Tarptautinė grupinė keramikos paroda „Ugnies pakerėti“

Menininkai Irena ir Vilius Šliuželiai, minėdami jubiliejinius metus, uždega šventinę ugnį jiems įprastoje vietoje – krosnyje – ir drąsiai sukelia tūkstančio laipsnių kaitrą.

Ugnies meistrai su žiūrovais dosniai dalijasi degimo dovanomis, o sukaktį kviečia paminėti Šiaulių dailės galerijoje surengtoje tarptautinėje grupinėje keramikos parodoje „Ugnies pakerėti“.

Irena ir Vilius, Lietuvos dailininkų sąjungos nariai, pedagogai, tarptautinių parodų bei plenerų dalyviai, stipriai inspiruoja miesto kūrybinį gyvenimą: organizuoja, kuruoja parodas, koordinuoja meno procesus, perduoda savo meistrystės įgūdžius ir patirtis bei formuoja vizualinę miesto kalbą. Nors Šiaulių miestas simptomiškai patiria tapatumo trūkių, visgi turi produktyvių, nuosekliai kuriančių miestiečių, kurių sukaupta meninė patirtis, tikėtina, bus pasitelkta, konstruojant stabilesnį vizualinį miesto identitetą.

Parodos Šiaulių miesto gimtadienio kontekste, be estetinės funkcijos, gali tapti prerogatyva retrospektyviai peržvelgti autorių kūrybą, refleksyviai įprasminti kuriamą meninį turinį bei domėtis meninių procesų tikslais ir poveikiu. Keliami klausimai galėtų aprėpti vietos įtaką kūrybai ir sykiu klausti: kaip meno kūriniai konstruoja miesto identitetą, konceptualizuoja vietos suvokimą ar meninėmis išraiškomis naujai brėžia miesto žemėlapius?

Irenos ir Viliaus kūrybiniai sumanymai ženklina Lietuvos bei kitų šalių miestų teritorijas, ypač tamprūs bendrystės saitai su Latvija, kur lipdomos, degamos ir eksponuojamos didžiulio formato šamoto skulptūros. Šiauliškiai su pastarųjų metų autorių įdirbiu galėjo susipažinti ugnies skulptūrų festivalyje „Saulės stulpai“ arba užsukę į Gumbinės gatvėje įsikūrusios Šiaulių dailės mokyklos vidinį kiemą – ten, pritaikius apšvietimą, ažūrinės dvimetrinės skulptūros sutemus įgyja paslaptingos gyvasties.

Didžiausią V. ir I. Šliuželių bei latvių kolegų šamoto skulptūrų ekspoziciją yra sukaupęs Užvenčio kraštas, susisaistęs vietos ir literatūros ryšiais, kuriame kasmet organizuojamas kūrybinis festivalis „Užventis MENE“. Istorinėje Užvenčio dvaro aplinkoje veikia vienintelis Lietuvoje šamoto skulptūrų parkas.

Parodoje „Ugnies pakerėti“ menininkai tarsi alchemikai, pasitelkę ugnį, vandenį, žemę ir orą, virtuoziškai kuria formas, derina medžiagas, glazūras bei aukštos temperatūros degimų sąveikas. Keramikos kūrimo procesualumas suponuoja parodos organizatorių minimą „ugnies pakerėjimą“, kuris orientuojamas ne tik į planuojamo proceso rezultatą, bet į jo situatyvius momentus bei patirtis, kurias reflektuoja menininkai.

Perėjęs technologinių procesų įvairovę, keramikos kūrinys tampa kultūros dokumentu, gamtos elementų ir žmogaus bendrabūvio liudininku.

Keramikos meno raidą lėmė geografinės, ekonominės, religinės, istorinės sąlygos, kurios implikavo taikomojo, vaizduojamojo meno ribų peržengimą bei suartėjimą su kitais menais. Šiais laikais keramika, neprarandanti svarių pozicijų meno lauke, demonstruoja dabartiniam laikmečiui būdingas tendencijas: konceptualumą, tarpdiscipliniškumą, eksperimentavimą technologijomis bei pritaikomumą bendruomeniškumo iniciatyvoms.

Parodos „Ugnies pakerėti“ ekspozicijoje dominuoja keramikos technikų, stilistinė bei idėjų įvairovė, kurias vienija profesinė meistrystė. Autoriai kūriniuose fiksuoja simbolius, ženklus, metaforas, išreiškia sociopolitines pozicijas, koduoja egzistencines patirtis bei santykį su besikeičiančiu kontekstu. Pavieniai autorių eksponuojami kūriniai nereprezentuoja platesnės jų kūrybos sklaidos, tačiau galima įžvelgti implikacijų, kurios inspiruoja keramikos kūrinių tematinį lauką. Gamtinė aplinka ir jos resursai, kaip vienas archajiškiausių motyvų, lydi Vitalijos Kurtinaitienės sodrių spalvų antropomorfinius kūrinius, fiksuojančius nyksmo ir gyvasties trapumą.

I. Šliuželienės keramika suponuoja gamtinių formų transformacijas bei gamtos ir žmogaus koegzistencinius ryšius. Una Mjurka trapias gamtines žolynų formas modeliuoja džiovintų augalų kompozicijose. Klimato kaita, globalios bei asmeninės patirtys fiksuojamos meistriškos keramikos kalbos autoriaus Aleksandro Djačenko kūriniuose.

Parodoje nestinga vizualiai išraiškingas, figūrines keramikos kompozicijas eksponuojančių autorių: Mārīte Djačenko, I. Šliuželienė, V. Šliuželis, Tiina Kaljuste, Ilze Emse-Grīnberga, kurie fiksuoja socialinės aplinkos aktualijas bei plėtoja siužetiškus motyvus.

Ženkliškus, heraldinius motyvus pristato Sakartvelo autorė Nato Eristavi, kurios kūrybinės inspiracijos formos ir turinio atžvilgiu išsiskiria didžiuliu produktyvumu ir idėjų gausa. Turtinga ornamentika pasižyminti Živilės Bardzilauskaitės-Bergins keramika, persipynusi su kaleidoskopiniu linijų, ritmų pasikartojimu, nukelia į kitų kultūrų koloristines patirtis, prikausto žvilgsnį meditatyviam sustojimui.

Šiuolaikinė keramika taip pat dažnai pasižymi ironiškumu, nėra patogi estetinio pasigėrėjimo žiūrėjimui. V. Šliuželio skulptūros, patiriančios erozinį nyksmą, taikliai demaskuoja „smegenų plovimą“, o aštriu konceptualumu kūryboje išsiskiriantis Juris Berginsas savo žiūros rakursą fokusuoja į politines, socialines temas bei, jas reflektuodamas, konstruoja karo amunicijos „asambliažus“.

Jānis Leimanis, regis, grįžta prie formos moduso reikšmės bei klasikinių keramikos formų, bet tik iš pirmo žvilgsnio, nes keramikos lipdymą patiki 3D spausdintuvų technologijoms.

Architektūrinį parodos vizualumą įtaigiai padeda išpildyti degančių skulptūrų fototentai bei didžiulio formato šamotinės skulptūros, kanoniškai įrėminančios turiningą ugnies meistrų patirtį.