kraujo troškimą

Norėdamas pritapti ir atsiriboti nuo negatyvių minčių, paauglystėje Johnas įsitraukė į įvairias veiklas: grojo klarnetu žygeivių grupėje, buvo mokyklos bėgimo komandos narys ir skautas.  Maždaug tuo metu jo sadistinės, žmogžudiškos fantazijos išsivystė iki tokio lygio, kad jis svajodavo gatvėje žudantis visiškai nepažįstamus žmones. Jau vėliau, kai buvo sulaikytas, Johnas sakė, kad didžiausią pasitenkinimą jam suteikdavo aukų neviltis ir silpnumas, jausmas, kad jis visiškai kontroliuoja situaciją. 

Kai Johnui buvo 13 metų, jis mokykloje pieštuku dūrė vienai mergaitei ir net seksualiai susijaudino, kai ji verkė iš skausmo. Kitą dieną, apsiginklavęs skutimosi peiliuku, važiuodamas dviračiu, Johnas tyčia kliudė gatve ėjusią mergaitę ir ją sužalojo. Po kiek laiko jis sumušė berniuką ir smaugė jį iki sąmonės netekimo. Nors tokia paauglio elgsena jau tada turėjo priversti aplinkinius sunerimti, už šiuos veiksmus atsakomybės Johnas niekada nesulaukė, o nebaudžiamumo jausmas tik dar labiau pakurstė jo liguistas fantazijas. Visą paauglystę kentęs patyčias ir visų bijojęs, jaunuolis mėgavosi fizine ir psichologine dominavimo prieš kitus galia. 

Mėgavosi aukų kančia

1982-ųjų rugpjūčio 22 dieną 11-metis Richardas Stetsonas išėjo iš namų pabėgioti 3,5 mylios ilgio taku Portlande, Meino valstijoje. Sutemus ir berniukui negrįžus, jo tėvai iškvietė policiją. Kitą dieną atsitiktinis vairuotojas aptiko berniuko kūną pakelėje, netoli nuo jo dingimo vietos. Vienuolikmetis buvo pusiau išrengtas, ant jo kūno žiojėjo durtinės ir pjautinės žaizdos, ant kaklo matėsi smaugimo žymės, be to, vaikas buvo apkandžiotas – ant kūno rasta žmogaus dantų žymių. Įtariamasis dėl žiaurios žmogžudystės greitai buvo suimtas, tačiau jo dantų žymės neatitiko rastų ant berniuko kūno, todėl vyras buvo paleistas į laisvę. Neatsiradus jokių liudininkų ir papildomų detalių, nužudymo byla buvo įšaldyta iki 1984-ųjų sausio.

13-metis Danny Joe Eberle dingo 1983-iųjų rugsėjo 18 dieną, kai pristatinėjo laikraščius Bellevue mieste, Nebraskoje. Jo brolis, kuris taip pat kartu išnešiodavo laikraščius, dingimo momento neužfiksavo, tačiau prisiminė, kad kelios dienos prieš tai juos stebėjo baltaodis vyras tamsiame automobilyje. Nustatyta, kad dingęs paauglys pristatė tik tris iš 70 savo maršruto laikraščių. Ketvirtojo pristatymo adresu kartu su kitais laikraščiais buvo aptiktas ir jo dviratis. Aplinkui nebuvo jokių kovos ar pasipriešinimo ženklų. Vėliau žudikas pasakojo, kaip priėjo prie berniuko, išsitraukė peilį ir ranka uždengė jo burną. Tada liepė sekti paskui jį iki automobilio ir nusivežė auką už miesto.

Po tris dienas trukusių paieškų Danny Joe Eberle kūnas buvo rastas aukštoje žolėje šalia žvyrkelio maždaug už 4 mylių (6 kilometrų) nuo vietos, kur rastas jo dviratis. Paaugliui buvo numautos apatinės kelnaitės, surištos kojos ir rankos, o burna užklijuota lipnia juosta. Peiliu padarytos žaizdos ant kūno leido tyrėjams suprasti, kad berniukas buvo kankinamas prieš mirtį. Peiliu jam buvo smogta devynis kartus. Šis nusikaltimas pateko į JAV Federalinio tyrimų biuro (FTB) jurisdikciją.

Tyrimas buvo atliekamas keliomis kryptimis, kaip įtariamasis suimtas jaunuolis, kuris prieš tai buvo baustas už dviejų jaunų berniukų tvirkinimą. Nors įtariamasis neišlaikė testo poligrafu ir turėjo neįtikinamą alibi, tačiau neatitiko profilio, kurį FTB tyrėjai sukūrė žudikui. Vaikinas buvo paleistas dėl įrodymų trūkumo. Buvo apklausti ir kiti toje vietovėje žinomi pedofilai, vaikų tvirkintojai, tačiau siūlo galo užčiuopti nepavyko ir byla galiausiai buvo įšaldyta. 

1983-iųjų gruodžio 2 dieną 12-metis Christopheris Waldenas dingo Papiljone, Nebraskoje, maždaug už 3 mylių (5 kilometrų) nuo vietos, kur buvo rastas Danny Joe Eberle kūnas. Liudininkai vėl sakė matę baltaodį vyrą tamsiame automobilyje. Tyrėjai suprato, jog tai negali būti atsitiktinumas. Savo vėlesniame prisipažinime Johnas sakė, kad automobiliu privažiavo prie keliu einančio Christopherio Waldeno, parodė jam peilį ir liepė sėsti į automobilį.

Nuvežęs berniuką už miesto, žudikas aukai įsakė nusirengti iki apatinių, tačiau paauglys atsisakė tai daryti ir gultis į sniegą. Po trumpos kovos Johnas vaiką įveikė, paskui jį mirtinai subadė. Menkas aukos pasipriešinimas sužadino Johnui tokį įsiūtį, kad peiliu jis „darbavosi“ iš visų jėgų. Berniukui buvo taip giliai perpjauta gerklė, kad galva buvo kone atskirta nuo likusio kūno. Christopherio Waldeno kūnas rastas po dviejų dienų, 5 mylių (8 kilometrų) atstumu nuo miesto. Nors vis trys nusikaltimai buvo panašūs, tyrėjus kiek sutrikdė paskutinė auka: Christopheris nebuvo surištas, jo kūnas buvo geriau paslėptas ir jis buvo nužudytas iš karto, nekankintas, kaip kiti berniukai. Tuomet detektyvai nenumanė, kad nuo savo žudymo „rutinos“ sadistas nuklydo, nes auka jį įsiutino. 

Policijai įkliuvo per atsitiktinumą

1984-ųjų sausio 11 dieną vietos ikimokyklinio ugdymo įstaigos mokytoja iškvietė policiją ir pranešė, kad matė rajone įtartiną vyriškį automobilyje. Vairuotojas, pamatęs, kad moteris užsirašinėja valstybinį automobilio numerį, sustojo ir jai pagrasino. Automobilis nebuvo tamsios spalvos, bet pagal jo numerį paaiškėjo, kad šią transporto priemonę išsinuomojo Johnas Joubertas, samdomas radarų technikas iš Offutto oro pajėgų bazės. Paaiškėjo, kad nuomotis mašiną vyrui prireikė, nes remontuojamas jo paties automobilis – tamsiai rudas „Chevrolet Nova“ sedanas.

Netrukus buvo išduotas kratos orderis, o jo kambaryje oro pajėgų bazės bendrabutyje rasta virvė, tokia pati, kokia buvo surištas nužudytas Dannys Joe Eberle. FTB nustatė, kad neįprasta virvė buvo pagaminta JAV kariuomenei Pietų Korėjoje. Tardomas Johnas prisipažino virvę gavęs iš vieno oro pajėgų bazės darbuotojo.

Tuo metu FTB vyriausiasis tyrėjas Robertas K. Ressleris kartu su daktare Ann Burgess, tyrę dvejų Nebraskoje nužudytų berniukų bylą ir sukūrę hipotetinį žudiko aprašymą, sukluso, išgirdę apie vyro sulaikymą. Johno portretas visais atžvilgiais atitiko jų sudarytą maniako aprašymą. Prie šių žmogžudysčių buvo pridėta ir Richardo Stetsono nužudymo byla Meino valstijoje, nes paaiškėjo, kad Johnas ten gyveno prieš prisijungdamas prie karinių oro pajėgų. Palyginus ant Richardo kūno rastas įkandimų žymes, paaiškėjo, kad jos tobulai atitinka Johno Jouberto dantų žymes.

Nors iš pradžių kaltę neigė, Johnas galiausiai prisipažino įvykdęs jam inkriminuojamas žmogžudystes ir 1984-ųjų sausio 12 dieną buvo oficialiai apkaltintas nužudymais. Vyrui buvo atliktos kelios psichiatrinės ekspertizės. Viena jį apibūdino kaip turintį obsesinį-kompulsinį sutrikimą, sadistinių polinkių ir šizoidinį asmenybės sutrikimą.

Vis dėlto, nustatyta, kad nusikaltimų metu Johnas nebuvo apimtas psichozės. Trijų teisėjų kolegija Nebraskoje jį nuteisė mirties bausme. Po šio teismo Johnas taip pat buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos Meine, kuriame nėra įteisinta mirties bausmė, už Ricky Stetsono nužudymą.

Gyvenimą baigė elektros kėdėje

Johnui Joubertui mirties bausmė buvo įvykdyta 1996-ųjų liepos 17 dieną Nebraskos valstijoje. Gyvenimą jis baigė elektros kėdėje. Johnas buvo antrasis asmuo, kuriam įvykdyta mirties bausmė Nebraskoje nuo tada, kai 1973-aisiais ši bausmės forma valstijoje buvo vėl įteisinta. Prieš egzekuciją Johnas Joubertas atsiprašė už įvykdytas žmogžudystes: „Tiesiog noriu pasakyti, kad dar kartą atsiprašau už tai, ką padariau. Nežinau, ar mano mirtis ką nors pakeis. Aš tiesiog prašau Danny Eberle, Christopherio Waldeno bei Richardo Stetsono šeimų pabandyti rasti ramybę ir paprašyti Nebraskos žmonių man atleisti.“ Mirties dieną jam buvo 33-eji metai. 

Jau po egzekucijos Nebraskos aukščiausiajam teismui pateiktas  apeliacinis skundas dėl nehumaniško mirties elektros kėdėje pobūdžio. Skunde teigta,  kad egzekucijos metu Johnui Joubertui ant galvos atsirado keturių colių skersmens pūslės abiejose pusėse virš ausų, o tai sukėlė jam skausmą ir kančias prieš mirtį. Tiesa, skundas didesnio susidomėjimo nesulaukė, o kankintų ir žiauriai nužudytų berniukų tėvai pavadino tai cinizmo viršūne.