Nuo dangaus skliauto iki makabriškų pamėklių

Šiuolaikinio meno ir mados festivalis „Virus“ šį rudenį rengiamas jau dvidešimt aštuntą kartą. Kokia jo ilgaamžiškumo paslaptis? Tai įvairiapusiškos, plastiškai atsinaujinančios programos rezultatas. Visą šį laikotarpį festivalis buvo kintančių šiuolaikinio meno procesų matuokliu, todėl galima drąsiai teigti, kad skaičius 28 kreipiasi ne į istoriją, o atvirkščiai – intriguoja naujovių laukimu.

Šį rudenį festivalis daug dėmesio skiria gyvenimo stiliaus, kostiumo dizaino, estetinėms mažumų apraiškoms. Suvokiant integralią gyvenimo stiliaus ir meninės kūrybos visumą, labai svarbiu tikrovės pažinimo principu tampa plačiai suvokiamas mados pasaulis. Festivalio programoje vis aktualesniu tampa didžiojo mados šou renginys, kuriame į naują visumą sintezuojami performanso, kostiumo dizaino, šiuolaikinio šokio, muzikos, queer kultūros elementai – tai labai dinamiškas procesas ir jo ryškiausias tarptautines apraiškas bus galima pamatyti šio festivalio madų šou fiestoje.

Iki šio finalinio mados renginio išsirikiuoja ne mažiau ryškūs „meninių madų“ diktatoriai. Kauno šokio teatro „Aura“ spektaklis apie charizmatišką Fridą Kalo – šokis apie gyvenimą, kaip asmenybės ir kūrybos stiliaus vienovę, apie gyvenimą, kaip meninį performansą. Kitas šios trupės sumanymas „Sodas 4.12“ – ne tik kosminė ir transkultūrinė vizija apie slėpiningus ekosistemos pavidalus, bet ir ryškus pavyzdys, kiek stebėtinai daug meninės raiškos galimybių gali pasitelkti šiuolaikinis šokis.

Meno pasaulyje madų ir populiarumo girnos iškelia ir naikina epigonus, bet išgrynina verčiausius, tikruosius laikmečio dvasios „stilistus“. Tokį Lietuvos ir Estijos menininkų duetą pamatysime didžiaformatėje fantasmagoriškoje parodoje „I Maestri el Makabro“ („Pamėklių meistrai“). Vienoje erdvėje Jono Gasiūno ir Ole Kaido kūryba taip įelektrina erdvę, kad makabriškos jų kūrinių pamėklės netikėtai gali tapti pavojingais pasąmonės ertmių gidais.

Šiauliuose ilgai laukto klaipėdiečio Rodion’o Petroff’o „Grupinėje parodoje“ vaizduotė klampinama vėl kitaip: skaitmeninis gličas persipina su pastoziniais potėpiais, istoriniai motyvai su virtualių miestų gatvėmis ir patenkame į retrofuturistinės topografikos labirintus.

Skaidros Trilupaitytės kuruojamos parodos – visada intriga. Festivalio programoje ji pristato teminę parodą „Pirmapradis dangus“, kuri suteiks galimybę pakilti įvairiomis prasmėmis – metafizinėmis ir labai kasdieniškomis, iš naujo pamatant dangaus skliauto dirbtinumą.

Festivalyje bus gausu performansų. Atidarymo dieną galeriją užplūs Šiaulių miesto performatyvaus meno desantas. Tai gera proga prisiminti, koks gyvybingas ir kelias kartas jungiantis yra miesto menininkų gebėjimas plėtoti šią rizikingą kūniško meno rūšį. Beje, performanso programoje meninę akciją surengs ir pasaulį atvirumu naujovėms stebinantis berniukų choras „Dagilėlis“.

Šiuolaikinis šokis dominuos Valstybiniame Šiaulių dramos teatre, bet bus netikėtumų ir netradicinėse erdvėse. Šokėjų trupė „Nuepiko“ renkasi Šiaulių Didždvario gimnazijos sporto salę ir tuo sporto tema nesibaigia. Naujovių generatorė VšĮ „Operomanija“ festivalyje pristato muzikinį performansą „Sporto grupė“ – tai ne tik radikali žanrinė avantiūra, bet ir slapta viltis tarp žiūrovų sutikti sporto bendruomenės entuziastų.

Džiugu, kad į šiuolaikinio meno sūkurį su panoptikumo ir deepfake temas nagrinėjančiu eksperimentiniu kūriniu „Aušra Foucault šešėlyje“ įsivelia ir Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“.

Tai dar kartą įrodo, kad „Viruso“ dvasia užkrečiama, kad tai visada kita ir nauja meniškai pozityvi patirtis.