Meno bienalėje Zagrebe – ir lietuvių tapybos paroda

Nuo spalio 25 d. iki sausio 26 d. Kroatijoje, Zagrebe, vyksta meno bienalė, o joje – ir lietuvių menininkų paroda „Išplaukęs tapatumas: tarp atpažįstamo atvaizdo ir abstrakcijos“. Parodos kuratorius prof. dr. Remigijus Venckus įsitikinęs, kad pirmiausia savo krašto, Lietuvos, menininkus turime vertinti patys.

– Esate meno kritikas ir menininkas. Kas lengviau – kritikuoti ar būti kritikuojamam?

– Vargu ar šio klausimo du poliai yra lygiaverčiai. Priimti kritiką reikia mokėti, kritikuoti – taip pat. Tik kritikuojantysis turi labai gerai pasverti savo žodžius, gerai įsigilinti į situaciją, kūrinį, kūrėjo stilistiką, jį veikiantį kultūrinį foną ir net pažinti pasaulį, esantį už menininką ribojančio horizonto.

Atsakyti galima klausimu: o kada tampama geru kritiku? Kritiko darbas panašus į filosofo. Tenka daug mąstyti ir skaityti. Kad gerai suvoktum kraštovaizdį, reikia stebėti daug meno kūrinių, lankytis muziejuose bei galerijose. Bet ir to neužtenka. Protas turi būti budrus ir nuolat aktyviai veikti. Kritikas negali atmesti temų, sakydamas, jog tai jam neįdomu.

Kai užsiimu kūryba, kurios metu, atrodo, ilsiuosi, mano studijoje ūžia kompiuteris. Jis praneša politines, kultūrines, ekonomines naujienas. Klausausi diskusijų, mokslininkų pasisakymų, audioknygų, kitų dokumentinių įrašų. Aš visada dirbu.

Ką noriu tuo pasakyti? Kritikas net pietaudamas turi gyventi tam tikroje įtempto ir imlaus, nuolatos analizuojančio proto stadijoje. Kai taip gyveni ir tikrovę patiri nuolatinėje analizėje, tuomet gal ir tampi geru kritiku – nesvarbu, kokio dalyko.

Būti kritikuojamam,
t. y. būti menininku, kartais net lengviau. Menininkas gali būti subjektyvus, nenorintis girdėti ir suprasti, gali užsispyrusiai tvirtinti savo poziciją. Jo ribotumas yra daug labiau leistinas nei kritiko. Galiausiai – jis gali būti ir privalumas, leidžiantis gerai susikoncentruoti ties atitinkama veikla, tapti tikru meistru siauroje srityje.

Tad aš manau, kad būti kritiku tikrai nėra lengvas ir labai jau romantiškas darbas. Būti kritiku – tai, pirmiausia, mėgti mąstyti.

– Šiuo metu kuruojate parodą meno bienalėje Zagrebe. Kaip, pagal kokius kriterijus, į ką atsižvelgiant atrinkti Lietuvos atstovai?

– Kroatijoje vyksta septintoji tapybos bienalė. Tai yra vienas stambiausių ir prestižiškiausių renginių Balkanų šalyse. Kiekvieną kartą yra rengiama kviestinio miesto arba šalies tapybos kraštovaizdį nusakanti paroda. Prieš porą metų į mane kreipėsi Kroatijos dailininkų sąjunga (HDLU) ir pasiūlė kuruoti parodą, kurioje būtų pristatyti lietuvių menininkai.

Pirmiausia ėmiau svarstyti apie tai, kas būdinga lietuvių tapybai. Parodos koncepciją diktavo įkyri mintis apie tai, kad kintanti ir nevienalytė tikrovė dažnai mus skatina klausinėti ne tik apie ją, bet ir apie save. Kasdienė kalba negali visiškai demaskuoti tikrovės ir žmogaus tapatumo. Todėl menininkai bando užpildyti komunikacijos metu atsirandančius prasminius tarpus.

Paroda – lyg klausimas apie tai, kas yra tapatybė ir su ja susijusi individuali tikrovė. Individuali tikrovės ir savęs pažinimo programa realizuojama per regimų ir įsivaizduojamų pavidalų stebėjimą, figūrų fragmentavimą arba vaizduotės išlaisvinimą abstrakcijoje. Kad ir kiek meninė kalba būtų tobulinama, o meno kūrinyje meistriškai dekonstruojamas pasaulis, vis tik tiesos apie tapatumą įminimas lieka gerokai atidėtas į ateitį.

Kuriančiam žmogui dažnai sudėtinga suvokti save kaip vientisą ir su konkrečia aplinka susietą individą. Jį nuolatos atakuoja gamtinė aplinka, technologinė įvairovė, komunikacinis triukšmas, globalų pagreitį įgavę virtualios komunikacijos procesai. Atrodo, kad tikrovė nuolatos juokiasi iš menininko ir paklaidina jį nuosavame suvokimo ir savianalizės labirinte.

Realizuojant koncepciją, parodoje pristatomi lietuvių menininkai nevienareikšmiškai ir nevienodai reaguoja į tikrovės pokyčius. Nevienodai regi save ar kitą šioje kaitoje. Viso to priežastis – nevienalytė Lietuvos istorija, kintantys ir nuolat perkonstruojami ryšiai su Vakarų ir Rytų kultūromis.

Siekiant atskleisti neįprastą, nevienalytį lietuvių tapatybės peizažą, buvo pasirinkti šiuolaikiniai kūrėjai. Vieni jų yra atpažįstami kaip gyvieji klasikai, kiti tik pradeda kūrėjo kelią, o dar kiti yra produktyvūs ir tarptautinėje arenoje jau žinomi kūrėjai.

Parodoje pristatyti 18 Lietuvių autorių: Rimantas Plungė, Eglė Velaniškytė, Virgis Ruseckas, Meda Norbutaitė, Aušra Kleizaitė, Adelė Liepa Kaunaitė, Arvydas Kašauskas, Rūta Eidukaitytė, Saulius Dastikas, Alonas Štelmanas, Agnė Jonkutė, Mindaugas Juodis, Vladas Mackevičius, Felicija Dudoit, Viktoras Paukštelis, Julija Skudutytė, Evaldas Jansas, Jolanta Kyzikaitė.

– Kas būdinga Lietuvos atstovų darbams?

– Lietuvių tapybos mokyklos tradiciją parodoje ženklina E. Velaniškytės kūrinys. Jis – kaip tiltas tarp klasika tapusios Lietuvos tapybos tradicijos ir šiuolaikinio meno. Atviri, tamsūs ir kontrastingą formą išryškinantys potėpiai pabrėžia subjekto egzistenciją sudrebinančias emocijas. O formą konstruojantys atviri spalviniai potėpiai dominuoja V. Rusecko tapyboje. Šis autoriaus sprendimas padeda kurti dramatišką siužetą, išryškinti įtampą.

M. Norbutaitės kūrinyje dekonstruojamas lietuvių mitologinis siužetas, išryškinamas tragiškiausias žūties momentas. Regimas veido ir kūno fragmentavimas mums byloja ne apie vaizduojamojo išvaizdą, bet apie šiurpo anatomiją. A. Kleizaitės paveikslai taip pat sugestijuoja, kad mitai susipina su dabarties refleksija ir individualiu požiūriu į gyvenimą. Taip kūrinys gali iškelti esminį klausimą apie žmogaus prigimtį, tapatumą, kultūrinę atmintį. A. L. Kaunaitės tapyba ženklina mintį, kad mitai nėra statiški ir vienalyčiai. Jie gyvi, keičiasi ir adaptuojasi, papildo ir perkuria mūsų tapatumą. Autorės tapyba vienu metu yra ir ekspresyvi, audringa, ir labai asmeniška.

A. Kašausko paveikslas – tai peizažo dekonstrukcija. Dėmesį skirdamas formai, kaip užuominai, autorius nusako erdvės ir jos daiktų kintamumą bei neišbaigtumą. Per dekonstruotą peizažą galima suvokti ir savąją vietą pasaulyje. R. Plungė tik užsimena apie geometrines daiktų formas, tačiau jos nieko stabilaus ir aiškaus nereprezentuoja. Tai dialogas su realybe, kuri kinta ir į mus neįsiklauso. O R. Eidukaitytės kūrinyje dominuojančios vingiuotos linijos tampa būties laikinumo ir neapibrėžtumo ženklu. S. Dastiko paveiksluose ekspresyvūs, platūs potėpiai reprezentuoja akimirksniu pamatytą aplinką ir tuo pačiu metu užklumpančią nostalgiją praeities reginiui.

Šiek tiek kitokius būties ir realybės kontūrus galime pastebėti A. Štelmano paveiksluose. Ekspresyvi spalvinė gama realizuoja autoriaus kelionę į vidinį pasaulį. Jis dažnai siekia regėti tikrovę taip, kad mus nustebintų.

A. Jonkutės dėmesio centre – ne objektai ar jų santykiai, bet erdvės kitimas. Paveikslas atrodo kaip stabilią tikrovę suryjantis rūkas. Nėra ženklų, reprezentuojančių subjekto ar jo aplinkos tapatumą. M. Juodis taip pat taiko tirpstančio rūko metodą, paveiksluose dažniausiai analizuoja žmogaus kūną. Parodoje eksponuojamo paveikslo fonas minimalus, be detalių. Jis atrodo lyg vienalytė masė, kuri į save siurbia visus aplinkos pavidalus ir palieka tik galimybę susipažinti su egzistavusiųjų pėdsakais.

V. Mackevičius skatina galvoti apie jausmus, kurie atsiranda ir išnyksta dėl taktilinių potyrių. Jo kūrinys – tai pažeidžiamo žmogaus ženklas, amžinoji dilema, kai susiduriame su noru išsaugoti akimirkas net tuomet, kai aiškiai suvokiame jų laikinumą.

F. Dudoit kūrybos manierą galima vadinti daiktiniu realizmu. Ji stebi aplinkoje vykstančius, iš pirmo žvilgsnio paprastus žmonių ritualus ir daiktus. Autorės kūriniams būdinga fotografinio objektyvumo strategija, t. y. fiksuojama tai, kas regima, bet per daug neperkuriama.

Panašią, bet truputį kitokią fotografinę strategiją regime ir V. Paukštelio kūrinyje: vaizduojama žmogaus figūra ir su ja susijęs destruktyvus veiksmas. Fotografinė strategija gali būti suvokiama kaip į žmogaus sąmonę įvykius įrašęs mechanizmas.

J. Skudutytės ir E. Janso paveikslai taip pat aktualizuoja fotografinę strategiją, tarsi sustabdomas įvykis ir mums leidžiama jį detaliai apžiūrėti. Kūnas ir jo santykis su daiktais atrodo lyg praėjusios dienos nutikimas, kriminalinis įvykis. Kūrinys, kaip vakar dienos įrodymas, vis dar yra aktualus šiandienai ir lieka įrašytas rytojaus dienai.

Kasdienybės daiktai, jų santykis lemia J. Kyzikaitės kūrinio formą. Paveiksle dera kasdienybės daiktų poezija ir kritika. Išskirtinį braižą lemia plakato formą primenanti tapymo maniera. Kadangi skirtingos daiktų formos išskiriamos ryškiu kontūru, kompozicija primena objektų dėlionę plokštumoje. Tokiu būdu žiūrovui leidžiama suvokti, kad tikrovė, o ir jo paties tapatumas, priklauso nuo objektų ir subjektų santykio, judėjimo erdvėje, naujų tarpusavio ryšių steigimo ir padalijimo.

Reziumuojant galima sakyti, kad ši paroda rodo, kaip autoriai, darbai ir temos keičiasi.

– Kas bienalėje jums įsiminė, patiko arba – atvirkščiai – nepatiko labiausiai? Kokie darbai jums pačiam dažniausiai palieka įspūdį?

– Bienalę lydėjo puiki darbinė nuotaika. Vis tik septintą kartą rengiama bienalė – tai jau aiškus įdirbis, gerai atidirbta strategija. Man tikrai gerą įspūdį paliko, kaip toks renginys nepalieka abejingų. Atidaryme buvo gausu užsienio diplomatų ir kultūros atstovybių. Dėmesį meno kūrėjams parodė ir šalies kultūros institucijos. Mane nustebino nepaprastas susidomėjimas renginiu, sklidęs iš medijų kanalų. Aš jau net nebeatmenu, kiek kartų teko duoti interviu.

Bienalėje surengta kita paroda reprezentavo Kroatijos dailės kraštovaizdį. Tikrai gera paroda, gausu puikių kūrinių, šviežių idėjų, puikios meninės raiškos. Su kolegomis, aptarinėdami renginį, net padarėme išvadą: jei nors pusė Kroatijos dailininkų parodos būtų buvę eksponuota šių metų „Art Vilnius“, vaizdelis būtų buvęs gerokai kokybiškesnis.

– Ar vis dar gajus stereotipas, kad sėkmingas menininkas – tas, kuris išvyksta į užsienį?

– Šis stereotipas rodo mūsų šalies, tautos nepilnavertiškumą. Vis tik laukiame, kol kažkas kitas neva objektyviai, iš kitos šalies įvertintų mūsų kūrėjus. Bet juk tai absurdiška. Viena iš mūsų kultūros politikos esmių turėtų būti tai, kad pirmiausia patys turėtume vertinti savo kūrėjus, džiaugtis puikiais kūriniais, juos populiarinti, apie juos kalbėti. O dabar neretai susidaro įspūdis, kad menininkas turi išlaikyti kažkieno kito sugalvotą egzaminą, kažkaip būti įvertintas ne namie, o tada jau jį priimsime kaip pasididžiavimo vertą genijų. Niekas nesukurs mūsų kultūros, neišpuoselės, neįvertins, nepastebės, nenorės jos vartoti, jei patys to nedarysime!