Meno rezidencija – kūrybinių impulsų atnaujinimui

Kol Šiaulių mieste dar neatsirado erdvių ir galimybių kviesti čia kurti menininkų iš kitų Lietuvos vietovių ar užsienio, Šiaulių dailės galerija kartu su vizualiųjų menų centru „Labas Itala“ Sicilijoje ir jo vadove Simona Crisafuli inicijavo išskirtinį projektą. Šiaulių regiono menininkai turi galimybę realizuoti savo kūrybinius sumanymus unikalioje tiek geografine, tiek istorine prasme vietoje – meno rezidencijoje Sicilijos saloje Italijoje.

Meno procesų dinamika yra labai reikalinga tiek kūrėjams, tiek miesto meniniam gyvenimui. Tai svarbi regiono menininkų kūrybos sklaidos galimybė, kuri neša stiprią žinutę apie kūrybinį miesto potencialą. Galimybė menininkams kurti kitame kontekste, tarsi įsivietinti, būtina jų kūrybinių impulsų atnaujinimui. Planuodami rezidencijų programų veiklos auginimą, jau dabar galime pasidžiaugti, kad Sicilijoje kurti galėjo jau septyni menininkai.

Šiais metais programos rezidentais tapo tapytojas Antanas Šeronas ir menininkų duetas Dalia Mikonytė ir Adomas Žudys, kuriuos pakalbinome apie rezidencijas, jų iššūkius ir galimybės būtinumą.

– Kas jums yra rezidencija, kaip suvokiate jos tikslus, kokius juos keliate sau?

Dalia:

– Man rezidencijos tikslas visada yra gilesnis naujos vietos pažinimas, nuožmus stebėjimas ir bandymas joje įsigyventi. Gana sudėtinga sukurti ką nors per tokį trumpą laiką kaip dvi savaitės, kartais net mėnuo yra per mažai, todėl rezidencija visada yra ir iššūkis, lenktynės su savimi.

Adomas:

– Tai proga sukurti kažką naujo, pakeitus aplinką, eksperimentuoti, išbandyti naujas technikas ir idėjas. Naudojantis meninėmis priemonėmis – susipažinti ir patirti lankomą vietą.

Antanas:

– Naujos vietos, aplinkos pažinimas, sugebėjimas iš jos pasiimti visa, kas yra geriausia, ir tai panaudoti kūrybinėje veikloje ir ne vien tą rezidencijos laikotarpį. Nes jos pėdsakas man išliks dar ilgai ir tai, manau, dar labiau praturtins mano kūrybą. Jai keliu aukščiausius tikslus. Todėl manau, kad ši rezidencija man labai padės.

– Rezidencijos metu ne tik aktyviai kūrėte, bet ir pažinote Italos miestelį. Pasidalykite, kas labiausiai paliko įspūdį.

Dalia:

– Itala – mažas, bet vaizdingas miestelis. Labai gerą įspūdį paliko jauki rezidencijos koordinatorės Simonos kuriama atmosfera, jos asmeninis atkaklumas ir veiklumas. Taip pat dalies vietos žmonių smalsumas ir noras padėti ar tiesiog pasikalbėti.

Adomas:

– Tai, ką sudėjome į savo darbą, – vietinė architektūra, kraštovaizdžio elementai, kurie labai skiriasi nuo mums pažįstamo vietinio kraštovaizdžio. Labai patiko, kad Itala išsidėsčiusi kalnuotoje vietoje su vingriais keliais ir takeliais.

Antanas:

– Visa aplinka, kalnai, grynas oras, gamta – tiesiog tobula vieta kurti, tereikia tik tuo naudotis. Man realiai pasitaikė labai draugiški paprasti žmonės. Manau, kad dėl Simonos tas Italos miestelis labai kultūriškai tampa turtingas. Tik gaila, kad ne visi žmonės tai suvokia ir supranta. Tikiuosi, kad ši situacija artimiausiu metu pasikeis į gerąją pusę.

– Adomas su Dalia spėjo sudalyvauti konferencijoje „Technology and contemporary art in small villages“, o Antanas vedė dirbtuves vietos bendruomenei. Papasakokite, kaip sekėsi, kaip šios patirtys praplėtė jūsų kūrybos horizontus.

Dalia:

– Buvome gerai supažindinti su vietos kontekstu, sunkumais, su kuriais susiduria menininkai ir bendruomenės. Išgirdome skirtingų kartų menininkų, taip pat antropologo pozicijas ir strategijas, kurios labai stipriai skiriasi. Šioje konferencijoje taip pat pristatėme savo darbus ir rezidencijos metu sukurtą vaizdo įrašą.

Adomas:

– Buvo įdomu išgirsti skirtingų požiūrių, pasiūlymų ir nuomonių apie tai, kaip geriausiai įveiklinti vietinius menininkus. Menas gali ir net turi būti vietinės bendruomenės dalis, taip ją stiprindamas ir įgalindamas vietinėje bendruomenėje kūrybinius problemų sprendimo būdus.

Antanas:

– Visada yra įdomu dirbti su žmonėmis, kurie nėra susiję su daile, tapyba, juos edukuoti, skatinti paimti teptuką į rankas ir paskui matyti, kaip tie žmonės nustemba dėl to, ką jie patys sugeba padaryti. Man vaikai pasirodė esantys gerokai mažiau sukaustyti nei suaugusieji, nes pastarieji turėjo tam tikrų nusistatymų dėl savo sugebėjimų. Bet svarbiausia, kad visi buvo laimingi, patenkinti. Visada pažinti kitos šalies kultūrą, aplinką visomis prasmėmis yra nuostabu. Dar yra įdomu matyti, kaip mūsų tautiečiai kuria kitoje, ne Lietuvos, aplinkoje.

– Ar rezidencijos veiklas laikote naudinga patirtimi? Ar rekomenduotumėte menininkams vykti ir dalyvauti rezidencijų veiklose?

Dalia:

– Žinoma. Tai puiki galimybė išplėsti savo akiratį, pakeisti aplinką ir palikti savo pėdsaką.

Adomas:

– Taip, rezidencijos – viena iš svarbiausių meno praktikos dalių. Menininkams pravartu pakeisti aplinką, atrasti ir išmokti kažką naujo, nes taip ir vystomės kaip kūrėjai.

Antanas:

– Vienareikšmiškai naudinga ši patirtis. Kas kitus kartus važiuos, bus labai patenkinti ir laimingi. Nedažnai gyvenime tokios progos pasitaiko ir jomis naudotis yra tiesiog būtina.